|
Padėkime įveikti negalę
Pasaulinę ligonių dieną 1992 metais įsteigė popiežius Jonas Paulius II, norėdamas atkreipti atitinkamų institucijų ir visuomenės dėmesį į būtinybę pagerinti ligonių priežiūrą, padėti patiems ligoniams žmogiškai ir krikščioniškai suvokti kančios prasmę, priminti ne tik medicinos darbuotojų moralinių ir dvasinių savybių reikšmę, bet ir dvasininkų reikšmę gydant ar slaugant ligonius.
Vasario 11 dieną 14-ąjį kartą minėjome Pasaulinę ligonių dieną. Pagrindine jos minėjimo vieta pasirinktas Adelaidės miestas Australijoje, o svarbiausia tema psichikos sveikata. Šį kartą ypatingas dėmesys skiriamas psichikos problemoms, nes nuo jų kenčia penktadalis žmonijos. Lietuvai ši problema taip pat yra aktuali.
Per 50 sovietinės okupacijos metų mūsų tautiečiai patyrė ne tik daugelį fizinių, bet ir dvasinių sukrėtimų, kurie sunkiai mąžta ir atkūrus nepriklausomybę. Karo ir okupacijos meto žmonių išgyvenimai artimųjų netektis, jų trėmimai į Rusijos Šiaurę ir gilumą, turto nusavinimas, žemės ūkio kolektyvizacija, krikščioniškųjų dvasinių vertybių naikinimas, ateizmo prievartinis diegimas žmonių sąmonėn, kartu griaunant Katalikų Bažnyčios institucijas ir jų balsą, iškreipta, melaginga informacija sugriovė amžiais kurtų dvasinių vertybių prasmę, nužmogino dorą ir sąžiningą, darbštų lietuvį, priversdama jį kentėti, dėl viso to sielotis, daugelį stūmė depresijon, į nusivylimą, dvasinį nuopuolį. Neužmirština ir tai, kad okupacijos metais daugelis psichiškai sveikų žmonių, moraliai kovojusių su okupantais, buvo skelbiami psichikos ligoniais ir priverstinai gydomi psichiatrijos ligoninėse. Be to, dabar, plėtojantis globalizacijos procesams, išryškėjo liberalizmo, kosmopolitizmo ideologija, vedanti į žmogaus egoizmą, materialinių daiktų kultą, žmogaus orumo niekinimą, nužmoginimą atliekant įvairius eksperimentus su žmogaus embrionais, su žmogaus gyvybe (dirbtiniai apvaisinimai mėgintuvėliuose). Prie viso to prisidėjo alkoholizmas, narkomanija, seksualinis palaidumas, kurie sukelia ir fizines ligas. Tenka sutikti su popiežiaus Benedikto XVI Pasaulinės ligonių dienos proga pasakytais žodžiais: Pastebėtina, kad daugelyje pasaulio sričių besitęsiantys ginkluoti konfliktai, baisių katastrofų seka ir terorizmo paplitimas ne tik sąlygojo daugybę mirčių, bet ir nemenkam skaičiui išgyvenusiųjų sukėlė psichikos traumų, po kurių nelengva atsigauti. Be to, specialistai pripažįsta, kad naujų protinio sutrikimo formų pasirodymo ekonomiškai stipriose šalyse priežastis gali būti neigiamas moralinių vertybių krizės poveikis. Tai didina vienišumo jausmą, ardo ir net pakerta tradicines, pradedant šeimos institucija, socialinio audinio formas bei į paribį išstumia ligonius, pirmiausia protiškai neįgaliuosius, kurie dažnai laikomi našta šeimai ir visuomenei.
Atkūrus nepriklausomybę ir išsivadavus iš blogio imperijos gniaužtų, jau 15 metų Lietuvos žmonės, matyt, nenori atsisveikinti su buvusiais kolaborantais ir juos vis dar renka valdžion (arba taip padeda jiems neateidami balsuoti), o po to leidžiasi jų išnaudojami ir dėl to kenčia. Tai patvirtina daugelis faktų: prichvatizacija tarp jų ir Draugystės viešbučio, indėlių praradimas, jų nuvertinimas, bankų, įmonių, fabrikų bankrotai, nuosavybės neatgavimas, jaunimo bėgimas iš Tėvynės užsienin laimės ieškoti, valdžioje esančiųjų melagystės, priimtų įstatymų nesilaikymas, neprisipažinimas bendradarbiavus su KGB, EBSW koncerno veiklos įvertinimas, iš kurio matome, kad tas koncernas buvo susijęs su tuo metu buvusia prokomunistine valdžia, buvo jos globojamas. Visa tai neigiamai veikė ir dabar tebeveikia žmonių sąmonę, slegia ir smukdo jų dvasią, sukeldami ar dar labiau įtvirtindami jau anksčiau įgytas moralines ligas: pyktį, pagiežą, pavydą, kerštą, neapykantą, melą, turto troškimą, egoizmą, godumą ir t.t. Tai irgi dvasiniai ligoniai, todėl, minėdami Pasaulinę ligonių dieną, privalome juos taip pat prisiminti, juos užjausti ir pagalvoti, kaip ir kuo galėtumėm jiems padėti bei juos išgydyti nuo šių dvasios negandų. Labiausiai juos turėtų prisiminti dabar valdžioje esantieji, juos skriaudusieji ne tik okupacijos metu, bet ir atkūrus nepriklausomybę.
Kalbėdami ar susidurdami su ligoniu, visada susiduriame ir su jo kančia, su ligos ar sveikatos netekties sukeltos kančios atspindžiu sergančiojo dvasioje. Stebėdami kenčiantįjį, visada užduodame sau klausimą: kokia yra kančios prasmė? Atsirandantis skausmas atkreipia mažesnį ar didesnį paties sergančiojo dėmesį, jog susirgo vienas ar kitas organas, kad reikia šalinti priežastį, kuri sukelia tą skausmą. Tačiau ilgiau trunkantis skausmas, priversdamas žmogų jį ištverti, atkreipia dėmesį ne tik į jo buvimą ir norą jį mažinti ar šalinti, bet ir verčia žmogų susimąstyti apie savo egzistencijos ribotumą, laikinumą, pažeidžiamumą. Popiežius Jonas Paulius II, sirgdamas ir kentėdamas, rodė pavyzdį žmonėms, kaip ligos sukeltą kančią reikia priimti ir ją išgyventi. Jis visuomet sakydavo, kad Kristus kenčia su mumis ir suteikia galimybę dalytis su Juo savo kančia; žmogaus kančia, sujungta su Kristaus kančia, tampa išganymo priemone. Kentėjimas žmogui ir pačiai visuomenei gali turėti pozityvią reikšmę, nes gali tapti dalyvavimo išganingame Kristaus kentėjime ir Jo Prisikėlimo džiaugsme forma. Ligonio kentėjimų patirtis, suformuota pagal Kristaus patirtį ir apimta Dvasios, skelbs Prisikėlimo galią. Suprantama, tikintis ligonis sirgdamas, o ypač sirgdamas nepagydoma liga, visuomet įvertina savo padėtį, ruošiasi savo kelionei Amžinybėn, kviečiasi pagalbon dvasininką, kurio tarpininku dažnai tenka būti gydytojui. Gerai, jei šis yra dvasingas ir, suprasdamas ligonio išgyvenimus, stengiasi jam dvasiškai padėti. Dažnai ir netikintis ligonis šią jam sunkią gyvenimo valandą ieško dvasinės pagalbos. Taigi gydytojo, o ypač tikinčiojo gydytojo (dažnai ir ruošiantis sunkiai operacijai) vaidmuo kritinę ligoniui valandą yra svarbus. Tačiau tokiam vaidmeniui daugelis gydytojų nėra pasirengę, nes studijų okupacijos metais, diegiant materialistinę-ateistinę pasaulėžiūrą, nebuvo tam rengiami, o, atkūrus nepriklausomybę, į tai vis dar nekreipiamas tinkamas dėmesys.
Pasaulinė ligonių diena tai ne tik dėmesio atkreipimas į ligonį, gydytoją, slaugytoją, medicinos darbuotoją, bet ir į visus tuos, kurie bendrauja su ligoniu, jį užjaučia, paguodžia, jam padeda: į dvasininką, šeimos narį, artimąjį, draugą, pažįstamą. Vadinasi, ši diena aktuali kiekvienam iš mūsų, nes mes, susidurdami su ligoniu, su juo bendraudami, jį slaugydami ar gydydami, turime neužmiršti, kad, laikui bėgant, taip pat galime tapti ar tapsime ligoniais.
Pasaulinė ligonių diena skatina mus, gydytojus katalikus, prisiminti Pasaulinės gydytojų katalikų federacijos Europos asociacijų 10-ojo kongreso, įvykusio 2004 metais Bratislavoje, deklaracijos žodžius: Nors mes negalime visiems žmonėms viskuo padėti, tačiau mes pabrėžiame kiekvieno žmogaus pagrindinę teisę teisę į būtiną jo sveikatai pagalbą. Tiktai gerbdami kiekvieną žmogų kaip Dievo kūrinį, jį, jau kaip ligonį, galime apsaugoti nuo socialinės eutanazijos, kai jis kenčia ar miršta todėl, kad negali gauti būtinos medicinos pagalbos. Reikia padėti žmonėms įveikti psichikos ligas. To reikia siekti nesukeliant stresinių situacijų priimamais įstatymais ar nutarimais (juos iš anksto aptariant su visuomene), skelbiant dorą, sąžiningą žodį spaudoje, televizijos, radijo laidose, valstybės pareigūnams įsisąmoninant, jog jie turi tapti tarnautojais, o ne valdininkais, jog jie savo gyvenimu turi rodyti pavyzdį ne tik pavaldiniams, bet ir visuomenei, jog jie patys pirmieji turi kovoti su visais sutinkamais nusižengimais ir pasitaikančiomis negerovėmis. Medicinos darbuotojai savo darbą turi grįsti Sveikatos apsaugos darbuotojų chartijos ir Evangelium vitae nurodymais ir patarimais.
Prof. habil. dr.Leonas Laimutis Mačiūnas,
Lietuvių katalikų mokslo akademijos
Medicinos skyriaus pirmininkas,
Pasaulio gydytojų katalikų federacijos
Europos asociacijų valdybos narys
Vilnius
© 2006 XXI amžius
|