Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Priminė Stalino mėsmalę

Petras KATINAS

Koliažas iš Rusijos savaitraščio „Argumenty i fakty“

Sausio 29 dieną per Rusijos televizijos kanalą „Rossija“ pradėtas rodyti žinomo kino režisieriaus Glebo Panfilovo dvylikos serijų filmas „Pirmajame rate“ pagal Nobelio literatūros premijos laureato Aleksandro Solženicyno to paties pavadinimo romaną. Galima priminti, kad šis romanas apie specialų kalėjimą („šarašką“), kuriame buvo uždaryti garsiausi mokslininkai ir išradėjai, dirbę prie labai slaptų projektų, tarp jų ir atominės bombos bei specialaus ryšio kūrimo. Rašytojas šį kūrinį sumanė dar 1948 metais, kai atsidūrė specialiame NKVD kalėjime „Marfino“, buvusiame netoli Maskvos. Pats A.Solženicynas sutiko būti filmo scenarijaus autoriumi su sąlyga, kad pagrindinį Neržino vaidmenį filme atliks aktorius Jevgenijus Mironovas. Aktorius pareiškė, kad nė minutės negalvojo priimdamas tokį pasiūlymą. Tiesa, J.Mironovas teigė, kad, susipažinęs su scenarijumi, jis norėjo vaidinti diplomatą Volodiną, kuris atskleidžia amerikiečiams sovietų kontržvalgybos paslaptis ir už tai sumoka savo gyvybe. Aktorius, duodamas interviu Rusijos žiniasklaidai, teigė, jog jam teko didelė laimė prieš pradedant kurti personažą susitikti su A.Solženicynu, nes iš jo norėjo sužinoti dar daugiau, nei jis parašė savo knygoje. J.Mironovas pareiškė, kad ilgas pokalbis su legenda tapusiu rašytoju jam padarė neišdildomą įspūdį. „Aš esu nepaprastai laimingas, jog galėjau asmeniškai pasikalbėti su tokiu žmogumi. Vykau pas jį paklausti apie savo vaidmenį filme, bet neiškenčiau nepaklausęs jo apie gyvenimo prasmę. Pasirodo, šis žmogus nepaprastai išmintingas, o jo asmenybės paslapties atskleidimas – dar ateityje. Dar daugiau, aš nepastebėjau absoliučiai nieko neigiama jo asmenyje“, – sakė J.Mironovas.

Ne tik šis aktorius, bet ir toks patyręs režisierius kaip G.Panfilovas pažymi, kad romanas „Pirmajame rate“ – ne tik apie komunistinį terorą, bet ir apie į komunistinę mėsmalę pakliuvusius stiprius žmones. Beje, J.Mironovas sakė iš pradžių buvęs gerokai nustebintas viena A.Solženicyno pasakyta fraze, kuri, pasak jo, sukėlė jam šoką: „Didelė laimė, kad mane pasodino. Jeigu to nebūtų atsitikę, tai aš kaip ir daugelis kitų nebūtume tapę tokiais, kokiais tapome“.

J.Mironovas sakė, jog yra visiškai įsitikinęs, kad visi, kurie buvo pakliuvę į ypatingą „Marfino“ lagerį, turėjo tik vieną uždavinį – išlikti žmogumi. O pagrindinis A.Solženicyno knygos ir televizijos filmo herojus Neržinas yra dar ir rašytojas. Gal ne tiek rašytojas, kiek metraštininkas, kurio misija – paliudyti ateinančioms kartoms visa tai, kas vyko. Ne užrašyti, o prisiminti, nes rašyti bet ką buvo griežtai draudžiama. Čekistai žinojo, ką daro. Beje, ne tik J.Mironovas, bet ir visi, kuriems teko galimybė aplankyti A.Solženicyną, pastebėjo vieną įdomų dalyką: ant jo rašomojo stalo pripjaustyta daug mažų popieriaus lapelių su labai smulkia rašysena ranka prirašytų tekstų. Tai lageryje įgytas įprotis taupyti vieną didžiausių sovietinių koncentracijos stovyklų deficitą – popierių. Tiesa, dabar garbaus amžiaus legendinis rašytojas skundžiasi, kad dirba mažai – tik aštuonias valandas. „Tai kiekgi valandų dirbdavote anksčiau?“ – klausė J.Mironovas ir išgirdo trumpą atsakymą: „Po šešiolika“. Verta paminėti dar vieną aktoriaus J.Mironovo pastebėjimą: „Aš daug kartų užduodu sau klausimą: kaip aš elgčiausi tokiose sąlygose, kuriose buvo mano herojus Neržinas ir pats A.Solženicynas? Juk jie turėjo pasirinkimą – arba likti „šaraškėje“ vos ne šiltnamio sąlygomis, arba savanoriškai pasirinkti mirtį, eiti ten, kur išgyventi neįmanoma. Kartu iškeliant sau uždavinį – išgyventi tame pragare. Bet juk pasirinkdamas Solženicynas nežinojo, jog išliks gyvas praėjęs visus to pragaro ratus, taps Nobelio premijos laureatu, sutiks tą vienintelę moterį, tapsiančia jo žmona ir pačia ištikimiausia pagalbininke. Nežinojo, kad sulauks pasaulinės šlovės ir pripažinimo. Jis turėjo tiktai tikėjimą, kuris buvo nepaprastai tvirtas“. Aktorius dar pridūrė, kad kurdamas Neržino vaidmenį televizijos filme jis priėjęs išvadą: tiktai dėl šios buvusios baisios situacijos daugelis gyvena ir dabar. Liko ne tiktai gyvi, bet ir principingi, gal net nežinodami A.Solženicyno kažkada pasakytų žodžių, jog žmogaus siela tobulėja tiktai kančiose. Žmonės, praėję šią komunistinių lagerių ir kalėjimų mėsmalę, suteikė galimybę pagaliau nusimesti ir komunistinį jungą.

Deja, tiek Rusijoje, tiek ir visoje posovietinėje erdvėje dar nemažai tokių, kurie trokšta tos kruviniausios pasaulyje sistemos grįžimo. Apie tai rodo laiškai, pasipylę po televizijos filmo „Pirmajame rate“ pasirodymo. Daugelis atvirai ilgisi savojo Stalino, kuris įvestų tvarką. Šiems žmonėms atsakė kitas garsus rusų režisierius Aleksandras Mita: „Stalinizmo tema – tai Rusijos beviltiškumo, neregėto teroro amžinoji tema, kurios nevalia pamiršti niekada ir niekam. Pavyzdžiui, verslininkas, pažiūrėjęs filmą „Pirmajame rate“, supras, jog tuo metu tektų atsisveikinti su gyvenimu. Prekeivė turguje suvoks, kad ji už tai būtų buvusi sušaudyta. O ką jau kalbėti apie tiesos žodį pasakyti drįsusį rašytoją. Visada būtina tai atsiminti“.

© 2006 „XXI amžius“