|
Šventė ir kasdienybė yra tas pats
Yra du skirtingi požiūriai į šventę. Vienas toks: Visas mūsų gyvenimas turėtų būti šventadienis (Kam tenka mūsų laikas, pasirašiusi Regina, XXI amžius, Nr. 2). Kitas požiūris: Mano šventės būna tuščios tai rašinio konkursui Bernardinai.lt pavadinimas, iš jo aiškus ir turinys. O kaip po šių dviejų vertinimų atrodys siūlymas rasti šventę kasdienybėje, o šventės nepaversti kasdienybe? Kuo skiriasi šventė nuo nešventės? Šventės požymis yra džiaugsmas. Kasdienybės palydovas yra susirūpinimas: dirbam, tvarkomės, rūpinamės, kartais net ir šventine ruoša... O kada jau šventė tada šalin susirūpinimą ir tegul vyrauja džiaugsmas!
Bet džiaugsmui reikia priežasties: negi džiaugsimės vien dėl šventės arba kad tą dieną kažkas paskelbė švente? Turi būti mus džiuginantis šventės turinys. Jeigu šventė religinė, ji mini antgamtinės plotmės džiaugsmingą įvykį; jeigu pasaulietinė toks įvykis būna žemės gyvenimo lygio. Gali ir pasaulietinė šventė įgyti religinį dėmenį, kada už joje minimą džiaugsmingą įvykį dėkojama Dievui. O būna ir iškreiptų švenčių, kai įvykio nėra arba jis stumiamas užmarštin, o norima vien tik be priežasties švęsti. Tai tik proga pašvęsti, atitrūkti nuo kasdienybės. Būtent dėl taip traktuojamų švenčių atsiranda nusivylimas ir kalbos apie jų tuštumą. Nėra džiaugsmo dėl šventės turinio, o jį turi sukelti kokios nors išorinės priemonės. Kai švenčiamas turinys, išorinės priemonės yra pagalbininkės; tokia yra tikroji jų priedermė, bet ne jos kuria šventę. Bet neišsitenka labai didelis džiaugsmas kurioje nors vienoje tam skirtoje dienoje. Štai Kristaus Gimimas, Jo Prisikėlimas, Šventosios Dvasios atsiuntimas, Švč. Mergelės Marijos reikšmingų datų paminėjimai dėl visų šių įvykių ne vieną paskirtą dieną trunka džiaugsmas. Dievas su mumis toks galėtų būti visų šių švenčių pavadinimas, ir džiaugsmas dėl Jo buvimo tikrai tęsiasi per visas mūsų gyvenimo dienas.
Ne visi tokį džiaugsmą priima, apie jį pagalvoja. Ne visi netgi tiki tų švenčiamų dalykų tikrumu. Net tiems, kurie mano esą tikintys, ne kartą savimeilė ar kita nuodėmė užtemdo kasdienį džiaugsmą. Kuo šventesnis žmogus, tuo daugiau jam yra švenčių. Kai kam kiekvienas sekmadienis, Viešpaties diena, o kai kam tokia tampa ir kiekviena diena šventė sutampa su kasdienybe.
Visgi ir pasaulietinių švenčių turinys gali būti nuolatinio džiaugsmo priežastis. Štai mūsų valstybingumo šventės Lietuva sukurta, paskui atkurta, dabar ją turime ir kasdien galime tuo džiaugtis, bet pasaulietinių švenčių džiaugsmas negali panaikinti dažnai mus lydinčių kančių ar susirūpinimo: turėjome, turime, bet tai nėra tvirta ir nesunkiai galime viską prarasti. Ir kančią, ir nenykstantį susirūpinimą paprastai nustumiame į šalį paskirtą šventės dieną, bet visas kitas dienas jo nejausti pagrindo nėra. Tik religinių švenčių šventimas nekelia susirūpinimo, ir jų keliamas džiaugsmas pagrįstai yra tęstinis.
O šventes be turinio visada lydi susirūpinimas ir nė vienai dienai neišnyksta, todėl nereikia stebėtis, kad jos sukelia nuovargį ir nusivylimą. Nenyksta nerimas, kad jos, džiaugsmo pačios neturėdamos, nepajėgs ištraukti iš kasdienybės ir nesuteiks norimo linksmumo. Nors labai stengiamės save pralinksminti, bet džiaugsmas neateina, o išorinis linksmumas praeina ir lieka tik nuosėdos. Priežasties nesupratę ar nepanorėję suprasti, kitą kartą kuriame dar daugiau išorinių pasilinksminimo priemonių. Pramogų verslas ištisa industrija, netgi grasinanti tapti viena būsimos ekologinės katastrofos priežasčių. Ir viskas tam, kad išorinėmis priemonėmis švente pavirstų kuo daugiau paprastų dienų. Atsitinka atvirkščiai: net ir šventei paskirtos dienos virsta kasdienybe, nes išorinės priemonės nesukuria nesamo džiaugsmo.
Nori ar nenori, bet tikra šventė vis tiek bus susijusi su šventumu, tad pati tikriausioji yra religinė arba dėkojimu Dievui religinei prilyginta pasaulietinė. Atrodytų, kad tokios šventės yra ne visiems priimtinos. Yra žmonių, kurie dar neatsiliepė į Dievo kvietimą Jį tikėti ir dėl kokių nors priežasčių tikėjimo neturi. Tiesą sakant, švenčių šventimo požiūriu netikintiems prilygstame beveik visi, turintys silpną tikėjimą, o tikrai švenčia tie žmonės, kurie vėliau dažnai skelbiami šventaisiais. Visi save netikinčiais vadinantys ir nelabai tikintys turėtų suprasti, kad ir ne visai šventa šventė turi savo reikšmę, bet nereikia iš jos norėti to, ko ji negali duoti. Ogi ji negali suteikti tikro dangiško džiaugsmo, bet gali patenkinti psichologinį, iš dalies gal ir fiziologinį poreikį pertraukti kasdienybės monotoniją. Tą suteikia ir nereliginė, ir ne visai suvokta religinė šventė. Tokia jos paskirtis yra visai priimtina. Tai suvokus, galima ja tinkamai pasinaudoti, ir nebebus nusivylimo. Nenusivylusiems nereikia be galo dauginti savęs linksminimo būdų, tada mažėja begalinių pramogų poreikis ir be galo nesiplečia pasaulį žalojanti pramogų industrija. Šventė kaip poilsis, šventė be papildomo susirūpinimo, kaip ją be galo linksmą padaryti, tokia net ir be dangiško džiugesio gali paįvairinti gyvenimo ritmą. Kitu atveju, kai per daug esame susirūpinę, ji pati virsta kasdienybe nešventiška ir griaunančia kasdienybe.
Gražina TRIMAKAITĖ
Marijampolė
© 2006 XXI amžius
|