Atnaujintas 2006 kovo 10 d.
Nr.20
(1420)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Šventė ir kasdienybė yra tas pats

Yra du skirtingi požiūriai į šventę. Vienas toks: „Visas mūsų gyvenimas turėtų būti šventadienis“ („Kam tenka mūsų laikas“, pasirašiusi Regina, „XXI amžius“, Nr. 2). Kitas požiūris: „Mano šventės būna tuščios“ – tai rašinio konkursui Bernardinai.lt pavadinimas, iš jo aiškus ir turinys. O kaip po šių dviejų vertinimų atrodys siūlymas rasti šventę kasdienybėje, o šventės nepaversti kasdienybe? Kuo skiriasi šventė nuo nešventės? Šventės požymis yra džiaugsmas. Kasdienybės palydovas yra susirūpinimas: dirbam, tvarkomės, rūpinamės, kartais net ir šventine ruoša... O kada jau šventė – tada šalin susirūpinimą ir tegul vyrauja džiaugsmas!


Protingas – atsirinks,
nemąstantis – susivilios

Nori nenori išgirsti dainuojant „Tegu šventuolės laimi dangų, o mes jaunystės laiką brangų švęsim, nes rytoj bus per vėlai“. Dieve, atleisk tam konkrečiam žmogui, kuris sukūrė ir kuris dainuoja šią dainą. Štai kaip dabar jaunimas įsivaizduoja gyvenimą. Tai ko norėti, kad būtų tvirta šeima. Prieš 1990 metus negirdėjome tokių dainų, nebuvo tokių laidų. Kas kaltas, kad jaunimas šėlsta Visų Šventųjų vakarą, prisigalvoja kvailų pramogų vasario 14 dieną (nedrįstu sakyti – Šv. Valentino dieną). Nežabota laisvė atnešė palaidumą, pasityčiojimą iš visko.


Giesmė – ne tik malda

Švenčionių kraštas, iškentęs keletą okupacijų, atkakliai gynęs teisę vadintis lietuvišku, atsidūręs Lietuvos, o dabar ir Europos pakraštyje, nėra išlepintas atvykstančių meno kolektyvų, o daugiau savo meninius poreikius tenkina saviveikla ir tautosaka. Todėl čia žmonės nepaprastai džiaugėsi sužinoję, kad, artėjant Vasario 16-osios šventei, atvyks koncertuoti Vilniaus mokslų akademijos choras (vadovas V.Maslauskas, dirigentė ir koncertmeisterė J.Taučaitė, meno vadovas ir dirigentas V.Verseckas).


Spaudos laisve prisidengus

Mes dažnai mėgstame kalbėti ir rašyti apie laisvę, demokratiją. Iš tiesų džiugu, kai galime laisvai reikšti savo mintis, kai niekas mūsų nepersekioja. Bet ar žodžio bei spaudos laisvė duota tik tam, kad galėtume, niekieno nevaržomi, tyčiotis iš religinių, tautinių simbolių, žeminti žmogų, trypti jo orumą? Po laisvės priedanga visame pasaulyje žmonės padaro daug negerų darbų. Pavyzdžiui, Danijos dienraštis, išspausdinęs pranašo Mahometo karikatūras. Gal ir nebūtų kilusi tokia reakcija musulmoniškose šalyse, jeigu tų karikatūrų neperspausdintų kitos Europos šalys. Europos Sąjunga savo Konstitucijoje ignoravo krikščionybės paveldą, teisindamasi tuo, jog tai gali įžeisti kitas religijas išpažįstančias šios Sąjungos nares. Kokia veidmainystė! Kodėl ta pati Europos Sąjunga tylėjo, kai pirmą kartą Danijoje buvo išspausdintos musulmonus įžeidžiančios karikatūros? Nejaugi nežinomos tautų tradicijos, mentalitetas?


Nepelnytai užmirštas

Myliu savo Tėvynę Lietuvą, visuomet labai didžiuojuosi, kad esu lietuvė. Labai gerbiu tuos žmones, kurie darbuojasi mūsų krašto gerovei, jos kalbai, religijai ir kultūrai. Išgirstame per radiją ar skaitome spaudoje, kad kas nors paskelbtas palaimintuoju, vėliau ir šventuoju. Išvardijami jo nuopelnai. Aišku, šventai gyvenęs, o dažniausiai įkūręs kokį vienuolyną. Bet kažin ar yra Lietuvoje žmogus, kuris būtų daugiau pasidarbavęs Lietuvai ir Katalikų Bažnyčiai kaip Vytautas Didysis.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija