|
Nepelnytai užmirštas
Myliu savo Tėvynę Lietuvą, visuomet labai didžiuojuosi, kad esu lietuvė. Labai gerbiu tuos žmones, kurie darbuojasi mūsų krašto gerovei, jos kalbai, religijai ir kultūrai. Išgirstame per radiją ar skaitome spaudoje, kad kas nors paskelbtas palaimintuoju, vėliau ir šventuoju. Išvardijami jo nuopelnai. Aišku, šventai gyvenęs, o dažniausiai įkūręs kokį vienuolyną. Bet kažin ar yra Lietuvoje žmogus, kuris būtų daugiau pasidarbavęs Lietuvai ir Katalikų Bažnyčiai kaip Vytautas Didysis. Kai žurnale Katalikų pasaulis (1991 m., Nr. 6) buvo išspausdintas Arvydo Bružo straipsnis Vytauto Didžiojo nuopelnai Bažnyčiai, aš maniau, kad po tokių nuopelnų išvardijimo Bažnyčiai bus svarstoma, kaip Vytautą Didįjį paskelbti nors palaimintuoju. Neiškenčiu dalį straipsnio nepacitavusi: Vargu ar kas galėjo tikėtis, kad pagonio kunigaikščio sūnus Vytautas tiek daug nuveiks katalikų tikėjimui įtvirtinti ir išplėsti ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Jo valdymo metais visoje Lietuvoje buvo pastatyta daugybė bažnyčių. Jas kunigaikštis dosniai apdovanojo žemėmis ir kitomis gėrybėmis. Vytauto valdomose žemėse susidarė keturios vyskupijos. Viena po kitos kūrėsi ir vienuolijos. Vytautas vedė aktyvų susirašinėjimą su popiežiais. Kovojo už Lietuvos Bažnyčios savarankiškumą. Kai tik Vytautas priėmė krikštą, visus savo darbus jis skyrė krikščionių tikėjimui platinti ir pagonybei išnaikinti. Jis aktyviai dalyvavo ir Lietuvos žmonių krikštijime. Lietuva jo valdymo metais tvirtai užėmė vietą krikščioniškų šalių gretose, kartu laimėdama plačius ekonominius ir kultūrinius ryšius su daugeliu išsivysčiusių valstybių.
Aišku, kunigaikščiui išlikti šventam daug sunkiau nei paprastam žmogui. Bet jo nuopelnai Bažnyčiai atperka visas klaidas. Nuo šio straipsnio pasirodymo praėjo penkiolika metų. Man labai gaila, kad Vytauto Didžiojo nuopelnai Lietuvai ir Bažnyčiai lieka ir toliau tinkamai neįvertinti.
Gražina NARBUTIENĖ
Jūrė, Marijampolės rajonas
© 2006 XXI amžius
|