|
Pasaulietinė ir religinė bendruomenė
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
Šiomis dienomis regime krizę pasaulietinėje bendruomenėje,
kuri yra pasidalijusi į dvi stovyklas. Vakarų pasaulio stovykla
gina teisę į spaudos laisvę ir nueina į tokius klystkelius, kad
prisidengus laisvės vardu leidžiama tyčiotis iš švenčiausių kitų
žmonių įsitikinimų. Islamo pasaulis visa tai laiko moraliniu supuvimu
ir priima kaip iššūkį. Fundamentalistai griebiasi kraštutinių priemonių,
sukelia gaisrus, sprogdinimus ir artimiausiu metu nežada pasauliui
nei taikos, nei ramaus kūrybinio darbo.
Šios pasauliečių krizės esminė priežastis abejingumas
ir panieka religinėms vertybėms, savęs iškėlimas aukščiau už kitus
ir mąstymas, jog galima nesirūpinti iš bendruomenės šalinti blogį,
neteisingumą, o atsiradusias konfliktines situacijas spręsti jėga.
Popiežius Jonas Paulius II kvietė Vakarų pasaulį nebandyti jėga
spręsti iškilusių problemų, bet jo balsas liko neišgirstas. Neapykanta
ir smurtas, kažkada apsiriboję tik Artimaisiais Rytais, šiuo metu
yra apėmę platų pasaulį.
Palikime valandėlei pasaulietinę bendruomenę ir
susitelkime į tikinčiųjų bendruomenę, kurioje gyvename ir į kurią
esame pašaukti per Krikšto sakramentą. Krikščionių bendruomenė atsirado
ne žmogaus, bet Jėzaus Kristaus valia. Palikę nuošalyje kalbančius,
jog jie galį garbinti Dievą kur nors gamtoje, įsigilinkime į tai,
kodėl už mus savo gyvybę paaukojęs Jėzus Kristus panoro, kad į savo
galutinį tikslą eitume ne pavieniui, bet bendruomenėje, kad gyventume
ne kaip atsiskyrėliai, bet kaip darni šeima. Dievas geriau už mus
pažįsta žmogaus prigimtį ir jos galimybes. Jis žinojo, kad sėkmingiausiai
galėsime pasinaudoti Jo aukos vaisiais tik vieni kitus mylėdami
ir stiprindami. Dėl šios priežasties Jis įkūrė Bažnyčią kaip Dievo
vaikų bendruomenę, kuriai paliko Gerąją Naujieną bei savo mirties
ir prisikėlimo slėpinius. Prieš palikdamas pasaulį, Jėzus ragino
savo sukurtos bendruomenės narius: Aš jums tai įsakau: vienam kitą
mylėti! (Jn 15, 17). Jis meldė dangaus Tėvą apsaugoti Bažnyčios
narius nuo blogio: Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet
kad apsaugotum juos nuo piktojo. (...). Pašventink juos tiesa! (...).Ne
tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės:
tegu visi bus viena (Jn 17, 15 20).
Pasekime, kaip apaštalas Paulius rūpinosi savo
įkurtomis krikščionių bendruomenėmis. Išlikę Pauliaus laiškai liudija,
kaip tos bendruomenės gyvavo, kokius sunkumus patirdavo ir ką apaštalas
Paulius joms patardavo. Šioms bendruomenėms iš pat pradžių grėsė
susiskaldymas ir susitarimo stoka. Apaštalas Paulius laiške ragino:
Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi
vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte
vienos dvasios ir vienos minties (1 Kor 1, 10).
Apaštalas ragino, kad Bažnyčios nariai būtų nuolankūs.
Jis rašė: Tegu niekas savęs neapgaudinėja. Jeigu kas iš jūsų tariasi
esąs išmintingas šiame pasaulyje, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas.
Šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė (1 Kor 3, 18-19).
Ypač apaštalas Paulius ragino krikščionis vienas
kitą mylėti. Jo kalba apie meilės svarbą vadinama meilės himnu:
Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės,
aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau
pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;
jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau
neturėčiau meilės, aš būčiau niekas (1 Kor 13, 1-2).
Po dviejų tūkstančių metų mūsų bendruomenė Bažnyčia
išgyvena tuos pačius sunkumus kaip ir apaštalo Pauliaus laikais.
Mes daugiausia kenčiame dėl susiskaldymo, puikybės pertekliaus,
klusnumo bei meilės stokos. Kartais žmonės per daug įsijaučia, kad
jie yra tik konkrečios vienuolijos, maldos grupės ar judėjimo nariai,
ir užmiršta, kad visų pirma jie yra Katalikų Bažnyčios nariai. Kiti
mano esą antgamtinių Dievo dovanų nešiotojai ir turį teisę diktuoti
Bažnyčiai, kaip jinai turėtų elgtis. Girdime kaltinimų, kad Bažnyčia
Kristui atsuko nugarą, ne taip švenčia Eucharistiją, ne taip ją
garbina ir t.t. Šitie žmonės, dėdamiesi Bažnyčios gelbėtojais, užmiršta,
kad Kristus Bažnyčią patikėjo Petrui, bet ne regėtojams, labai dažnai
savo niekuo nepateisinamu elgesiu sukeliantiems Bažnyčioje sumaišties
dvasią. Ne be reikalo Paulius ragino Bažnyčios narius būti nuolankius,
nes žmogaus puikybė visuomet ieško ne Evangelijos duonos, bet pasirodymo,
buvimo kažkuo labai reikšmingu, tarsi Bažnyčios ateitį nulemtų ne
Kristaus atperkamoji auka, o atskiro žmogaus asmenybė. Dvasinio
gyvenimo žinovai sutartinai tvirtina, kad būdami nuolankūs niekada
nepralaimime, nors kai kam atrodytų, jog elgiamės neišmintingai,
o būdami pilni puikybės griauname net tai, kas kitų su dideliu rūpesčiu
ir vargu būna pastatyta.
Bažnyčia labiausiai kenčia dėl meilės stokos. Gerai
suvokiame, kad Bažnyčia yra į šventumą pašaukti žmonės, kurie dar
nėra šventi, bet reikalingi nuolatinio atsivertimo ir atgailos.
Atsivertimas reikalingas tiek pasauliečiams, tiek dvasininkams.
Visiems reikia kovoti su nuodėme ir gundymais, nes visi gali suklupti.
Gera bendruomenė niekuomet neskuba pasmerkti savo nario, bet stengiasi
padėti klystančiam atsitiesti. Štai kam reikalinga bendruomenė.
Bėda, jei bendruomenėje atsiranda teisuolių fariziejų, kurie svaidosi
tik pasmerkimais. Jie užmiršta, ką kalbėjo apaštalas Paulius, kad
be meilės jis būtų tik skambantis cimbolas būtų niekas. Kviečiu
maldoje ieškoti šviesos sau, mūsų mažytėms bendruomenėms ir visai
Bažnyčiai.
Homilija, pasakyta
Atsinaujinimo dieną Kaune
© 2006 XXI amžius
|