Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Bažnytinio paveldo muziejaus inauguracinė paroda

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Arnotas. Audinys iš Prancūzijos, XVIII a. antroji pusė, šilko brokatas. Siuvinėta – XIX a., šilko, metalo siūlai. Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. M.Marijai bažnyčia

Šv. Mišių taurė. Vilnius, M.Nieviadomskio dirbtuvė, XX a. pr. Sidabras, liejimas, kalstymas, auksavimas. Vidiškių Švč. M.Marijos bažnyčia

Monstrancija su dėklu. Vilnius, M.Nieviadomskio dirbtuvė, apie 1904 m. Sidabras, liejimas, graviravimas, kalstymas, auksavimas; dėklas – medis, dirbtinė oda, medvilninis audinys. Vidiškių Švč. M.Marijos Apsilankymo bažnyčia

Relikvijorius. Lietuva, 1782 m. Sidabras, kalstymas, liejimas. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

Monstrancija. Vilnius, Johanas Lary, 1751 m. Sidabras, kalstymas, liejimas, auksavimas, emaliai, brangakmeniai, perlai, koralai. Trakų Švč. M.Marijos Apsilankymo bažnyčia

Komuninė. Lietuva, 1738 m. Sidabras, kalimas, auksavimas. Naujojo Daugėliškio Šv. Joakimo ir Onos bažnyčia

Europos šalys bažnytinio meno muziejus ėmė kurti XIX amžiuje. Prancūzai, vokiečiai, austrai, britai turi tokius muziejus. Lietuvoje šio muziejaus idėja pradėta brandinti apie 1920 metus, kai baigėsi kovos už nepriklausomybę. 1923 metais tam reikalui sudaryta komisija, vadovaujama Maironio. 1931 metais atidaryta pirmoji paroda, kurioje buvo eksponuojami arnotai, stulos, paveikslai, skulptūros… 1935 metų pavasarį duris atvėrė Kauno bažnytinio meno muziejus, įsikūręs Kauno kunigų seminarijos patalpose.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990 metais, Kaune buvo surengta bažnytinio meno paroda. Šis pavyzdys buvo užkrečiantis, Bažnytinio meno muziejai įsikūrė Varniuose, Kaišiadoryse, Birštone. 2005 m. spalio 7-ąją Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis pasirašė dekretą dėl bažnytinio paveldo muziejaus įkūrimo. Kodėl tokio muziejaus Lietuvai reikia? Motyvai išdėstyti Dekreto įžangoje. Joje rašoma:

Bažnytinis paveldas (architektūros paminklai ir dailės kūriniai, taikomieji amatininkų dirbiniai, archyviniai dokumentai, knygos ir kt.) sudaro didelę ir ypač reikšmingą Lietuvos kultūros paveldo sritį, siejančią šalį su krikščioniškąja Europa. Dar XIX a., kai Lietuva priklausė stačiatikiškai Rusijos imperijai, ir vėliau, pasaulinių karų metais, o labiausiai sovietinės okupacijos laikotarpiu bažnytinis paveldas buvo smarkiai niokojamas. Daug kas nesugrąžinamai prarasta, išvežta į užsienį, nemaža dalis neteisėtai atsidūrė valstybinių muziejų ir privačiose rankose. Pasaulietinės ekspozicijos negali užtikrinti deramos pagarbos sakraliems objektams, ypač stebuklais garsėjusiems atvaizdams, votams, relikvijoriams, bažnytiniams indams. Maža to, tokių kūrinių bei dirbinių saugojimas bei demonstravimas bažnytinei jurisdikcijai nepriklausančiose institucijose pažeidžia aukotojų valią ir iškreipia tikrąją jų prasmę, nes iškeliami vien meniniai ar istoriniai sakralinių objektų aspektai. Kai kuriems kūriniams, dirbiniams bei dokumentams, išlikusiems bažnyčiose, tačiau nebevartojamiems religinėms reikmėms, būtinas restauravimas ir apsauga.

Šis dekretas neatsirado spontaniškai. Ilgai buvo svarstyta, mąstyta, tartasi. Muziejaus vieta – Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios ir buvusio bernardinių (moterų) vienuolyno ansamblis Maironio gatvėje. Vienuolyno ansamblis buvo grąžintas labai suniokotas. Jau šį pavasarį pastatas bus pradėtas restauruoti. Bus dedamos pastangos kuo daugiau išlaikyti autentiškumą. Lėšų tikimasi gauti iš tarptautinių fondų, prisidės ir Vilniaus arkivyskupijos kurija. Atstatymo darbai gali užtrukti apie trejus metus.

Tuo tarpu į Vilnių iš įvairių arkivyskupijos bažnyčių pradėjo plaukti sakralinio meno vertybės. Dauguma jų dėl pasikeitusios liturgijos nebenaudojamos, dalis visiškai susidėvėjusios. Apie 300 liturginių drabužių, per pusantro šimto liturginių indų jau pabuvo restauracinėse dirbtuvėse. Juos laikinai saugoti priglaudė Lietuvos nacionalinis muziejus, kurio direktorė Birutė Kulnytė labai palankiai nusiteikusi šių vertybių atžvilgiu.

Šiame muziejuje nutarta surengti inauguracinę bažnytinio paveldo muziejaus eksponatų parodą. Ilgai plušėjo parodos kuratorės dr. Sigita Maslauskaitė ir Rita Pauliukevičiūtė, taip pat ekspozicijos autorė architektė Gražina Pajarskaitė, kol kovo 8-ąją į parodos atidarymą gausiai susirinkę lankytojai pamatė pačius vertingiausius, pačius gražiausius eksponatus. Bene daugiausia daiktų atkeliavo iš Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios. Tai monstrancija, XX a. pradžioje pagaminta Varšuvoje, brolių Lopienskių dirbtuvėse, relikvijorius, pagamintas 1782 metais Lietuvoje, pacifikalas, taip pat lietuvių meistrų darbas, datuojamas XVIII a., puošni komuninė, pagaminta XVIII a. antroje pusėje, ir t.t. Negali atsigrožėti Trakų Švč. M.Marijos Apsilankymo bažnyčios originalia monstrancija, puošta brangakmeniais, perlais, koralais, taip pat iš Vidiškių Švč. M.Marijos Apsilankymo bažnyčios atvežta šv. Mišių taure, pagaminta XX a. pradžioje Vilniaus M.Nieviadomskio dirbtuvės auksakalių, ir monstrancija su mediniu dėklu. Parodoje galima pamatyti daug bažnytinės tekstilės: meniškiausių arnotų, kapų, stulų iš Sudervės Švč. Trejybės, Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. M.Marijos, Vilniaus Šv. Teresės, Vilniaus Šv. Onos bažnyčių ir t.t. Keletas senovinių mišiolų, atgabentų iš Vilniaus Šv. Juozapo seminarijos, patraukia knygos mylėtojų dėmesį.

Tačiau parodos eksponatai – ne vien meno kūriniai. Atidarant parodą kardinolas A.J.Bačkis kalbėjo:

Nepakanka nusimesti išorinius okupacinio režimo pančius. Būtina vidujai laisvintis iš ateistinio tikinčiųjų niekinimo padarinių, idant šventovėse per šimtmečius išsaugoti turtai sulauktų mūsų visų bendro rūpesčio ne vien kaip kultūrinės, bet ir kaip religinės vertybės. Tik toks krikščioniškojo paveldo suvokimas paklos pagrindus pagal Apaštalų Sosto nuorodas tvarkomai, valstybės remiamai ir visuomenei patraukliai ekspozicijai. Aš svajoju ir jus visus kviečiu pasvajoti, o žinovus – dar ir pagalvoti apie gyvą muziejų. Tokio muziejaus lankytojai ne tik pasigėrėtų gražiais dirbiniais, ne tik sužinotų svarbių dalykų apie Bažnyčios praeitį ir dabartį, sąsajas su valstybės ir tautos istorija. Edukacinė ir kultūrinio centro funkcija šiame muziejuje turėtų jungtis su dvasinio žaidimo bei ugdymo misija. Paveldas – ne vien apčiuopiamos, daiktiškos vertybės, bet ir dvasinė tradicija, kurią perėmėme iš tėvų. Jos puoselėjimui ir susitaikymui, suderinimui su šiuolaikiniu gyvenimu, su jaunosios kartos lūkesčiais galėtų pasitarnauti būsimasis muziejus.

Derėtų prisiminti ir popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius apie bažnytinius muziejus: „Tai ne bedvasių radinių saugyklos, bet gyvos vietos, kur perduodamas tikinčiųjų bendrijos genijus ir dvasingumas“.

Dokumente „Pastoracinė bažnytinių muziejų funkcija“ primenama: bažnytinis muziejus nėra pasenusių objektų rinkinys: tai visateisė sielovados institucija, sergstinti bei atverianti kultūrines vertybes, „kurios kadaise tarnavo Bažnyčios misijai“ ir dabar reikšmingos istoriniu požiūriu. Jis suvoktinas kaip krikščioniškosios evangelizacijos, dvasinio ugdymo, kultūrinio lavinimo, mėgavimosi menu ir istorijos pažinimo priemonė.

Parodoje eksponuojami daiktai išlieka parapijų bendruomenių nuosavybė. Jų valia jie gali ir likti muziejaus saugyklose, gali būti grąžinti parapijoms ir vėl tarnauti liturgijoje. Gali būti laikinai paimti ir panaudoti ypatingoms progoms. „Tokia praktika taikoma Europos bažnytinio meno muziejuose“, – sakė Arkikatedros menotyrininkė dr. Sigita Maslauskaitė.

Į parodos atidarymą atvyko apaštalinis nuncijus arkivyskupas dr. Peteris Stephanas Zurbrigenas, kultūros ministras Vladimiras Prudnikovas, Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas. Giedojo Bernardinų bažnyčios choro „Langas“ merginų grupė.

Vilnius

© 2006 „XXI amžius“