Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Atrofija

Petras KATINAS

Autodromas Jauniaus AUGUSTINO piešinys

Parlamentarai nusprendė pagerinti savo darbo sąlygas ir kardinaliai rekonstruoti ne tik Seimo posėdžių salę, bet ir visus rūmus. To „pagerinimo“ kaina vis auga. Remontas būtinas visiems pastatams ir rūmams. Bet, sprendžiant iš to, koks gyvenimas vyksta valstybėje, remontas, ir ne bet koks, o kapitalinis, būtinas pačiose valdžios institucijose, ypač aukščiausiose. Juk kasdien vis labiau atsiskleidžia tose institucijose sėdinčiųjų nesibaigiantys skandalai. Turniškių „draustinio“ epopėja, „Alitos“ privatizavimo užkulisiai, Premjero ir Seimo Pirmininko kaltinimai vienas kitam, Prezidentūros klerkų išsidirbinėjimai rodo, kad beveik kiekviena naujovė, valdžios sprendimai, priimami lyg ir visuomenės labui, virsta skandalais. Ir tai galima pasakyti ne tik apie ekonominius sprendimus. Politika irgi užkrėsta tuo pačiu neefektyvumo virusu. Pagaliau visiems jau tapo aišku, jog nuolatinis valdžios stumdymasis tarpusavyje paprasčiausiai nepalieka laiko valdančiajam klanui rūpintis valstybės reikalais. Kada gi rūpintis, jeigu pats ministrų kabineto vadovas kasdien, o kartais kelis kartus per dieną aiškina, kad jam visai nerūpi, ką išdarinėja jo vadovaujamos Vyriausybės kanceliarija. Pasak Premjero, tai ne jo reikalas, nes ministrai, pasirodo, esą gavę politinio pasitikėjimo mandatą, o kanceliarija tokio pasitikėjimo mandato neturi. Tačiau kas gi pasirinko tos kanceliarijos vadovą, išbandytą seną nomenklatūrinį kadrą, tvarkantį to paties Turniškių nomenklatūrinio rezervato reikalus? Tiek to, nežino ir nesidomi tokiomis „smulkmenomis“, kaip to rezervato nekilnojamojo turto statybos ir dalybos, tačiau juk tiesiog privalo žinoti apie savo vadovaujamų ministrų veiklą. Pirmiausia pareikalauti atsakomybės už tam ministrui pavestos veiklos sritį. Ir pagaliau išspręsti ministrų atsakomybės klausimą. Bet apie tai nekalbama. Visos bėdos, kad ir kas tiktai atsitiktų, verčiamos pirmųjų atkurtosios nepriklausomybės metų lyderiui prof. V.Landsbergiui. Pats vos ne imperatoriumi pasijutęs Premjeras į visus klausimus arogantiškai atrėžia: „nežinau“, „ne mano reikalas“, „nesakysiu“ ir pan. Tačiau ta arogancija skiriama tiktai „liaudžiai“. Pats „imperatorius“ aklai vykdo „regento darbiečio“ ar dar kieno nors nurodymus. Ryškiausias to pavyzdys – atidavimas ūkio ministrui „darbiečiui“ K.Daukšiui skirstyti aukštajam mokslui ir moksliniams tyrimams skirtus ES milijonus. Negi Premjeras negirdėjo paniekinamo „darbiečio“ ministro požiūrio į mokslinius tyrimus ir į mokslą apskritai? Jau nebejuokingai skamba nuolatiniai kaltinimai „baisiems konservatoriams“, kurie esą sužlugdė klestėjusį taip kruopščiai „didžiojo statybininko“ ir jo pirmtakų Sniečkaus, Griškevičiaus, Mitkino, Dybenkos, Charazovo statytą Lietuvos liaudies ūkį. Besidedantieji esą dideli ekonomistai, netgi mokslinius laipsnius turintys dabartiniai valdantieji pagaliau turi suvokti elementarų dalyką, kad atkuriant valstybės nepriklausomybę perėjimas prie rinkos, prie ekonomikos laisvės dėsnių yra sunkus procesas ne tik organizacine, bet ir psichologine prasme. Privatizacija, rublinių indėlių užšaldymas – visa tai buvo. Su neišvengiamomis klaidomis, bet būtinas procesas. Kita vertus, kas gi tos privatizacijos metu susigrobė valstybės turtą? Konservatoriai? Ogi ta pati partinė ir komjaunimo nomenklatūra su pačiu dabartiniu Premjeru priešakyje. Kaip kad įsitvirtino visose valdžios struktūrose, diplomatiniame korpuse, kurį beveik visą užsėdo partiniai ir komjaunimo aktyvistai. Štai ir dabar Vyriausybės vadovas visomis išgalėmis stengiasi padaryti diplomatu jo dešiniąja ranka vadinamą patarėją, LDDP, dabar Socialdemokratų partijos veikėją J.Bernatonį. Rengiamasi jį pasiųsti į Kišiniovą, į atidaromą Lietuvos ambasadą Moldovoje. Žinoma, toks partijai ir jos vadui atsidavęs žmogus nori reziduoti kur kas svarbesnėje sostinėje. Pavyzdžiui, Prahoje, kurioje sėmėsi partinių mokslų jau griūnant komunistiniam režimui Rytų Europoje. Tačiau nieko. Padirbės metus kitus, gaus tikro diplomato rangą ir galės kopti aukščiau. Na, kaip toks buvęs partinis-ūkinis veikėjas R.Kozyrovičius, irgi tapęs diplomatu, ir dabar kartu su kitu Premjero bičiuliu, antruoju LKP CK sekretoriumi V.Beriozovu įsigijęs apartamentus Turniškių partiniame rezervate.

Tad reikia pagaliau liautis mėtyti akmenis į tą sunkų mūsų nepriklausomybės pradžios laikotarpį. Ir laikas pripažinti, kad tie bandymai pakeisti ar sulopyti sovietinės praeities „frenčių“ tos pačios nomenklatūros pastangomis ir konkrečiais veiksmais pagimdė totalinę neatsakomybę už visą sistemą. Ta sistema veikia iki šiol. Negalima pamiršti ir to, ką Kovo 11-osios išvakarėse priminė ir signataras A.Miškinis. Jo žodžiais, dešinieji buvo idealistai. Tačiau po 1992 metų rinkimų jis supratęs, jog didelei daliai tautos Kovo 11-oji buvo nereikalinga. Deja, tą patį matėme ir per paskutiniuosius Seimo rinkimus. Juk už „darbiečius“ atidavė savo balsus tie, kurie okupacijos metais buvo beviltiškai aptingę, taip ir nesugebėję įkvėpti laisvės oro. Kaip dar 1991 metų vasarą rašė publicistas Saulius Pečiulis, mūsų raumenys bei smegenys gerokai atrofavosi, mes negalime ir nenorime įtempti nei raumenų, nei smegenų. Ir tas smegenų atrofavimosi procesas, deja, tęsiasi. Pirmiausia valdantiesiems nors ir kukliai, bet remiant visokiomis išmokomis bei dotacijomis nenorinčius ir nemokančius gyventi laisvėje. Šitaip siekiama, kad ta visuomenės dalis, balsuodama už visokius „darbiečius“, „valstiečius“, paksininkus bei jų statytinius, vis daugiau žmonių taptų anemiškais ir bejėgiais, neįstengtų gyventi savarankiškai. Valdantieji, nepaisant kai kurių gana riboto intelektualinio potencialo, puikiai žino, kad išmaldos prašytojai tokiais taip ir liks.

O tą „sovietinės gerovės“ ilgesį pademonstravo dar vienas sovietinės praeities reliktas, vadinamoji Tarptautinė moters diena. Keista, kad Nacionalinis radijas ir jo laidų vedėjai bei diktoriai visą dieną saldžiais balsais šlovino šią vienos iš komunistinio marazmo pradininkės Klaros Cetkin sugalvotą „šventę“. O „nepriklausomieji“ dienraščiai mirgėjo antraštėmis, kaip Lietuvos miestai tulpėmis pražydo… Neatsitiktinai jau daugelis pastebėjo, kad ne tik prekybininkų, bet ir kur kas galingesnių struktūrų pastangomis išstumiamos pagrindinės Lietuvos valstybės šventės – mums visiškai svetima vadinamoji Valentino diena jau išstūmė Vasario 16-ąją, o kovo 8-oji – Kovo 11-ąją. Ir kaip nepasidžiaugsi Baltijos TV (BTV) kovo 11-osios programa – tai buvo pavyzdys ir Lietuvos visuomeninei televizijai, kad nesunkiai galima sudaryti aktualią programą, ugdančią Lietuvos pilietį patriotą.

Užtat „darbiečių“ vadas rusų oligarchas tiesiog mėgaujasi tokia situacija. Jis vėl kasdien važinėja po Lietuvą, numeta savo elektoratui dešrų ir agurkų bei jį linksmina šeimyninio šoumenų Ž.Žvagulio ir I.Starošaitės dainelėmis. Tikriausiai šie senstantys dainininkai bus įtraukti ir į būsimųjų rinkimų sąrašus. Ir nieko stebėtina. Juk „darbiečių“ gretose ir ne tokių „šoumenų“ esama. Beje, dar neseniai kalbėjęs, kad „darbiečių“ vedliui visai nerūpi Lietuvos Premjero postas, oligarchas dabar jau kalba kitaip. Aiškiai užsimindamas, kad koalicijos partneris A.Brazauskas jau per senas, V.Uspaskichas netiesiogiai ragino savo gerbėjus, daugiausia pensininkus bei vos rašyti ir skaityti pramokusius liumpenus, nebalsuoti už brazauskininkus, o balsus atiduoti jam. O tada, anot oligarcho, jeigu partija pareikalaus, tai teks aukotis ir tapti Lietuvos Vyriausybės vadovu. Žinoma, blaškydamasis po Lietuvą oligarchas visiems žada sotaus pašaro – gulago pašaro. Ir ne tik jo.

Seimo Pirmininkas per Kovo 11-osios minėjimą Seime sakė, kad Lietuvos geografinį žemėlapį jau keičia korupcijos žemėlapis. Negi tik dabar praregėjo? Gerai nors tiek. Bet kas gi iškuops tas Augėjo korupcijos arklides – štai kur hamletiškas klausimas. Aišku kuopėjų, tiksliau, apsiskelbusių tokiais, atsiras per akis. Antai didelį politikos veikėją vis dar vaizduojantis R.Paksas net savo partiją pervadino. Ir ne tik todėl, kad liberaldemokratais vadinasi ir Rusijos žirinovskininkai. Matyt, įkvėptas Lenkijos rinkimų rezultatų, R.Paksas savo grupuotę pavadino „Tvarkos ir teisingumo“ partija. Netgi nupirko žinomą žurnalistą Vytautą Matulevičių, kuris specialų filmą, simbolišku pavadinimu „Visi prieš vieną“, sukūrė. Gal geriau būtų pavadinęs „Vienas prieš visus“. Bet tai nesvarbu. Pavasarėjant sulauksime dar ne tokių dalykų.

© 2006 „XXI amžius“