|
Kovo 11-oji mūsų valstybės pavasaris
Mūsų Kovo 11-osios rytas aušo lėtai, jo ištakos herojiškoje mūsų tautos patirtyje ir tuose procesuose, kurie vyko XX amžiuje šalia Lietuvos, Europoje. Tai pragiedruliai okupuotoje sovietų zonoje; juos vienijo pavasario, t.y. atšilimo, budinimosi ir laisvėjimo ženklai, labai panašūs į XIX amžiaus tautų pavasarį senajame žemyne, kai vienas paskui kitą kilo tautos į kovą už savo laisvę ir nepriklausomybę. Europą buvo apėmusi galinga tautinio išsivadavimo banga. Ji naujai suvilnijo po tautų vado, didžiausio pasaulio autokrato ir milijonų žmonių žudynių įkvėpėjo Stalino mirties.
Štai tik keli pavasarėjimo faktai. 1956 metais pirmoji pakilo Vengrija ir bandė ištrūkti iš sovietinio bloko. 1968-ieji Prahos pavasaris, siekęs liberalizuoti režimą. 1972 metų gegužę Romo Kalantos drąsi žūtis Kaune; jo žygis paskatino pasipriešinimo jėgas Lietuvoje ir lėmė nepriklausomybės siekio gyvybingumą ir veiklos aktyvėjimą, išgrynino tarnystės tautai idėją. Vėliau didžiulį vaidmenį suvaidino aktyvi popiežiaus Jono Pauliaus II veikla, iš tikrųjų keitusi viso pasaulio padėtį ir visai pakirtusi sovietinio lagerio pamatus, iškasusi duobę komunistinėms utopijoms. 1986-ieji gorbačiovinės perestrojkos pradžia Sovietų Sąjungoje. Pirmoji nepriklausomybės keliu žengė Popiežiaus tėvynė Lenkija: po aktyvios Solidarumo veiklos 1989 metais čia demokratinės jėgos laimi rinkimus. 1988 metais įsikuria Lietuvoje Sąjūdis, pradėjęs viešą mūsų laisvės kelią, kurį vainikuoja Kovo 11-oji, nepriklausomybės atkūrimo manifestacija. Taip tauta realizavo niekieno neginčijama teisę gyventi laisvėje.
Šiandien mes esame tie, kurie atsako už mūsų valstybingumo ir nepriklausomybės ateitį, šiandien mes kuriame savo valstybę, kasdieniu darbu statome jos rūmą, stipriname jį, kartu mokydami šios pareigos savo jaunuomenę, mokydami ją būti savo žemės patriotais, jos vaikais, iš esmės jos ateitimi. Suprantama, kad dabar mūsų valdžios viršūnėse vykstantys negražūs žaidimai ir aferos daro įtaką ir piliečių požiūriui į savo valstybę. Dažnai viliojami geidžiamų valstybės tvarkos permainų, protestuodami prieš kokias nors valdžios neteisybes ir nejautrumą žmogui, renkamės garsiai šaukiančias politines jėgas; deja, netrukus pamatome, kad prie valdžios vairo prileidžiame dar godesnius, dar labiau išalkusius veikėjus, tesirūpinančius savo gerove, bet ne visuomenės interesais. Taigi būti savo valstybės piliečiu, jos kūrėju tai neleisti valdžioms niekšėti ir apgaudinėti, gerai suprasti, kas slypi už kieno nors pažadų ir tariamos mielaširdystės ar bičiuliškumo, t.y. pažinti, kaip sakoma, vilką, ėriuko kailiu prisidengusį.
Būkime oriais savo valstybės pavasario piliečiais.
Valentinas STUNDYS,
Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas
© 2006 XXI amžius
|