|
Kovo 11-ąją gimusieji
Jau tapo tradicija, kad iškilmingų minėjimų metu, tarp jų ir Kovo 11-osios proga, iš aukštų tribūnų kritikuojami politikai, partijos. Paskaičius žurnalistų publikacijas ir politologų samprotavimus, galima pagalvoti, kad Lietuvos politinė partinė sistema tiesiog beviltiška. Nesiginčysiu, kad ji yra nusipelniusi kritikos. Tačiau ar tame juodame peizaže taip jau ir nėra jokių pragiedrulių? Kadangi Lietuvos partijų atsikūrimas ir naujų kūrimasis susijęs su atgimimu, tuo pačiu vienaip ar kitaip su Kovo 11-ąja, kaip, beje, ir laisvos žurnalistikos ir politologijos gimimas, todėl šios datos minėjimo dienomis, manau, būtina, kalbant apie politinę partinę sistemą, ne tik ją kritikuoti, bet ir paieškoti šviesesnių momentų. Jų tikrai yra. Ar pamatys tie, kuriems priklauso tai matyti, čia kitas dalykas. Šalia jo kyla dar vienas klausimas ar apskritai jie nori tai matyti?
Viename dienraštyje žurnalistas dešimt pirmadienių iš peties vanoja politikus ir partijas, maišydamas visus ir viską su purvais. Vienuoliktą pirmadienį jis jau aiškina, kad Lietuvoje net didžiausiose politinėse organizacijose tėra tik po 10 tūkst. narių, tuo tarpu Vakaruose jos keliasdešimt kartų gausesnės. Be abejonės, piliečiai, įtikinti to žurnalisto, net nesumanys teptis partiškumu. Beje, o ar daug Lietuvoje žurnalistų ir politologų rizikavo pasisukti prieš politikos srovę, kai nemadinga būti principingam, vadovautis ideologijos, atsakomybės, moralės nuostatomis, kai politika verčiama verslu, valdžia gyvenimo būdu, o prisitaikymas tampa norma? Gal tik vienas kitas, ir tai vieną kitą kartą. Paprasčiau ir patogiau plaukti pasroviui. Tam net galima telestudiją paversti suvirinimo aikštele. Pinigų kiekis ir partinio karavano dydis užgožia viską. Todėl ir matomos tik parlamentinės partijos. Nesvarbu, kad jos be ideologijos, atsakomybės ir kitų politinių vertybių bei savybių. Bet jos turi pinigų.
O teiginio Lietuvos partijos nori įtikti visiems, bet neįtinka niekam autorei noriu priminti, kad ne visos Lietuvos partijos siekia tik įtikti. Kai kurios yra pačios savimi ir nori tokios likti. Galbūt todėl šiandien jos vadinamos marginalinėmis ir nelaikomos vertomis dėmesio. Apklausos rodo, kad pasitikėjimas politinėmis organizacijomis yra menkas ir svyruoja tik apie 5 proc. Tačiau ar nėra taip, kad tuos 5 proc. ir pelno būtent tos nevertos dėmesio neparlamentinės partijos, kurios išlieka principingos ir puoselėja tikrosiomis politinėmis vertybėmis pagrįstą partinę veiklą?
Šiandien apstu rašinių, komentarų apie zuokininkų, antizuokininkų kovas, perėjimus, perbėgimus, pirkimus ir pardavimus, bet kažkodėl niekas nenori ir nebando prisiminti, kas šio politinio junginio kūrimosi pradžioje elgėsi principingai. 2000-aisiais, Centro sąjungai pralaimėjus Seimo rinkimus, Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas pademonstravo vakarietiškai politikai ir demokratijai būdingas savybes: kaip LCS pirmininkas, atsistatydino. Dar po kelerių metų jis vėl pasielgė principingai: nepasidavė naujo politinio darinio LiCS didybės magijai ir nepasirinko jungtuvių iš išskaičiavimo. Neabejoju, kad jei R.Ozolas būtų pasielgęs priešingai, tai šiandien turėtų Seimo nario mandatą, būtų vienų ar kitų politinių barikadų (taip, kaip pasidalijo buvę jo bendražygiai centristai) pusėje, mėgautųsi dėmesiu ir neturėtų politinio marginalo etiketės.
Prieš šimtmečius lietuvybę saugojo pavieniai šviesuoliai ir paprastos kaimo motulės prie verpimo ratelio. Manau, kad būtent tos politinės organizacijos, nors negausios ir su prikabintomis įvairiomis etiketėmis, savo realiais veiksmais siekia sveikos politinės partinės sistemos; šiandien jos ir yra to juodojo Lietuvos politinio gyvenimo peizažo pragiedruliai. Aišku, galima to nepastebėti ir apie jas nekalbėti, bet ko tada verti postringavimai apie partijų negausumą, menkavertiškumą ir kiek nuoširdžios mintys dėl politikos kokybės? Pabandykime atsakyti į paprastą klausimą: kas gali suteikti pagrindą politinės partinės sistemos sveikimui ar mažos, bet sveikos, ar gerokai didesnės, bet sugedusios politinės organizacijos? Nuo to ir pradėkime. Kaip ir prieš šešiolika metų, kai Lietuvos nepriklausomybė atrodė labai trapi prieš SSRS monstrą.
Arvydas Akstinavičius,
Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
© 2006 XXI amžius
|