|
Jaunimo rekolekcijos: kaip išgyventi paprastus dalykus
Vieną vasario vakarą kaimo turizmo sodyboje
Vėžiakojis netoli Semeliškių prasidėjo tris dienas trukusios jaunimo
rekolekcijos. Jų iniciatoriai katalikų bendruomenės Comunione
e Liberazione nariai. Dvasinių rekolekcijų vadovas buvo italas
kunigas P.Pecis (Pezzi).
Rekolekcijos dvasinio apsivalymo, rimties ir susikaupimo dienos. Metas, kai gali pabūti su savimi, išgirsti savo širdies balsą. Būtent tokia galimybė buvo suteikta tiems, kurie susirinko vasario 10 dienos vakarą kaimo turizmo sodyboje Vėžiakojis. Nors pavadinime ir matome žodį jaunimas, tačiau 28 susirinkusiųjų amžius buvo labai įvairus ir svyravo nuo pusantrų iki 60 metų. Atvyko čia ir jauna šeima su vaikais, Dievo Gailestingumo šventovės bendruomenės nariai bei daug kitų. Daugelis jų Comunione e Liberazione nariai, tačiau būta ir visiškų naujokų. Būtent stebėdamas pastaruosius galėjai matyti, kokių nuostabių pokyčių gali patirti žmogus, atvėręs savo širdį Dievui.
Amžinoji mūsų būties paslaptis
Nuostabi gamta, dar nuostabesni kunigo žodžiai bei susirinkusiųjų atvirumas išties darė stebuklus.
Viskas prasidėjo nuo bendros vakarienės. Jau tada supratome esantys tarp žmonių, kurių pagrindinis tikslas yra padėti artimui. Nebuvo nenorinčių padėti atnešti maisto ar išdalyti lėkštes, patarnauti vienas kitam. Tai ypač suartino dalyvius, kaip ir bendra malda prieš valgį bei pavalgius.
Po vakarienės ir bendros maldos prasidėjo rekolekcijos. Jų vadovas kun. P.Pecis įžangos žodį pasakė itališkai, itališkai vyko ir pačios rekolekcijos. Tačiau tai visiškai netrukdė suprasti to, kas yra sakoma. Dvi dalyvės Rūta ir Lijana, mokančios italų kalbą, tuoj pat viską perpasakodavo lietuviškai. Tačiau netgi itališki žodžiai pasiekdavo pačias sielos gelmes: balso intonacija, veido išraiška, gestai viskas rodė sakomų žodžių svarbą.
Rekolekcijų pavadinimui buvo pasirinkta žinoma Dantės frazė: Kiekvienas neaiškiai numano gėrį, kuriame nurimsta siela ir jo trokšta; dėl to kiekvienas stengiasi jį pasiekti. Ir iš tiesų šie paprasti ir tuo pat metu genialūs žodžiai labai taikliai atskleidė mūsų gyvenimo prasmę ir jo tikslą. Kiekvienas net pats blogiausias pasaulyje žmogus kažkur giliausioje savo sielos kertelėje vis tiek trokšta gėrio. Tereikia jam padėti atsiskleisti, palaikyti jį sunkiu gyvenimo momentu ir neleisti suklysti.
Mocarto muzikos ir poezijos vakaras
Tyla ir muzika. Tai puikiausi dalykai pasaulyje, kuriuos buvo galima išgyventi per šias dienas. Tylos valandėlės leisdavo įsiklausyti į savo širdies balsą, išgirsti save. Per tą laiką galima apmąstyti tai, kas pasakyta, išgirsti iš vidaus kylančius klausimus.
Tai būtų galima palyginti tik su nuostabiausia pasaulyje muzika, priartinančia mūsų širdis prie Dievo. Vakare, vėl susirinkę, klausėmės iš Mocarto Requiem, C-dur mišių ištraukų. Viena rekolekcijų dalyvė parengė pranešimą apie Mocarto kūrybos genialumą bei jo krikščionybės išgyvenimą. Kiekviename žodyje, muzikos melodijose girdėjome padėką Viešpačiui už laimės supratimą, už gailestingumą, persmelktą tikro išgyvenimo.
Ar tu myli Dievą?
Labai svarbus momentas, apibendrinantis rekolekcijas ir leidžiantis pajausti, ką jos davė kiekvienam iš mūsų, buvo asamblėja. Čia galėjo kalbėti kiekvienas dalyvis, atskleisti savo jausmus ir dvejones.
Ypač jaudinantis buvo jaunos merginos Jovitos pasakojimas apie aštuonerių metų vaiką iš internato, kuris paėmė ją už rankos ir, pažvelgęs į akis, paklausė: Ar tu myli Dievą?. Ji tada atsakė: Taip. Bet tai tebuvo žodžiai. O dabar per rekolekcijas mergina paklausė, ar mes galime mylėti Dievą taip, kaip jį myli vaikai, ar mes galime atsakyti taip. Šie žodžiai turėtų pasiekti kiekvieno iš mūsų širdį, pačias jos gelmes. Turėtume suvokti, jog tai nėra tik tuščia frazė.
Dar daug gražių žodžių ir atvirų prisipažinimų nuskambėjo asamblėjos metu. Buvo matyt, jog susirinkusieji išties atveria savo širdis Kristui ir aplinkiniams.
Kaip aš išgyvenau paprastus dalykus
Sekmadienį atėjo metas atsisveikinti. Sunkus, bet tuo pat metu ir džiaugsmingas momentas. Pasijutome esą tarytum viena šeima, ir būtent toji bendrystės dvasia teikė vilties kiekvienam iš mūsų, jog ir vėl susitiksime. Supratome, jog eiti tiesos keliu ir apsisaugoti nuo klaidų, iki galo suvokti savo būtį galima tik bendruomenėje, kai esi ne vienas. Tik bendruomenėje, suvienytoje Kristaus, galime rasti savo sielos ramybę, pilnatvę ir širdies išsipildymą. Šį suvokimą kiekvienas išsinešėme savo širdyje. Džiaugėmės, kad dabar galėsime tuo dalytis ne tik tarpusavyje, bet ir su visais tais, kuriuos nuo šiol sutiksime savo kelyje.
Andrejus Žukovskis
© 2006 XXI amžius
|