Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Aukštosios Panemunės dabartis
istorijos fone

Vyskupo Justino Staugaičio (1866-1943), valstybininko, diplomato atminimui ir Lietuvos bažnytinės provincijos 80-mečiui

Irena PETRAITIENĖ

Vyskupas Justinas Staugaitis

Istorinė šimtametė Aukštosios Panemunės klebonija keliasi naujam gyvenimui

Švč. M. Marijos Vardo (Aukštosios Panemunės) bažnyčia

Minėjimo-paskaitos dalyviai (pirmoje eilėje iš dešinės): kun. Vladas Bobinas, Alė Jurgaitienė, kan. Pranas Liutvinas, kan. Deimantas Brogys, vysk. Juozas Preikšas, Irena Petraitienė, V. Jokubauskienė (vysk. J.Staugaičio sesers vaikaitė) ir kiti

Marijos giesmės melodiją vinguriuojantys Švč. M. Marijos Vardo bažnyčios varpai Aukštąją Panemunę rytais žadina aukščiau pakelti mintį, o saulėlydžiui artėjant primena, jog laikas sukalbėti Vakarinę. Ir taip kasdien bažnyčios klebono kan. Deimanto Brogio iniciatyva įrengti modernūs elektroniniai varpai panemuniškius kviečia Dievop. Šis prasmingas, kasdienybe tapęs momentas yra ne tik giluminis ryšys su Bažnyčios ir tautos tradicija, bet ir akivaizdus liudijimas, kaip ji gali būti išradingai puoselėjama ir tęsiama moderniame amžiuje.

Prologas

Ar skambėjo bažnyčios varpai lygiai prieš 90 metų, 1916-aisiais, iš Pakuonio į Aukštąją Panemunę atvykus naujam klebonui kun. Justinui Staugaičiui?.. Aukštyn pakeltas žvilgsnis nuslysta pušų viršūnėmis – bažnyčioje bokšto nėra, varpų nematyti. Kan. D.Brogys šyptelėja: todėl ir buvo iš Lenkijos atsivežti elektroniniai varpai, turintys modernią įvairios sakralinės muzikos programą, kad ir čia sklistų tradicinis bažnyčios varpų skambesys. Žingsniuodami sniege pramintu taku, vedančiu į šimtametę kleboniją, toliau plėtojame praeities sudabartinimo temą. Be jokios abejonės, kun. J.Staugaitis 1916 metais iš Pakuonio atvarytus arklius sustabdė šiame klebonijos kieme ir pasidžiaugė šilo link nusidriekusiu sodu. (Dabar čia Šv.Mato katalikiškos mokyklos stadionas.) Kažin, kurioje vietoje buvo vaikų darželis, kurį jis čia atvykęs įkūrė? Ogi ten, rodo kanauninkas, kitoje Vaidoto gatvės pusėje, parapijos namuose, kur dabar įsikūręs bendruomenės centras ir biblioteka. Šalia – šimtametė špitolė, kurioje 1922 metais buvo apgyvendinti iš Romos į Aukštąją Panemunę atvykusio arkivyskupo A. Zechinio, SJ, pagalbininkai.

Kanauninkui pravėrus klebonijos duris, padvelkė saldus medienos kvapas. Baigiamas remontuoti pats gražiausias ir šviesiausias klebonijos kambarys. Dabar čia vakarais renkasi parapijos jaunimas, vyksta moterų katalikių, ateitininkų, karitiečių susirinkimai. O tada, kanauninko Deimanto nuomone, čia tikriausiai ir buvo klebono kun. J.Staugaičio svetainė, kurios sienos daug ką mena... Būtent šioje Bažnyčios ir tautos šviesuolių veidus regėjusioje svetainėje dabartinis klebonas rengiasi įkurti Aukštosios Panemunės parapijos muziejų. „Staugaitis. Kuraitis. Giedraitis“, – su ypatinga balso intonacija juos vardydavo šviesaus atminimo kardinolas Vincentas Sladkevičius, pasakodamas apie čia praleistas vasaras. Taip, šių asmenybių vardai glaudžiai susiję su Aukštąja Panemune. Todėl kan. D.Brogys svečiuosna pasikvietė kardinolo V.Sladkevičiaus biografę, memorialinio muziejaus vedėją (šių eilučių autorę), kad iš kardinolo namų atsivežtų parengusi senų leidinių ir nuotraukų parodėlę, parapijiečiams papasakotų, ką liudija renkami istoriniai dokumentiniai faktai apie vysk. J.Staugaičio 1916–1926 metų politinę ir diplomatinę veiklą gyvenant Aukštojoje Panemunėje.

Įkūrus „Žiburio“ draugiją 1906 metais…

Į Aukštąją Panemunę 1916 metais kun.J.Staugaitis atvyko kupinas ryžto toliau plėtoti švietėjišką socialinę veiklą. Jis buvo vienas pirmųjų nedaugelio lietuvių kunigų, pradėjusių diegti krikščionių sociologijos kompendiumo – enciklikų „Rerum novarum“ ir „Graves de communi“ – idėjas Lietuvoje. Lygiai prieš 100 metų (1906) jis įsteigė katalikišką švietimo draugiją „Žiburys“ ir daug prisidėjo kuriant ūkininkų kooperatyvą „Žagrė“ (1906). „Lietuvos ūkininkai, - atsiminimuose rašo J.Staugaitis, - dar nebuvo pratę leisti į mokslus mergaičių. Baigę mokslus jauni lietuviai, neturėdami savo tautos mergaičių inteligenčių, vesdavo lenkes, ruses. Tos naujos šeimos žūdavo tautai, neretai ir Bažnyčiai. Išugdyti lietuvių inteligenčių, be to, gerų katalikių, buvo geras patriotiškas ir katalikiškas darbas. Jo pirmiausia ir ryžosi imtis „Žiburys“.

Marijampolės „Žiburio“ įkurtai mergaičių progimnazijai vadovavo kun. poetas Motiejus Gustaitis, bendrabučio vedėja ir direktoriaus padėjėja buvo pakviesta rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Atvykęs į Aukštąją Panemunę, kun. J.Staugaitis rado mažą mokyklėlę, tačiau jos neužteko, todėl klebono čia įsteigtas vaikų darželis ir buvo mokykla, į kurią eidavo mažesnieji vaikai. „Patyrę, kad su darželio priedanga galima lengvai įsteigti mokyklą, – rašoma jo atsiminimuose, – greituoju, šiek tiek pralavinę tris gabesnes davatkėles, įvairiose parapijos vietose pavedėme joms tvarkyti mokyklas. Jos visos buvo pilnutėlės vaikų ir gana neblogai pavadavo tikrąją mokyklą. Augančiai kartai reikėjo ne tik pradžios mokyklos, bet ir gimnazijų. Greituoju suorganizavome iškrikusį „Žiburį“ ir jo vardu kreipėmės į Marijampolės apskrities viršininką prašydami leisti steigti gimnaziją“.

1909 metais kun. J.Staugaitis, jo įkurtos Lekėčių parapijos klebonas, buvo pakviestas prelegentu į socialinius kursus Kaune, kur šalia žymiausių autoritetų – kun. Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus, kun. Pranciškaus Būčio, Maironio ir kitų – skaitė pranešimą apie labdaros organizavimą. Kun. J.Staugaičio įžvalgiai numatyti tokie labdaros tvarkymo būdai: specialios draugijos, viso darbo koncentravimas parapijoje – vėliau tapo socialinės politikos Lietuvoje ašimi. „Kai pirmeiviai (laisvamaniai) norėjo mūsų gyvenimą tvarkyti naujais pagrindais, katalikybė negalėjo pasilikti bažnyčioje, bet turėjo eiti gyveniman ir praktiškai rodyti, ką ji gali. Katalikiškas socialinis veikimas – tai didžiausia katalikybės apologija. Juk pirmaisiais krikščionybės amžiais daugiausia pagonių atvesdavo į bažnyčią nuostabi krikščionių meilė“, – teigė atsiminimuose kun. J.Staugaitis.

1909 metais kun. J.Staugaitis buvo pakviestas į Seinus redaguoti „Vadovo“, neseniai pradėto leisti katalikiško mėnraščio inteligentijai. Redaktoriaus kėdėje jis, pasak kun. Stasio Ylos, užsiangažavo kaip vienas akyliųjų mūsų visuomenės stebėtojų, produktyvus publicistas, lietuvių krikščionių demokratų srovės ideologas. Į publicistinius kun. J.Staugaičio straipsnius, pasirašytus Meškaus, Panenupio, Zanavyko slapyvardžiais, atsiliepė bemaž visa to meto lietuvių spauda. Vyko gyvos diskusijos dėl politikos konfesionalumo, katalikų bendradarbiavimo su „pirmeiviais“. Pats kun. J.Staugaitis nenorėjo pripažinti jokių nuolaidų, valstybės ir politinių partijų veiklą grindė tik Dievo nustatyta tvarka. Atsakydamas į konkrečius liberalios spaudos („Lietuvių žinių“, „Lietuvos ūkininko“) išpuolius prieš kunigus ir Bažnyčią, kun. J.Staugaitis parašė nemažai straipsnių „Vadove“ ir „Pirmeivių žieduose“. 1911 metais jis įstojo į Lietuvių mokslo draugiją, išleido knygą „Bažnyčios istorija“.

Klebonas – valstybininkas ir diplomatas

Į Aukštąją Panemunę iš Pakuonio kun. J.Staugaitis atvyko 50-aisiais savo gyvenimo metais su dideliu pastoracinės, visuomeninės ir socialinės veiklos bagažu. Dvasininkas inteligentas, plačios erudicijos asmenybė, solidžios išvaizdos, tačiau jautrios širdies žmogus. 1916-ieji – patys gūdžiausi Pirmojo pasaulinio karo metai. „Panemunės kareivinės visuomet būdavo pilnos vokiečių kareivių. Visokių galų jiems prireikdavo ir klebonijoje. Norint bent kiek ramybės turėti, reikėjo gudrauti. Aš stengiausi palaikyti gerus santykius su vyresnybėmis, tai paprastieji kareiviai manęs bent kiek prisidingėdavo“, – prisimena J.Staugaitis.

Vokiečių nesėkmės karo frontuose vertė juos ieškoti naujų galimybių okupuotiems kraštams aneksuoti, parodyti tariamą tų kraštų norą prisijungti prie Vokietijos. Okupacinė valdžia kreipėsi į Joną Basanavičių ir vyskupą Praną Karevičių, kad šie pasiūlytų kandidatus į „tarybą“. Vokiečiams buvo atsakyta, kad tokia taryba turi būti sudaryta iš išrinktų žmonių, sušaukus Vilniuje lietuvių tautos konferenciją. 1917 metų birželio mėnesį kun. J.Staugaitis gavo kvietimą atvykti į Kauną. Prel. Aleksandro Dambrausko bute jo laukė Antanas Smetona ir dr. Jurgis Šaulys, iš Vilniaus atvykę pasitarti. „Pasitarimas nebuvo ilgas. Visiems buvo aišku, kad mes turime eiti prie nepriklausomybės ir jos iš vokiečių reikalauti“, – rašė J.Staugaitis.

Kun. J.Staugaičio paskatinti, į Aukštosios Panemunės kleboniją ėmė rinktis įvairių krašto vietų atstovai, kad pareikštų savo pilietinę valią. Nutarimas buvo vieningas – reikalauti nepriklausomybės ir leidimo sušaukti lietuvių konferenciją. 1917 m. rugpjūčio 1-4 d. Vilniuje įvyko platesnis Lietuvių konferencijos organizacinio komiteto susirinkimas. Dalyvavo 17 žmonių iš provincijos ir keturi iš Vilniaus: J.Staugaitis, T. Daugirdas iš Kauno ir kt. Rugsėjo 18 dieną į Lietuvių konferenciją suvažiavo 213 asmenų, iš jų 66 kunigai (tarp jų 46 klebonai, šeši vikarai ir penki gimnazijų kapelionai). Pasak kun. J.Staugaičio, tai buvo Lietuvos atstovybė, nes suvažiavo visi, kurie buvo šviesesni ir įtakingesni Lietuvoje. „Svarbus tai buvo ir įspūdingas žygis. Lietuvos žmonės pirmąkart renkasi tartis dėl politinio savo šalies likimo, – rašė J.Staugaitis. – Darbą pradėjome pamaldomis senojoje Vilniaus katedroje. Pamokslą pasakė kun. M.Reinys, kalbėjo tema „Teisingumas yra valstybės pagrindas“. Ta tema man atrodė ne visai tinkama momentui. Bet pamokslo klausė, be p. Smetonos, daug tautininkų. Kun. Reinio pamokslas tiems ponams buvo pranašo įspėjimas, kas nereikia daryti valdant valstybę“.

Į Lietuvių konferencijos prezidiumą tarp kitų buvo pakviesti kun. J.Staugaitis, kauniškis kun. Kazimieras Šaulys, kun. Povilas Dogelis. Konferencijos darbe, anot diplomato Petro Klimo, neapsieita be tarpusavio pasitąsymo. Kun. J.Staugaitis pastebėjo: „Kad socialistai ir gana triukšmavo, vis dėlto paaiškėjo, kad konferencijoje nepalyginamai daugiau katalikų, todėl jų rankose buvo rinkimų rezultatai. Pagaliau karšti plojimai – Lietuvos konferencija išrenka 20 asmenų Tautos tarybą, tarp kurios narių – Justinas Staugaitis, kunigas, 51 m., krikščionis demokratas“.

Į Aukštąją Panemunę klebonas kun. J.Staugaitis grįžo kaip valstybininkas, pasiryžęs visomis išgalėmis su kitais bendraminčiais dėti valstybės pamatus, per karą, suirutę, okupantų pinkles ir tarpusavio ginčus bei kompromisus vesti Lietuvą iki pat nepriklausomybės paskelbimo ir Steigiamojo Seimo. Kun. J.Staugaitis buvo viena pagrindinių Lietuvos Tarybos figūrų sunkiame jos kelyje į „politikos rinką“. Būdamas Lietuvos tarybos vicepirmininkas (priėmus laikinąją Konstituciją – viceprezidentas), jis dalyvavo daugelyje komisijų, delegacijų, diplomatinių misijų, sprendusių esminius Lietuvos ateities klausimus.

Kaip krikščionių demokratų bloko atstovas, kun. J.Staugaitis dirbo visuose demokratiškai rinktuose Lietuvos Seimuose, užėmė pirmininko ir vicepirmininko postus.

1917 metų lapkritį į Berno konferenciją, kuri Lietuvos Tarybą pripažino aukščiausiu organu, važiavo Tarybos vicepirmininkas kun. J.Staugaitis, A.Smetona, dr. J.Šaulys, Steponas Kairys, Juozas Petrulis ir kaip didelis Lietuvos autoritetas –prel. J.Mačiulis. 1918 m. kovo 23 d. kun. J.Staugaičiui kartu su A.Smetona, J.Šauliu ir Jonu Vileišiu teko įteikti Vokietijos vyriausybei pareiškimą apie Lietuvos valstybės atkūrimą, 1919 metų vasarą dalyvauti lietuvių delegacijoje, gynusioje krašto interesus Versalio taikos konferencijoje. Pasak diplomato Petro Klimo, sunkiame Lietuvos Tarybos darbe tarp intrigų, nuolaidų ir abejonių kun. J.Staugaitį palaikė tikėjimas Apvaizda ir Romos teisingumu.

Kuriant Lietuvos bažnytinę provinciją

„Širdis ėmė smarkiai plakti. Kraujas man ėmė tekėti į galvą, ausyse pradėjo cypti, akyse pasidarė marga. Čia, maniau, pargriūsiu. Bet štai prieš mudu Šv. Tėvas, balta sutana apsivilkęs, nelaukdamas, kol mudu (...), pats ant jos atsisėda, mudu pasodina priešais. Matydamas tokį Šv. Tėvo gerumą, paprastumą, visiškai nurimau. Pamiršau, kad sėdžiu prieš didžiausią asmenį visame pasaulyje. Visas Benedikto XV elgimosi būdas buvo pažymėtas dideliu paprastumu ir patrauklumu“, – rašė J.Staugaitis. Dalykiškumu ir išmintimi pasižyminčiuose atsiminimuose išsiskiria šios dideliu jauduliu dvelkiančios eilutės. Ir tai suprantama.

Pirmą kartą 1919 metais Nepriklausomos Lietuvos pasiuntiniai – katalikų dvasininkai kun. J.Staugaitis ir kan. prof. Aleksandras Grigaitis (1955 metais palaidotas Aukštosios Panemunės bažnyčios šventoriuje), Tarybos ir vyriausybės įgalioti, į Vatikaną atvyko su diplomatine misija. Mat Bažnyčios reikalai turėjo būti sutvarkyti atsižvelgiant į naują politinę šalies padėtį. Be to, didžiulės Žemaičių ir Vilniaus diecezijos turėjo būti suskirstytos į mažesnius vienetus, kuriems reikėjo naujų ganytojų. Šiai misijai geriausiai tiko vyskupai Pranciškus Karevičius ir Antanas Karosas, tačiau, deja, nė vienas jų netiko diplomatiniam darbui. Todėl pirmą kartą per kun.J.Staugaitį ir kan. A.Grigaitį popiežius Benediktas XV palaimino nepriklausomą Lietuvą.

Daug pastangų kun. J.Staugaitis įdėjo siekdamas nustatyti valstybės ir Bažnyčios, Lietuvos ir Vatikano santykius. 1918 m. kovo 24 d. Lietuvos Tarybos delegacija, kuriai vadovavo vicepirmininkas kun. J.Staugaitis, notifikavusi Vasario 16 dienos nutarimą Berlyne, apie jį pranešė ir Vatikano nuncijui, rezidavusiam Miunchene, kartu paprašė popiežių pripažinti Lietuvą nepriklausoma valstybe ir suteikti jai apaštalinį palaiminimą. Kun. J.Staugaitis dar du kartus šį prašymą pakartojo pačiame Vatikane (1919 metų liepą ir 1920 metų spalį) ir taip pralaužė pirmuosius ledus diplomatinei atstovybei ir Lietuvos pripažinimui.

1922 metais Šventojo Sosto atstovas arkiv. A.Zechinis apsistojo ir kurį laiką gyveno Aukštosios Panemunės klebonijoje. „Tėvas Zechini, pabuvęs Lietuvoje apie pusę metų, išvyko į Romą padaryti pranešimo. Rašančiajam šiuos žodžius vizitatorius kartais prasitardavo, kaip jam atrodo pas mus kai kurie dalykai ir asmenys. Per pokalbius su šių žodžių autoriumi reikšdavo džiaugsmą, kad lietuvių liaudis iš rusų jungo vis dėlto išėjo tikybiškai sveika, tikrai krikščioniška liaudis. Prastesnę nuomonę vizitatorius turėjo apie mūsų inteligentus, nes jiems tikrai netrūksta tikrai katalikiškos nuostatos. Vizitatoriui nelabai tiko ir mūsų kunigai. Jie, girdi, neturi tikrai bažnytinės dvasios. Čia vėl man tekdavo ginti ir mūsų kunigiją: nuo viso pasaulio atskirti, keliais raktais savo parapijose rusų valdžios užrakinti, kur galėjome išmokti gražių bažnytinio etiketo formų?“ – rašė J.Staugaitis. 1922 metų spalį tėvas A.Zechinis Šventojo Tėvo buvo paskirtas arkivyskupu, netrukus pradėjo eiti Lietuvoje apaštalinio delegato pareigas… Ir atvažiavo tiesiai į Aukštosios Panemunės kleboniją. Atsiminimuose vyskupas rašė: „J. E. delegatas, susitvarkęs Panemunėje, tuoj padarė vizitus respublikos prezidentui p. Stulginskiui ir ponams ministeriams“.

Iš arkiv. A.Zechinio perėmęs pareigas mons. Luidžis Faidutis suprato, jog neatidėliojant reikia steigti Lietuvos bažnytinę provinciją. Turėdamas Vatikano instrukcijas, mons. L.Faidutis pareikalavo, kad vyskupai Lietuvos provincijos reikalu priimtų savo sprendimą ir savo prašymą nusiųstų Šventajam Sostui. Štai ką užfiksavo savo atsiminimuose vyskupas: „Šiam aktui sudaryti visi trys mūsų vyskupai (Seinų vyskupas Karosas, Žemaičių vyskupas Karevičius ir padėjėjas vysk. Skvireckas) drauge su mons. Faidučiu padarė posėdį Aukštosios Panemunės klebonijoje“.

1925 metais naujuoju vizitatoriumi paskirtas arkiv. Jurgis Matulaitis pradėjo rūpintis Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimu. Popiežiui Pijui XI įkūrus Lietuvos bažnytinę provinciją, prel. J.Staugaitis buvo paskirtas Telšių vyskupu ir Klaipėdos prelatu. Iš Romos grįžęs arkiv. J.Matulaitis vieši jo pamiltoje Aukštojoje Panemunėje, kur 1918 metais po konsekracijos gruodžio 8 dieną savo bičiulio kun. J.Staugaičio klebonijoje rengėsi ingresui Vilniaus Katedroje. Apie ką tada kalbėjosi buvę mokslo draugai, bendraminčiai? Prel. J.Staugaitis, kaip kad kunigas Jurgis, jo 1918 metais kalbinamas būti Vilniaus vyskupu, šįsyk pats pareiškė abejonę, ar tinkąs, o vizitatorius savo ruožtu, kaip rašoma atsiminimuose, atsakė: „Ar tu nori, kad Šv. Tėvas tave verste priverstų? Bulė yra, ir dalykas baigtas“. Po tokio atsakymo man nieko neliko. Kaip tik tarti: „Ecce servus Domini. Fiat tua“ (Štai Dievo tarnas. Tebūnie Tavo valia)“.

Vysk. J.Staugaitis valdė Telšių dieceziją, pasak kun. G. Valančiaus, „tvirta ir išmintinga ranka“ 17 metų. Mirė 1943 m. liepos 8 d. po stenokardijos priepuolio Telšiuose, palaidotas Katedros kriptoje.

* * *

„Lietuva brangi“, – šimtametėje Aukštosios Panemunės klebonijoje tą sekmadienį vysk. J.Staugaičio kraštiečio ir giminės atstovo vysk. Juozo Preikšo vedama giesmė skambėjo lyg priesaika nešti per gyvenimą dvasinius ir tautinius idealus. Aukštosios Panemunės parapijos moterų katalikių draugijos pirmininkė Alė Jurgaitienė pasiūlė prie senojo klebonijos namo pritvirtinti vysk. J.Staugaičio atminimą įamžinančią lentą. Visi renginio dalyviai šiai minčiai pritarė. Kan. D.Brogys, po minėjimo paklaustas, koks būdas būtų tinkamiausias įamžinti vysk. J.Staugaičio gyvenimą Aukštojoje Panemunėje, atsakė: „Parapijos žmonių krikščioniškas solidarumas, bendras siekis kurti „meilės civilizaciją“.

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

© 2006 „XXI amžius“