Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Žilosios senovės ir mūsų dienų vaidilutės

Kun. Kazimieras Ambrasas, SJ

Barbora Umiastauskaitė Žagarietė

Jei kas yra daugiau keliavęs po Lietuvą, be abejo, žino, kad ne vienoje vietoje dar ligi šių dienų yra užsilikę vietovardžių, vadinamų Alka, Alkaviete, Alkos kalnu. Žodis „alkas“, „elkas“ reiškia šventą vietą. Tokiomis šventomis vietomis vadinami ne tik kalnai, bet kartais ir pieva, laukas, ežero iškyšulys, sala, viensėdis, kaimas, senkapis. Daugiausia jų užtinkama Žemaitijoje, mažiau Vakarų Lietuvoje ir visai nedaug Rytų Lietuvoje. Latvijoje jie vadinami „Elka kalni“. Tai aukų vieta, kurioje įvairiomis progomis būdavo aukojamos su senojo lietuvių tikėjimo, ypač su mirusiųjų kultu susijusios aukos. Krikščionybei įsigalėjus, tokios vietos greitai pradėjo nykti ir dažniausiai liko tik vietovardis.

Angelai gyvenime ir kūryboje

Angelas rožių sode (fragmentas)

Angelų tema kalbinome tautodailininkę ir rašytoją Albiną Žiupsnytę. Bet prieš tai pasiteiravome pašalinių žmonių, ar jie tiki angelais ir ką apie juos mano.

Ar kada nors kalbėjotės su savo angelu sargu?

Antanas, 14 metų: „Ne, nes nebuvo progos kada kalbėti. Jei būčiau sužeistas ar kokią nors viziją sapnuočiau, tai gal tada ir pasikalbėčiau. Man reikia priežasties su juo pasikalbėti“.