Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Nauji kardinolai iš Rytų Europos

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Francas Rodė, CM

Kardinolas Stanislavas Dzivišas

Tarp penkiolikos kardinolų, kuriuos šiandien, penktadienį, kovo 24 dieną, Romoje vykstančioje konsistorijoje inauguruoja popiežius Benediktas XVI, du naujieji Kardinolų kolegijos nariai atstovauja Rytų Europai. Šių hierarchų gyvenimą ir sielovadinę veiklą vienaip ar kitaip veikė tame regione po Antrojo pasaulinio karo kelis dešimtmečius viešpatavęs totalitarinis komunistų režimas bei kiti nelengvi išbandymai Bažnyčiai.

Tarnystė įvairiuose Bažnyčios gyvenimo baruose

Paskirtasis kardinolas Francas Rodė, CM, yra slovėnas ir nuo 2004 metų vadovauja vienai svarbiausių Šventojo Sosto dikasterijų – Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštalinio gyvenimo draugijų kongregacijai. Pats priklausydamas lazaristų vienuolijai, 71 metų kardinolas F.Rodė, kaip minėtos kongregacijos prefektas, su savo pagalbininkų „komanda“ prižiūri vyrų ir moterų vienuolinių bendruomenių gyvenimą ir veiklą Katalikų Bažnyčioje. Šiuo metu pasaulyje yra apie 200 tūkstančių vyrų ir apie 800 tūkstančių moterų vienuolių. Pašvęstojo gyvenimo kongregacijos priežiūrai taip pat priklauso apie 30 tūkst. vadinamųjų pasauliečių institutų narių.

1934 m. rugsėjo 23 d. Slovėnijos sostinėje Liublianoje gimęs F.Rodė – tuomet Slovėnija priklausė Jugoslavijos valstybei – 1945-aisiais šalyje valdžią perėmus J.Broz Tito vadovaujamiems komunistams, kartu su tėvais emigravo į Vakarus. Iš pradžių šeima gyveno kaimyninėje Austrijoje, o 1948 metais persikėlė į Lotynų Amerikos šalį Argentiną, kur jaunuolis 1951-aisiais įstojo į lazaristų misijinę vienuoliją. Po teologijos studijų Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje ir Paryžiaus katalikų institute kaip tik Prancūzijos sostinėje 1960 m. birželio 29 d. gavo kunigystės šventimus. Čia apgynęs daktaro disertaciją, vienuolijos pageidavimu 1965 metais sugrįžo į savo tėvynę.

Slovėnijoje dirbo parapijos kunigu, dėstė scholastiką, buvo vietos lazaristų provincijolas. 1981 metais popiežius Jonas Paulius II pakvietė į Romą dirbti tuometiniame Dialogo su netikinčiaisiais sekretoriate, kuris daug dėmesio skyrė marksistų politikai bei krikščionių padėčiai tuometinės Sovietų Sąjungos įtakos erdvėje, Rytų bloko šalyse. Žlugus komunizmui ir po atitinkamo Romos Kurijos institucijų pertvarkymo netikinčiųjų reikalus perėmus Popiežiškajai kultūros tarybai, prelatas F.Rodė 1993 metais buvo perkeltas dirbti minėtos tarybos sekretoriumi.

Po ketverių metų, 1997-ųjų kovo 5 d., paskirtas Liublianos arkivyskupu jau nepriklausomybę atgavusioje Slovėnijoje. Tai buvo šaliai ir jos Bažnyčiai sudėtingas laikotarpis: nors komunizmas žlugo, tačiau Slovėnijoje visa valdžia liko buvusios „persitvarkiusios“ nomenklatūros rankose, kuri išsiskirstė į jų pačių sukurtas kairiąsias ir liberaliąsias partijas. Todėl Bažnyčios ir valstybės santykiuose išliko įtampa, nes beveik negrąžinta komunistų atimta bažnytinė nuosavybė ir neleista dėstyti tikybos valstybinėse švietimo įstaigose.

Slovėnija taip pat buvo viena paskutinių pokomunistinių Rytų Europos šalių, normalizavusi santykius su Šventuoju Sostu: po ilgų derybų konkordatinė sutartis pasirašyta tik 2004 metais, ir jos sudarymas buvo didelis atkaklių Liublianos arkivyskupo pastangų rezultatas. Tuometinis arkivyskupas F.Rodė taip pat organizavo net dvi (1996 ir 1999 metais) sėkmingas popiežiaus Jono Pauliaus II keliones į mažąją Slovėniją ir antrojo vizito metu palaimintuoju buvo paskelbtas žymus katalikų hierarchas vyskupas Antonas Slomšekas, daug nusipelnęs slovėnų tautos kultūros vystymui.

Vienuolijos turi atgauti apaštalinį dinamiškumą

2004 metais arkivyskupas F.Rodė vėl išvyksta darbuotis į Vatikaną, nes tų metų vasario 11 dieną paskiriamas vadovauti vienuolijų veiklą kuruojančiai dikasterijai. Vasarį duotame interviu Jungtinių Amerikos Valstijų katalikų žinių agentūrai CNS paskirtasis kardinolas pripažino, kad Vakarų pasaulyje vienuolijos nyksta pirmiausia dėl pašaukimų stokos, už ką yra atsakinga šiuolaikinės visuomenės radikali sekuliarizacija, taip pat ir daugelio pačių vienuolijų perdėtas atsivėrimas pasauliui po II Vatikano Susirinkimo. Todėl Bažnyčioje reikia remti augimą naujų vienuolijų, kurios pabrėžia tradicinius maldos bendruomeninio gyvenimo elementus, taip pat dėvi tradicinį vienuolinį abitą.

Naujasis kardinolas F.Rodė sakė, kad sausio mėnesį jis perdavė popiežiui Benediktui XVI sąrašą 25 vienuolijų ir pasaulietinių institutų, kurie siekia Vatikano pripažinimo. Šių bendruomenių būdingi bruožai yra privalomas abito, kaip svarbaus identiteto ženklo, nešiojimas, žymaus laiko rezervavimas kasdienei maldai, taip pat rūpestingas vienuolinio bendruomeniškumo principų laikymasis. Pašvęstojo gyvenimo dikasterijos vadovo įsitikinimu, vienuolijoms reikia atsisakyti pastaraisiais dešimtmečiais vyravusios „sekuliaristinės euforijos“ ir sugrįžti prie būdingo regulos griežtumo.

Tik tokiu būdu vienuolijos gali atgauti savo „apaštalinį dinamiškumą“ ir prasmingai dalyvauti dabartinio Šventojo Tėvo iškeltoje Bažnyčios tikėjimo gyvenimo gaivinimo programoje, ką jis vadina Benedikto XVI „dvasine reforma“. „Šioje programoje iš vienuolijų pagrįstai laukiame didelio įnašo, nes visoje Bažnyčios istorijoje vienuolių ordinai ir kongregacijos visada veikdavo kaip pirmeiviai, nešdami dinamiškumą ir pašaukimą šventumui“, – aiškino kardinolas F.Rodė. Tuo tikslu reikalinga ir tam tikra pašvęstojo gyvenimo reforma vienuolijoms, iš naujo atrandant savąsias charizmas ir sutelkiant dėmesį apaštalinei energijai vystyti.

Tarp naujų, daug žadančių tendencijų, kardinolas interviu CNS nurodė augimą tų pasauliečių sąjūdžių, kurie turi tamprius ryšius su vienuolijomis savo dvasinei formacijai. Kaip pavyzdį jis paminėjo Kristaus legionierių bendruomenę, turinčią apie 600 kunigų, su kuria vienijasi daugiau kaip 60 tūkst. pasauliečių sąjūdis. Taip gimsta naujos religinio gyvenimo institutų formos, kuriose yra šakos įžadus davusiems kunigams, įžadus davusiems vyrams, moterims, taip pat atskira šaka, skirta šeimoms. Kardinolas F.Rodė sakė, kad dabar yra šeši nauji tokie institutai, siekiantys popiežiškojo pripažinimo, ir „tai rodo didelį gyvybingumą Katalikų Bažnyčioje“. Tokiam artimam vienuolių ir pasauliečių bendradarbiavimui – jis nėra naujas, tačiau pastaruoju metu yra labai patrauklus, – koordinuoti, matyt, bus sukurta tarpdikasterinė komisija iš Pašvęstojo gyvenimo kongregacijos ir Popiežiškosios pasauliečių tarybos atstovų.

Be abejonės, toliau reikia remtis pašaukimų gausa vadinamajame Trečiajame pasaulyje, ypač Azijoje, kur potencialios galimybės dar toli gražu nėra išsemtos. Naujasis kardinolas sakė, kad jeigu, pavyzdžiui, būtų panaikinti suvaržymai bažnytinei veiklai komunistų valdomoje Kinijoje, ten vienuolinių pašaukimų skaičius labai išaugtų, ir „Bažnyčia tam turi ruoštis“. Taip pat džiugina labai gausūs dvasiniai pašaukimai Afrikoje, tačiau čia iškyla didelės problemos, nes formacijos programos ir struktūros nepakankamai adaptuotos specifinėms šio žemyno kultūrinėms, ekonominėms ir psichologinėms sąlygoms.

Jono Pauliaus II pagalbininkas ir liudytojas

Kitas popiežiaus Benedikto XVI paskirtas kardinolas iš Rytų Europos yra vienos didžiausių Lenkijos diecezijų – Krokuvos – arkivyskupas Stanislavas Dzivišas, kuris pasaulyje labiau žinomas kaip net 39 metus buvęs popiežiaus Jono Pauliaus II asmeninis sekretorius, tarp jų ir visą praėjusį jo pontifikatą (1978-2005). Kai popiežius Benediktas XVI vasario 22 dienos bendrojoje audiencijoje išvardijo naujųjų kardinolų sąrašą, didžiausi susirinkusiųjų plojimai nuaidėjo perskaičius 66 metų arkivyskupo S.Dzivišo pavardę. Be abejo, tai kartu buvo ir prieš metus mirusio Šventojo Tėvo pagerbimas, kuriam naujasis kardinolas ištikimai tarnavo.

S.Dzivišas gimė 1939 m. balandžio 27 d. Raba Vižnos vietovėje, netoli Krokuvos. Baigęs vidurinę mokyklą 1957 metais įstojo į Krokuvos kunigų seminariją ir po šešerių metų teologijos studijų, 1963-iųjų birželio 23 d., tuometinis Krokuvos arkivyskupas Karolis Vojtyla (vėlesnis popiežius Jonas Paulius II) jam suteikė kunigystės šventimus. Dirbdamas parapijose tuometinis kunigas S.Dzivišas toliau studijavo liturgiją ir įgijo teologijos licenciato mokslinį laipsnį. Reikšmingi jam buvo 1966 metai, kai jauną, inteligentišką ir paslaugų dvasininką arkivyskupas K.Vojtyla pakvietė būti savo asmeniniu sekretoriumi.

Užimdamas šias pareigas Krokuvoje, jis taip pat dėstė liturgiją arkivyskupijos katechetų rengimo institute ir redagavo diecezijos biuletenį. Po 1978 metų spalio konklavos persikėlęs į Romą, 1981-aisiais apgynė teologijos daktaro disertaciją Krokuvos universiteto Teologijos fakultete tema „Krokuvos vyskupo šv. Stanislavo kultas iki Tridento Susirinkimo“. Šio darbo pagrindu 1984 metais Italijoje buvo publikuota knyga. Lenkijoje arkivyskupas S.Dzivišas taip pat yra publikavęs knygą apie pasikėsinimą į popiežiaus Jono Pauliaus II gyvybę 1981 m. gegužės 13 d., šį įvykį siedamas su Fatimos Dievo Motinos mokymu. Būdamas asmeniniu Šventojo Tėvo pagalbininku, jis taip pat vadovavo jo lenkų kalba rašytų raštų redagavimui.

Popiežius Jonas Paulius II taip pat aukštai vertino ištikimą tarnystę savo sekretoriaus, kuris jį lydėjo 104 užsienio kelionėse ir gausybėje audiencijų bei susitikimų. 1998 m. kovo 19 d. jį konsekravo vyskupu, o po penkerių metų, 2003-iųjų rugsėjo 29 d., pakėlė arkivyskupu, ir toks asmeninio sekretoriaus paskatinimas bažnytinėje hierarchijoje dar popiežiui gyvam esant yra išskirtinis atvejis Bažnyčios istorijoje. Vyskupiškos konsekracijos apeigose, pripažindamas tuos nuopelnus, Šventasis Tėvas jam sakė: „Nuo mano Petro tarnystės pradžios tu buvai šalia kaip ištikimas sekretorius, dalijaisi su manimi sunkumais ir džiaugsmais, viltimis ir rūpesčiais“. Arkivyskupas S.Dzivišas taip pat buvo vienintelis asmuo, kurį Jonas Paulius II paminėjo savo dvasiniame testamente, dėkodamas „kunigui Stanislavui“ už ilgą ir supratingą „bendradarbiavimą ir paramą“.

Likti ištikimiems didžiojo Popiežiaus mokymui

Daugelis stebėtojų tvirtina, kad Popiežiaus ir jo sekretoriaus santykiai buvo lyg tėvo ir sūnaus santykiai. Arkivyskupas S.Dzivišas buvo įsikūręs netoli Jono Pauliaus II apartamentų, visada būdavo šalia jo per šv. Mišias, o tapęs Popiežiaus namų adjutantu padėdavo esmingai formuoti Šventojo Tėvo darbotvarkę ir buvo vienu įtakingiausių balsų Vatikane. Arkivyskupas S.Dzivišas buvo prie Jono Pauliaus II iki paskutinių jo gyvenimo akimirkų: 2005 m. kovo 31 d. suteikė paskutinius Ligonio sakramentus, balandžio 2-ąją prie mirštančiojo patalo uždegė pašventintą žvakę… Paskutinis sekretoriaus patarnavimas Popiežiui buvo jo veido uždengimas baltu šilko vualiu per laidotuvių apeigas balandžio 8 dieną.

Naujasis popiežius Benediktas XVI 2005 m. birželio 3 d. paskyrė jį Krokuvos arkivyskupijos ordinaru vietoje dėl senatvės atsistatydinusio kardinolo Francišeko Macharskio. Manoma, kad ir pats Jonas Paulius II buvo numatęs savo ištikimam sekretoriui ganytojo vietą jiems abiem tokioje artimoje Krokuvos diecezijoje, todėl minėtu paskyrimu popiežius Benediktas XVI galbūt išpildė savo pirmtako vieną paskutinių pageidavimų. Arkiv. S.Dzivišo inauguracijos į Krokuvos arkivyskupo sostą iškilmėse rugsėjo 29 dieną dalyvavo 70 tūkst. tikinčiųjų, 100 įvairių šalių arkivyskupų ir vyskupų, 30 kardinolų, daug diplomatų ir politikos veikėjų. Tai taip pat buvo ir tarsi Jono Pauliaus II pagerbimas, nes kalbose nuolat minėtas jo vardas. Štai kardinolas F.Macharskis, kreipdamasis į savo įpėdinį, reiškė viltį, kad jis galės remtis ne tik Krokuvos arkivyskupijos globėju šv. Stanislavu, bet ir Jonu Pauliumi II, kurio beatifikacijos bylos tyrimas sparčiai juda į priekį.

Savo inauguracinėje homilijoje išdėstydamas sielovados prioritetus naujasis Krokuvos arkivyskupas taip pat pabrėžė, kad remsis pirmtako ir vadovo Karolio Vojtylos mokymu, kurio „pontifikato programos centru buvo žmogus“ ir kuris daug prisidėjo, kad Europoje būtų nugriauti totalitariniai režimai, kartu parodydamas, jog „Evangelijos moralinės vertybės turi būti kontinento ir pasaulio socialinio kūrimo centras“. Arkivyskupas S.Dzivišas, kuris, atrodo, yra pasirengęs būti aktyviu Bažnyčios hierarchu ir Lenkijos visuomeniniame gyvenime, paragino politikus ginti žmonių reikalus ir ypač vargšų, bedarbių bei silpnųjų.

Jis priminė, kad, popiežiaus Benedikto XVI potvarkiu, prieš savo inauguraciją dalyvavo antikomunistinio darbininkų sąjūdžio „Solidarumas“ įkūrimo 25-ųjų metinių minėjime Gdanske. Savo atkakliu veikimu nugalint totalitarizmą, „Solidarumas“ parodė visam pasauliui, kad „galima kovoti už teisingumą be kraujo praliejimo“. „Tai didžioji lenkiškosios dvasios pamoka, ir mes negalime jos prarasti“, – sakė arkivyskupas S.Dzivišas. Jis paragino ginti šeimų tvirtumą ir šventumą, kurios, grindžiamos prigimtine vyro ir moters meile, turi būti pirmosios žmogiškosios gyvybės saugotojos ir kurių „negali pakeisti jokios kitos sąjungos“. Kreipdamasis į jaunus žmones naujasis Krokuvos ganytojas kvietė juos likti ištikimus Jono Pauliaus II mokymui, kuris yra „reiklus, tačiau orientuotas į tiesą ir svarbiausias vertybes“.

Tapus kardinolų kolegijos nariu svarbiausiam popiežiaus Jono Pauliaus II darbų liudytojui arkivyskupui S.Dzivišui atsiveria dar platesnės veikimo galimybės tiek Lenkijoje, tiek ir Visuotinėje Bažnyčioje. Vienas artimiausių jo darbų yra pasirengimas popiežiaus Benedikto XVI priėmimui, kuris savo pirmojo vizito Lenkijoje metu gegužės 25-28 dienomis norės aplankyti savo pirmtako gimtąsias ir kunigiškos bei vyskupiškos tarnystės vietas – Vadovicus ir Krokuvą. Tomis dienomis taip pat laukiama ne tik didžiulio lenkų maldininkų susibūrimo, bet ir gausių bažnytinių delegacijų iš Lietuvos ir kitų kaimyninių šalių bei visos Europos.

© 2006 „XXI amžius“