Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Vaikystės ir jaunystės prisiminimai

Prieškario Lietuvoje vyskupai būdavo aktyvūs visuomeninėje ir patriotinėje veikloje. Nuotraukoje: arkivyskupas Mečislovas Reinys (viduryje) su Lietuvos katalikiškojo jaunimo sąjungos „Pavasaris“ Daugailių kuopos nariais 1928 metais

Mintimis sugrįžtu, anot senolių, į smetoniškąją Lietuvą. Trijų kelių kryžkelėje į rytus – Ukmergė, į vakarus – Kėdainiai, o į pietus už 12 kilometrų – Vepriai. Čia stovėjo trys Deltuvos pradinės mokyklos. Vienoje iš jų buvo viena klasė. Už sienos gyveno mūsų šeima. Šioje vietoje dabar stovi naujas mokyklos pastatas. Kita medinė mokykla kažko vis laukia užkaltais langais.

Senuose Lietuvos žemėlapiuose mes nerasime pažymėtos nei Ukmergės, nei Vilniaus, bet rasime Deltuvą. Ji įkurta X amžiuje Julijono Dausprungo. Mano gimtinė garsi Lietuvos kunigaikščiais. Čia vyko nuožmus 1812 metų mūšis tarp prancūzų ir rusų kariuomenių. Šioje vietoje dabar pastatytas paminklas. Vyskupas Motiejus Valančius ragino kleboną įsteigti čia parapijos mokyklą. 1919 m. kovo 28 d. buvo iššautas pirmasis atgimusios Lietuvos artilerijos sviedinys ties Milašiūnų kaimu. Ir jis pataikė į Deltuvos klebonijos namo, kuriame posėdžiavo bolševikų štabas, sieną.

Menu tuos laikus, kai brolis Juozas vedė mane į pirmą klasę. Mus pasitiko mokytoja Morkuvėnienė. Mano skruostais rieda ašaros. Prisimenu brolį Stasį, kuris pėsčias žingsniuodavo į Ukmergę su klasės draugu Vladu Jovaišu. Jie lankė Antano Smetonos gimnaziją. Autobusų nebuvo. Ar ir man teks taip vargti? Nušluostė mokytoja ašaras, paglostė galvelę, nuramino. Klasėje kabėjo kryžius, prezidento A.Smetonos portretas, Žalgirio mūšio paveikslas. Prieš pamokas visi sukalbėdavome maldą. Pasibaigus pamokoms – vėl malda. Vilnių buvo okupavę lenkai. Dažnai skambėdavo daina: „O kai aš užaugsiu ir narsiai kovosiu, Gedimino pilį aš išvaduosiu…“.

Vasario 16 dieną susirinkdavome į klasę ir drauge su mokytojais eidavome į bažnyčią. Galingai gaudžia varpai. Bažnyčioje aidi varpeliai, kunigas Oželis laiko pamaldas, vargonininkas Pešina virkdo vargonus. Ilgą laiką brolis Stasys patarnavo šv. Mišiose, giedojo bažnyčios chore. Įspūdingai ne kartą skambėjo jo giesmė „Ave Marija“. Grįžtame į mūrinę mokyklą – deltuviečių salę. Mažas mokinukas deklamuoja: „Mes 16-ojo vasario nesislapstom užsidarę, visi, kas tik galim, einam į mokyklos salę“. Šventę veda šaulių ir kitų visuomeninių organizacijų atstovai. Bet vokiečių okupacijos metais dingo švenčių didingumas. Vokiečiai jaunus vyrus gaudė į kariuomenę, vežė priverstiniams darbams.

Vasario 16-ąją švęsti griežtai uždrausta sovietų okupacijos metais. Neatsargus žodis, ištartas tuo metu, – ir tu kandidatas keliauti pas baltąsias meškas. Drauge su suolo draugu Stepuku Gezevičiumi eidavome į gimnaziją. Kartą prasivėrė klasės durys, iškvietė Stepuką. Likimas nuspręstas – tremtis. Daugiau jo neteko matyti. Tokio pat likimo sulaukė ir mokytoja Putnaitė. Atsiuntė ji man nuotraukų, rašė laiškus. Mokė būti žmogumi. Kai valdžia sužinojo apie laiškus, teko aiškintis. Susirašinėjimas nutrūko. Visi jautė nerimą. Kurį kitą iškvies?

Keletas gimnazijos mokinių rinkdavosi į Šaukuvos kaimą pas rašytoją – mūsų Žemaitę – Moniką Bundonienę švęsti tautinių švenčių. Ji mus pavaišindavo arbata, iškepdavo skanių pyragaičių, pasakojo, kaip ji, jauna būdama, švęsdavo Vasario 16-osios šventę prie Kurėnų ežero. Vakarop ateidavo pasišokti iš miesto būrys moksleivių su draugais. Jiems vadovavo Stasys Krapikas, buvusio Kauno „Žalgirio“ žaidėjo Gintaro Krapiko tėvas. Muzikantas Jonas virpindavo armoniką. Valsas keitė polką, polką – fokstrotas. Daugiausia buvo žaidžiami tautiniai žaidimai.

Nepamirštama štai kas: M.Bundonienės kambaryje rusų okupacijos metais ant sienos kabėjo įrėminta Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, himno žodžiai ir dabar kabo toje pačioje vietoje; tai primena man Deltuvos pradinę mokyklą, mokyklinius metus.

Kartais aplankau M.Bundonienę. Ypač gražu jos sodyboje vasarą. Namas tiesiog skęsta rožių žieduose. Prie namo pūpso baravykas, toks akmeninis. Jų čia ne vienas.

Aš manau, kad tautines šventes reikia leisti vesti moksleiviams. Jiems tikrai pasisektų. Juk anuomet mano klasė suvaidino rašytojo N.Gogolio kūrinį „Revizorius“. Visuomenei vaidinome net keletą kartų.

Petras SALDŪNAS- SALDANAVIČIUS

Ukmergės rajonas

© 2006 „XXI amžius“