|
Ar TV laidų vedėja pritrūko meilės istorijų?
Jaukią sekmadienio popietę išsiviriau mėtų arbatos. Su medum. Įpyliau į du puodelius sau ir sūnui. Nedažnos tos akimirkos, kai lieki dviese su beveik jau keturiolikmečiu savo vaiku, kai gali pakalbėti apie gyvenimą jo stebuklingumą ir paslaptis. Kaip gyventi, kad tos paslaptys taptų atviros ir galėtum siekti Rojaus čia žemėje? Sudėtingi tie pokalbiai, bet turtinantys, auginantys mus abu motiną ir sūnų...
Šįkart apie meilę. Apie Meilę. Be kurios mūsų nėra. Mes atėjom iš Jos, ir grįšim į Ją. Bet kaip gyventi, kokie turime būti, kad mylėtume ir būtume mylimi? Neišsemiamos meilės gelmės. Šuliniai, kupini gaivinančio vandens... Taip ir kalbamės. Žodžiai, plevenantys tarp mūsų kartu su mėtų kvapu tyruma, kilnumas, skaistumas, Dieviškumas, žmogus, vyras, moteris...
Taip besikalbėdami, prisimename, kad šiuo laiku per televiziją rodo Meilės istorijas. Įsijungiame, nes tai pratęs mūsų diskusijas. Jos taps gyvenimiškesnės, realistiškesnės.
Taigi žiūrime sustingę ir apstulbę. Skirtingai. Mano paauglys sūnus pasibjaurėjęs ir pasimetęs, aš nevilty ir panikoj... Mat rodoma meilės istorija tarp vyrų. Turėtų būti graži romantiška, jaudinanti. Ji/jis, pakritęs ant mėlynos plačios lovos, išsidažęs, braukiantis lakuotais nagais peruką, atvirai rodantis savo šlaunis, koketiškai pasakoja žurnalistui apie savo meilę, draugą, jų abiejų buvimą šeima, partnerius, kai su draugu laikinai išsiskyrė, apie bučinius į kaklą gėjų klube...
Nebejaučiu medaus skonio. Mąstau apie tai, kaip dabar kalbėti, nes esu tolerantiška moteris. Suprantu, kad gamtoje vyko ir vyksta tam tikri procesai, natūraliai paliečiantys mus žmones. Suprantu, kad ne visada esam tais, kuo gimstame. Nesmerkiu ir nekritikuoju šių žmonių. Visi juk atėjom iš Meilės..
Bet daug ko ir nesuprantu. Štai tas nesupratimas ir virto konkrečiais klausimais šios laidos vedėjai Daivai Tamošiūnaitei. Atvirais klausimais, kad galėtume solidarizuotis. Ne, ne neapykantai kitokiems, bet nepakantumui dėl esminių žmogiškųjų vertybių nuvertinimo, dėl kenkimo jaunojo žmogaus likimui, dėl atsakomybės nebuvimo, dėl Meilės žeminimo...
Manau, kad laidos vedėjos Daivos nuomonė renkantis laidų herojus yra tikrai įtakinga, be to, dar taip neseniai kalbėjusi visai Lietuvai apie mūsų pačių mažiausiųjų problemas ir organizuota akcija visai rimtai padėjusi jiems, ji kalba ir toliau. Todėl ir klausiu jos.
Ką jūs, auginanti taip sunkiai įsikibusią į gyvenimą savo dukrelę, pasakosit jai apie patį tauriausią jausmą Meilę, jai pamačius jūsų pačios vedamą laidą apie vyrų meilę? Ar įsivaizduojate šios laidos įtaką mūsų Lietuvos jaunam žmogui, dar tik beformuojančiam savąjį žvilgsnį į Meilę, šeimą, visuomenę? Gal Jūs manote, kad kinta mūsų visuomenės šeimos samprata (nors ir LR Konstitucijoje kalbama apie šeimą, kaip vyro ir moters sąjungą), kada ją gali sudaryti tik vyrai ar tik moterys? Gal einant tokios demokratijos keliu, netrukus jūsų laidose pamatysime ir kitokius žmogiškojo nukrypimo paliudijimus pavyzdžiui, vyras, gyvenantis su pripučiama lėle ir mylintis ją, nes... nerado gyvenime tinkamos sau moters?
O gal tokios laidos užsakomos? Ar Lietuvoje nebėra vertų rodyti tikrų meilės istorijų? Gal kitais metais per Gerumo dienos šventę ant pakylos pakviesite ir praėjusios laidos herojus, apdovanojant juos kaip taurios ir ištikimos meilės liudytojus?
Ar suvokiate, kad mes kiekvienas esame atsakingi už savo pasakytą mintį, ištartą žodį, nuveiktą darbą, pasodintą medį?
Kad ir kaip būtų keista, aš pajutau atsakomybę už jūsų ištartą žodį ir parodytą laidą, nes kitaip negalėjau. Auginu vaikus, kurie išeis į savo Gyvenimą. Ir aš trokšte trokštu, kad jie mylėtų... šviestų savąja Meile. Sau, žmonėms, Lietuvai. Ir Tam, iš Kurio jie gavo Ją...
Nežinau, ar laidos vedėja atsakys į mano užduotus klausimus. Pabandykime atsakyti į juos mes patys. Ar ir toliau tylėsime, užsimerksime ir užsikimšime ausis?
Gintautė KAZLAUSKIENĖ
© 2006 XXI amžius
|