|
Post Scriptum
Kiekviena tauta turi teisę gyventi laisvai laisvoje savo žemėje. Mes, lietuviai, per ilgą savo istorijos vyksmą savo egzistencijos būseną supratome vienareikšmiai būti laisviems laisvoje savo žemėje. Kova už laisvę tęsėsi nuo seniausių laikų iki dabar, kai po žiaurios sovietų okupacijos mes vėl atkūrėme savo nepriklausomybę, vėl pasijutome orūs, išdidūs ir nenugalimi. Ta kova tęsiasi ir toliau. Galima būtų pasakyti, deja.
Laisvė visada reikalauja aukų. Mūsų tautos kasdienybe tapo kova ir kraujo šlakstymas ant laisvės aukuro. Saulės ir Žalgirio mūšių kariai, kritusieji per XIX amžiaus sukilimus, padėję savo galvas po Vasario 16-osios kovose už nepriklausomybę, tūkstančiai žuvusių partizanų Lietuvos miškuose ir laukuose, kaimuose, miesteliuose ir miestuose. Pagaliau Romo Kalantos liepsnojantis fakelas, Medininkų ir Sausio 13-osios aukos, kurios tik vakar buvo sudėtos vardan Lietuvos laisvės. Kiek dar jų nepaminėta, kiek jų buvo ir kiek dar reikės?
Tas kraujas, tirštai įsigėręs į mūsų žemės smiltis, įpareigoja. Ir kiekvienas savo pareigą gali atlikti savaip, pagal savo sugebėjimus ir sąžinę. Vardan tos pareigos pakaktų būti tik doriems...
Gavėnia yra maldos ir susikaupimo laikas. Jau taip Dievo buvo lemta, kad Vasario 16-oji, Kovo 11-oji įsiterpia į šį sakralinį tarpsnį. Minint garbingas datas, jau nesinori kalbėti apie nemalonius dalykus, kurie taip stipriai įsiskverbė į mūsų gyvenimą, jog tapo neatsiejama kasdienybės dalimi, kurių net nebepastebime. Pagrindinė mankurtizmo sąlyga yra viena ir labai paprasta ištrinti atmintį. Vadinasi, žmogus praranda gebėjimą prasmingai gyventi. Dvasinės vertybės praranda savo tikrąją vertę ir jų vietą užima tariant supaprastintai fiziologija. Kai kas labai norėtų, kad būtų būtent tik taip. Šiam nešvariam darbui atlikti labai dažnai pasitelkiami žmonės, kurie kartais net neįtaria, ką jie daro, kokiam šeimininkui tarnauja.
Labai neskaniai kvepia kai kurios apklausos, kurių rezultatai byloja štai ką: Valentino diena žymiai svarbiau už Vasario 16-ąją, o kovo 8-oji už Kovo 11-ąją. Tai lyg riebus spjūvis ant visų, paaukojusių savo gyvybes už Lietuvos laisvę, jų kančios, meilės ir pasiaukojimo paniekinimas. Ar supranta tie, kurie skelbia tokias apklausas, ko jie klausia, ką nori sužinoti, kokios moralinės tokių klausimų pasekmės? Labai galimas dalykas, kad ne. Tačiau iš kažkur ateina tokia absurdiška, destruktyvi mintis, juk kažkas kažkam ją pametėja?.. Išmintingas žmogus niekada nepaklaus, pavyzdžiui, ką tu labiau myli: motiną, tėvą ar savo žmoną (vyrą)? Žinoma, galima pasakyti, kad tai tik smulkmenos, į kurias neverta kreipti dėmesį, galima tų dalykų nepastebėti, ir tiek. Bet iš smulkmenų susideda visas mūsų gyvenimas. Kokios smulkmenos toks ir gyvenimas, tokie ir mes patys.
Be jokio nerimo ar nesmagumo apsipratome, kad sugrįžo gegužės 1-oji, per valstybės garbingas dienas nebereikia kelti vėliavų, už mūsų visų pinigus išleidžiamos knygos, kuriose aukštinama sovietinė milicija ir chuliganais vadinami tie, kurie, rizikuodami savo sveikata ir gyvybe, išdrįso pasipriešinti tuometiniam režimui. Teismų sprendimai, kurie senas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse sukeltų uraganą, su visomis prideramomis pasekmėmis pas mus praslysta kaip per sviestą, geriausiu atveju įaudrina tik padorių žurnalistų sąžinę, kurių dėka neįsivyrauja mirtinas štilis, kažkur gal prabunda miegantys orumas ir garbė, per visuomenę nuvilnija viena kita bangelė. Ačiū Dievui, kad nors tiek...
Džiaugiuosi, kad teisingumas vykdomas teismuose, o ne rūsiuose, troikose,- po teismo sprendimo, kuris panaikino Liustracijos komisijos nutarimą dėl bendradarbiavimo su KGB, sakė Vilius Kavaliauskas. Beveik žodis žodin kalbėjo ir Rolandas Paksas, ir Artūras Zuokas, kai teismai priėmė jiems palankius sprendimus, tik dėl kitų kaltinimų. Lietuvoje teisingumas ne tiesi linija, o apskritimas, ir teisėjų sprendimai priklauso tik nuo aukščiausių pareigūnų pageidavimų (Kavaliausko atveju, nuo jo tiesioginio viršininko) arba nuo teisėjų kišenėse atgulusių pilvotų vokų.
Būtų banalu ir net juokinga pasakoti apie V.Kavaliausko evoliucijas sovietmečiu ir jo ištikimą tarnystę okupantams Sąjūdžio laikais. Burnoje atsiranda blogas skonis, kai pradedi prisiminti visas tas istorijas. Viskas taip aišku, kad aiškiau ir būti negali. Visa laimė, kad ir Liustracijos komisijai nėra jokių abejonių, ir ji jau dabar pareiškė, kad savo sprendimo nekeis. Ministro pirmininko patarėjas taip pat jau spėjo pareikšti, kad komisijos sprendimą vėl apskųs teismui. Ir kur čia neskųsi, kai pats A.Brazauskas ne kartą garsiai visai Lietuvai yra pareiškęs, kad Lietuvoje kolaborantų nebuvo. Buvo tik dvasinė rezistencija. Va taip!
Liūdna, kai išsivadavusios ir laisvos tautos fizines ir dvasines jėgas, kurios turėtų būti panaudotos gražiems tikslams įgyvendinti, ėda dvasios rezistentai ir kasdieniai skandalai, į kuriuos giliai įsivėlusi Vyriausybė, Seimas ir net Prezidentūra. Kalbėti apie visas žemesnes instancijas tolygu paskęsti visagalio liūno gelmėse. Orumas baigia ištirpti kaip pernykštis sniegas pavasario atokaitoje, o didelė tautos dalis savo meilę išpažįsta nedoram, meluojančiam mažaraščiui svetimtaučiui, kuriam nusispjauti ir į mūsų valstybę, ir į jos žmonės. Nebeduos va vokelių, o tada pamatysim, kaip ten bus su paklusnumu ir uodegos vizginimu. Ačiū jums už viską, dvasios rezistentai. Iš dalies tai jūsų nuopelnas, tačiau tai jau kita ir labai išsami tema.
Kur mes būsime rytoj, kas mūsų laukia artimiausioje ateityje? Daug kas atrodo tamsiai ir į širdį skverbiasi liūdesys, tačiau... Atmintyje iškyla viena didinga nuotrauka (deja, autoriaus vardo neprisimenu), kuri buvo padaryta, jei neklystu, per pačius neramiausius Sąjūdžio laikus. Virš jūros šalmuotų sovietų vidaus kariuomenės kareivių galvų tolumoje iškilusi jauna mergina su džiugia šypsena veide, ir jos žvilgsnis įsmeigtas į savo rankoje iškeltą trispalvę. Blogio jūra ir ji deivė su mūsų vėliava.
Todėl tikiu, kad ir kiek būtų blogio,- šviesa nugalės, ir mes visi turime tuo patikėti. Turime sau pasakyti, o paskui ir visiems garsiai šaukti: Tebūnie šviesa! Ir su Dievo malone žodis taps kūnu.
Gintautas GENYS
Kaunas
© 2006 XXI amžius
|