|
Mokiniai tęs, tobulins, pasieks daugiau
Lietuvos Nepriklausomybės 20-ies metų sukakčiai atminti Švietimo vadovybė skiria šią dovaną, linkėdama toliau plėsti mokykloje įgytas žinias, mylėti visa, kas gražu ir gera, ir visas savo jėgas aukoti Tėvynei Lietuvai, rašoma knygelėje Naujoji Lietuva (Kaunas, 1938, sudarytojas Kazys Binkis), kurią gavo kiekvienas mokinys, tais metais baigęs pradžios mokyklą. Keturiolikoje knygelės skyrių glaustai pateikiamos Tėvynės istorijos, švietimo, visuomeninės veiklos žinios, vis akcentuojant, jog mokiniams reikės tęsti, tobulinti gyvenimo kokybę, pasiekti daugiau. Lietuva bus tiek stipresnė, kiek jos naujosios kartos bus pranašesnės už senąsias. Tokia jau tikrosios pažangos esmė. Lietuviška mokykla kuria naują Lietuvos gyvenimą, rašė prezidentas Antanas Smetona. Juo plačiau plinta tautos švietimas, tuo aukščiau kyla tautos gerovė, tuo plačiau pražysta jos kultūra. Savo laisvę sugeba apginti ir moka branginti tik šviesios, susipratusios tautos... Mažoje valstybėje mažiau gyventojų, dėl to stengiamasi jų kultūrinį lygį tiek pakelti, kad jie savo kokybe atsvertų didelės valstybės gyventojų kiekybę... Per visą išgyventą dvidešimtmetį valstybė po krašto apsaugos daugiausia lėšų skiria švietimo reikalams... Bet ypač yra svarbi pradžios mokyklų statyba. Jai daugiausia ir dėmesio kreipiama, ir lėšų skiriama... Gražios, erdvios, patogios pradžios mokyklos bus mūsų krašto pasididžiavimas. Jos bus stipriausias ir patikimiausias mūsų Nepriklausomybės tvirtovės, mūsų krašto gerovės laidas...
Skaitai ir gera, šviesu darosi nuo minčių: kaip myli Tėvynė savo vaikus. Tačiau staiga suvoki: mylėjo!
Kovo 11-ąją jau šešioliktąjį atkurtos Lietuvos gimtadienį šventėme, tačiau negalime rasti net panašumo į prieškario Lietuvos Vyriausybės rūpinimąsi augančia karta.
Kiek mokyklų Anykščių rajone uždaryta ar optimizuota? Kiek kaimo vaikų prikeliama 6-ą valandą, kad pasiektų autobusą ir galėtų nukeliauti į mokyklą? Ar kas paklausė, kaip jie jaučiasi nuvežti į miestą ir daug valandų laukdami kelionės namo? Apie kokius idealus gali mąstyti nepailsėję, perbalę, bet kaip pasimaitinę vaikai? Kas išsiaiškina, kiek paniekintų, įžeidinėjamų, nuskriaustų mokinių yra, nes didelėje minioje blogiui lengva pasislėpti? Kas kontroliuoja, kiek vaikų išvežama į didžiąsias mokyklas, kai įstatymas leidžia pavėžėti tik iki artimiausios? Jeigu šeima nori, gali savarankiškai vežioti savo vaikus nors ir iki Vilniaus, tačiau mokiniams skirtu transportu tegali važiuoti tie, kuriems mokyklos arčiau nėra.
O kur dar mokinių pabėgimai iš pamokų? Tai rodo tik viena: pedagogai, prisikvietę mokinių, sukūrę didžiulius centrus, nebesuvaldo masės. Nėra mokymosi motyvacijos, todėl ir tenka gaudyti visose pakampėse susispietusius rūkalius, išgėrinėtojus ir kitokia veikla užsiimančius. Tėvai, būdami už keliolikos kilometrų, negali sukontroliuoti, ką veikia į mokyklą išleistas sūnus ar dukra.
Žinoma, neužtenka vien įvardyti negeroves. Blogis pats savaime neišnyks, tam reikia žmogiškųjų pastangų. Tikiuosi, jog bus susirūpinta keisti padėtį į geresnę. Tad susitelkime ir nors truputį pajudėkime šviesos ir gėrio link.
Aldona DAUGILYTĖ,
LKD Anykščių skyriaus pirmininkė
© 2006 XXI amžius
|