Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Žilosios senovės ir mūsų dienų vaidilutės

Kun. Kazimieras Ambrasas, SJ

Barbora Umiastauskaitė Žagarietė

Jei kas yra daugiau keliavęs po Lietuvą, be abejo, žino, kad ne vienoje vietoje dar ligi šių dienų yra užsilikę vietovardžių, vadinamų Alka, Alkaviete, Alkos kalnu. Žodis „alkas“, „elkas“ reiškia šventą vietą. Tokiomis šventomis vietomis vadinami ne tik kalnai, bet kartais ir pieva, laukas, ežero iškyšulys, sala, viensėdis, kaimas, senkapis. Daugiausia jų užtinkama Žemaitijoje, mažiau Vakarų Lietuvoje ir visai nedaug Rytų Lietuvoje. Latvijoje jie vadinami „Elka kalni“. Tai aukų vieta, kurioje įvairiomis progomis būdavo aukojamos su senojo lietuvių tikėjimo, ypač su mirusiųjų kultu susijusios aukos. Krikščionybei įsigalėjus, tokios vietos greitai pradėjo nykti ir dažniausiai liko tik vietovardis.

Alkose – šventuose miškeliuose, kaip liudija ir istoriniai šaltiniai, ir senų žmonių pasakojimai, senovėje žmonės degindavę jaučius, avinus, ožius ir kitus gyvulius. Su tokiomis vietomis susijusios mūsų žilos senovės šventos ugnies saugotojos – vestalės, vaidilutės. Tose senojo tikėjimo šventose vietose greta žynių, vaidilų būdavo ir mergaičių šventai ugniai saugoti. Jos turėjo būti skaisčios. Nusikaltusios būdavo žiauriai baudžiamos – užkasamos į žemę gyvos, sugildinamos gyvatėmis ir pan. Tokią vaidilutę iš Palangos šventyklos, kaip liudija mūsų sakmės, pagrobęs kunigaikštis Kęstutis. Tačiau mūsų, lietuvių, sąmonėje, ypač liaudies dainose, pasakojimuose, legendose, iš viso lietuvė mergaitė, moteris yra grožio, skaistybės, šeimos židinio sargė, saugotoja.

Ne tik ankstyvaisiais krikščionybės amžiais Agnė, Zuzana, Marija Goreti ir daug kitų merginų, bet ir paskutiniaisiais laikais ne viena pagarsėjo kaip nekaltybės gynėja ir skaistumo didvyrė, kaip antai: dzūkė Danutė Burbaitė, kaunietė Elenutė Spirgevičiūtė ir daug kitų mergaitiškos nekaltybės gynėjų, kurių visų vardus težino vienas Dievas. Viena tokių – ir Barbora Žagarietė, kurios beatifikacijos byla 2005 m. rugsėjo 24 d. oficialiai pradėta Šiaulių Katedroje. Tai per kelis amžius nepamiršta, daugelio įvykių ir stebuklų apsupta Barbora Umiastauskaitė. Ji gimė 1628 metais, žuvo 1648 metais, begindama nuo žiauraus tėvo savo nekaltybę. Garsas apie jos šventumą netyla jau ketvirtą amžių. Mes negalime lygintis su nemažai tokių atvejų žinančiais italais, ispanais, prancūzais, lenkais. Mūsų krašte ne toks jau dažnas reiškinys, kai tiek ilgai vis kartojasi išgijimai, atsivertimai, kitos per šios dvidešimtmetės mergaitės iš Kristaus išmeldžiamos malonės. Kaip reikia mūsų laikais tokių akivaizdžių ir įtikinamų pavyzdžių, kai dangaus tarpininkavimu išprašoma tiek gausių dovanų žmogaus kūnui ir sielai.

Tačiau dar labiau reikia gyvų liudininkų, kurie parodytų, kad skaistybė, nekaltybė ir mūsų dora nėra jokia atgyvena, ne koks nors užgaidus įsitikinimas ar negudrus akibrokštas. Skaistybė – moralinė dorybė, pagal proto dėsnius tvarkanti lytinių potraukių reiškimąsi. Skaistybė priklauso susivaldymo, santūros dorybei. Katalikų Bažnyčia visišką skaistybę labai vertina. Nuo pirmųjų krikščionybės amžių Bažnyčios tėvai ir teologai skaistybę aukština, sugretina su kankinyste ar net dar aukščiau už ją iškelia. Šv. Jonas Auksaburnis visiškai skaisčiai gyvenančius žmones lygino su angelais, kurie, neturėdami kūno, neveda ir neteka. Gražu, kad gražioje, bet žmogaus nedorų darbų suterštoje žemėje atsiranda panašių į juos.

...Štai XVII a. antrajame dešimtmetyje garsioje Umiastauskų šeimoje augo vienturtė dukra Barbora. Nėra žinių apie jos motiną, kuri anksti mirė, palikusi mažą dukrelę pamotei. Kaip liudija kai kurie šaltiniai, antroji Umiastausko žmona buvo žiauri ir nedora. Despotiškos pamotės globojamai jaunutei Barborai teko daug iškentėti. Ji buvo nuo mažumės religinga, nes motina spėjo dukrelės sieloje įdiegti pamaldumo daigus. Iki bažnyčios bemaž pusę kilometro Barbora dažnai eidavo keliais, o prieš tabernakulį melsdavosi iki užsimiršimo. Toks podukros gyvenimo būdas erzino kilmingą bajoraitę, jos pamotę, kuri neapkentė Barboros, įvairiai kartindavo tylios ir pamaldžios mergaitės gyvenimą. Mergaitė buvo labai jautri, labai mylėjo vargšus, ligonius, užtarė baudžiauninkus, su pavargėliais dalijosi duonos kąsniu. Tikriausiai tokį savo geraširdiškumą Barbora turėjo slėpti nuo tėvo ir rūsčiosios pamotės, nes toje šeimoje nebuvo krikščioniškų dorybių dvasios. Šitokioje aplinkoje brendo jos tauri asmenybė.

Barbora iš palaido dvaro gyvenimo sūkurių mėgino išsiveržti: įstojo į benediktinių vienuoliją Rygoje, bet greičiausia dėl silpnos sveikatos ir didelio artimųjų pasipriešinimo netrukus turėjo grįžti į šeimą. Kaip turtingos šeimos vienturtė ir graži mergina, ji tikriausiai nestokojo nei gerbėjų, nei visokių išmėginimų; daug ko po pusketvirto šimto metų jau nebegalime sužinoti, atskleisti visų jos tykojusių pavojų, pasigėrėti didžiule jos kantrybe, nuolankumu ir krikščioniška ištverme.

Galime tik priminti, kad Barboros gyvenimas truko neilgai: dvidešimtmetė, gelbėdama savo garbę nuo nedoro tėvo, iššoko pro langą iš antro aukšto. Suprantama, apie tokį atsitikimą anuomet nebuvo garsiai kalbama, tačiau tyliosios kankinės vardas, kaip matome iš oficialiai pradėtos bylos, nebuvo ir nėra užmirštas. Nuo dabar, nuo šios dienos, prasideda antrasis jos atgimimas.

Mes visi – šios istorinės dienos liudininkai. Prie šio proceso kiekvienas lietuvis ir ypač Šiaulių Katedroje buvę tikintieji savo malda, auka ir nuoširdžiu troškimu gali ir privalo prisidėti, kad ne tokios gausios mūsų tautos palaimintųjų ir šventųjų gretos pasipildytų nauju garbingu ir vertu vardu. Juk Bažnyčiai visada, ypač šiais laikais, reikia šventųjų – šventųjų, kurie, Jono Pauliaus II žodžiais tariant, niekada nepasensta ir netampa „atgyvenomis“, jie yra nuolatiniai Bažnyčios jaunystės liudininkai (žr. Homilia Lisieux, 1980 06 02). „Šventumas yra pagrindinė prielaida ir sąlyga, kad Bažnyčia galėtų įgyvendinti išganytojos uždavinį“ (Christifideles laici, 17). Tuo labiau šitai svarbu Lietuvai, kuri, 50 metų kentusi priespaudą, prievartą ir nelygiuose mūšiuose dėl tikėjimo ir laisvės netekusi ketvirčio milijono žmonių, per paskutinius 15 metų išgyvenanti skaudžius dorovinius išmėginimus ir nuopuolius, dar labai sunkiai žengia atsivertimo keliu.

Toks didvyriško skaistybės gynimo pavyzdys, kokį parodė Barbora, būtų kaip naujas ir ryškus švyturys praradusiems skaistybės supratimą mūsų vaikams ir jaunimui. Tapusi palaimintąja ir šventąja, Barbora Žagarietė dar daugiau padėtų mūsų tautai per Mariją išmelsti iš savo Sūnaus Jėzaus Kristaus daug malonių. Ji, per šitiek metų gelbėjusi varganą žmogų iš negandų, ir dabar dar daugiau pagelbėtų mūsų žmonėms priartėti prie Bažnyčios skelbiamų tiesų, pajusti šventą skaistybės reikšmę, subrandintų žmonių širdyse tvirtesnį pasitikėjimą ir sužadintų ryžtą siekti šventumo, kurio taip šiandien trūksta hedonizmo apimtame pasaulyje.

© 2006 „XXI amžius“