Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Lietuva.Pasaulis
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Angelai gyvenime ir kūryboje

Angelas rožių sode (fragmentas)

Angelai dvyniai

Angelų tema kalbinome tautodailininkę ir rašytoją Albiną Žiupsnytę. Bet prieš tai pasiteiravome pašalinių žmonių, ar jie tiki angelais ir ką apie juos mano.

Ar kada nors kalbėjotės su savo angelu sargu?

Antanas, 14 metų: „Ne, nes nebuvo progos kada kalbėti. Jei būčiau sužeistas ar kokią nors viziją sapnuočiau, tai gal tada ir pasikalbėčiau. Man reikia priežasties su juo pasikalbėti“.

Rasa, 45 metų: „Kai buvau vaikas, kai mano tikėjimas buvo raidinis, pažodinis. Man buvo malonu, kad aš turiu angelą. Mano tikėjimas prasidėjo nuo paauglystės. Gal devynerių ar dešimties metų niekuo netikėjau, o iki penkerių tikėjau viskuo. Vieną dieną man buvo svarbu, kad turiu angelą, o kitą – ne. Tai yra tam tikras dvasinis komfortas, kad žmogus išpažįsta angelą sargą. Tai tam tikros būsenos dvasinės esybės. Žmogus jaučiasi saugesnis, kai žino, kad Dievas jį apgobęs angelo sparnu. Prisimenu savo vaikystės paveikslėlį: angelai sargai veda du vaikus per tiltą, ir tie vaikai tikrai neįkris į sraunų upelio vandenį, nes du angelo sparnai būtinai juos sulaikytų, nors jie pakelti į viršų ir gracingai suglausti“.

Ar tikite stebuklais?

Eglė, 28 metų: „Vaikystėje buvau patekusi į avariją. Nuo atsitrenkusios mašinos skridau į priekį apie septynis metrus. Nusibrozdinau tik veidą ir nosį, nieko nesusilaužiau ir per daug nesusitrenkiau. Tai, galima manyti, tikrai angelo sargo nuopelnas“.

Povilas, 21 metų:„Du kartus skendau ir abu kartus buvau stebuklingai išgelbėtas. Kai buvau penkerių, laiptinėje kritau iš devinto aukšto. Ketvirtame aukšte netikėtai persisvėriau per turėklus ir atsidūriau ant laiptų. Susilaužiau tik koją. Po galva ir nugara tikrai buvo padėtas angelo sargo sparnas, nes traumų toje srity nepatyriau. Aš ir mano mama visą laiką už šią apsaugą dėkojame Dievui“.

Juozas, 69 metų: „Skendau. Netikėtai atsiradusi moteris griebė mane už rankos ir ištraukė. Iš kur ta moteris atėjo? Ar tai ne angelo sargo darbas?“

* * *

Gerbiama Albina, ar kada nors kalbėjotės su savo angelu? Ar jūs realiame gyvenime jaučiate angelų meilę ir ką galėtumėt apie tai papasakoti?

Tiesiogiai gal taip ir nekalbėjau. Pirmiausia išsiaiškinkim, kas tas angelas yra: jei kokiu nors pavidalu plevenantis, tai jo nesu turėjusi, o jei kalbėtume apie apsaugą, tai taip. Apsaugą aš jaučiu, bet gal ne tiek per globą, kiek per gyvenimo įvykius, kurie apsaugo, per pagalbą, kuri labai laiku atsiranda, per žmones, į kuriuos galiu kreiptis ir kurie man tuo metu padeda. Ši apsauga taip tiesiogiai neįvardijama, lyg tai būtų būtent angelas: ji neregima. Jei man būna sunku, tai kartais galvoju: štai, tiek angelų pripiešiau – jie dabar turėtų man padėti. Mintyse aš įsivaizduoju, kad tų angelų yra daugybė, ir aš esu visiškai įsitikinusi, kad, jeigu kažką visą laiką skleidi, jei kažkur įdedi daug pastangų, tada tau tai visada sugrįžta kaip pagalba.

Tai vieno suasmeninto angelo kaip ir nėra, jų tiesiog daugybė?

Taip, nėra vieno asmens. Dievas veikia nelyginti generolas per savo kariauną – ne pats, o per įvairiausius kitus gyvenimo aspektus.

Ar tikite stebuklais ir ar jūsų gyvenime jų yra įvykę?

Jeigu mes stebuklu laikysime antgamtinį reiškinį ar, burtų lazdele mostelėjus, iš nieko atsiradusį daiktą, tai tokio nėra. Bet pats gyvenimas yra stebuklas. Stebuklas yra pati galimybė, kad tu jauti Dievą, kad žinai esant Jo buvimą...

Ir tas stebuklas gali tiesiog kasdienybėje pasireikšti?

Be abejo, tai ir yra didžiausias stebuklas – ryšio su Dievu galimybė mūsų sieloje. Ir iš šito didžiausio stebuklo atsiranda visa kita. Viskas priklauso nuo požiūrio: jei tu lauki saldainio nukrisiant iš dangaus, tai niekada šito nesulauksi; bet jeigu tu pamatai tuos stebuklus‚ kurie vyksta kiekvieną dieną, tai, žinoma, gali jais džiaugtis bei grožėtis. Stebuklai vyksta visą laiką, tik ar mes juos matom. Viskas yra ne taip vienareikšmiška: tu negali skirstyti, kur yra mažas, o kur – didelis stebuklas, nes tavo gyvenime gali pasitaikyti visiškas menkniekis, bet labai daug nulemiantis. Štai iš didelio burbulo dažnai niekas negimsta, tuo tarpu iš mažo išauga dideli dalykai.

Nuo kada jūsų gyvenimo sampratoje atsirado angelai? Ar nuo pat vaikystės, ar paauglystėje, o gal dar vėliau?

Vis dėlto angelas yra pasaulėžiūros elementas. Be abejo, tai atsiranda su tikėjimu. Vaikystėje angelo aš buvau neįsisąmoninusi, tik daug vėliau suvokiau, kiek tie angelai dalyvavo mano gyvenime. Taigi tas dalyvavimas vyko visą laiką, o suvokimas, aišku, atėjo vėliau. Gal mano angelas yra labiau gėrio jėgos skleidimo įvaizdis, nes angelų kariauna – tai gėrio kariauna, o angelai dažniausiai piešiami gražūs, stiprūs ar taurūs. Ir šioji gėrio bei grožio kariauna veikia pasaulyje. Iš esmės mes irgi esame angelai: juk žmonės prašo vieni kitų melstis vienas už kitą. Kai daug žmonių meldžiasi vienas už kitą, tuomet ateina pagalba. Visa tai sukuria Dievas, bet mes irgi truputį tame kūrime dalyvaujam.

Angelo sparnų skraiste pasipuošęs paukštis įgyja sutaurinimo, dvasiškumo prasmę. Kodėl būtent ši pakylėjimo, angelų tema dominuoja jūsų kūryboje?

Gal todėl, kad tai yra labai patogus įvaizdis kalbėti apskritai apie Dievą, nes, norint piešti Dievo veidą, reikia piešti ikoną. Tai konkretu: tiesiog susikoncentruoji ties ikona kaip ties labai didele konkretybe; tuo tarpu angelas daugiau išreiškia laisvą sielos plazdėjimą, visiškai laisvą, autentišką Dievo veikimą žmonių gyvenime. Jis visiškai laisvas kaip menas, kaip kūryba, kaip muzika, kaip gėris, kaip grožis, todėl ir yra labai suprantamas žmogui. O dėl pakylėjimo, tai visa kūryba ir tikėjimas galimi vaizduoti tik per pakylėjimą. Menas skirtas tam, kad žmogų pakylėtų. Kaip mus veikia tikėjimas? Jis pakylėja žmogų, jis suteikia sparnus bei galimybę pačiam augti. Be pakylėjimo neįsivaizduojame nei kūrybos, nei tikėjimo, nei gyvenimo. Kai nusilpstame ir nugriūvame, vadinasi, paprasčiausiai nepakylame.

Ar, tikėdama savaisiais angelais ir vaizduodama juos savo kūryboje, jaučiatės saugi?

Svarbesnis gal ne tiek saugumo jausmas, kiek prasmės jausmas, nes tu darai tai, kas tau skirta, tarsi tu esi savo vietoje, jauti tapatumą su savimi. Tik tapatumą su savimi aš jaučiu ne tik piešdama angelus, bet tiesiog apskritai piešdama. Pagrindinė mintis yra ta, kad jeigu tu esi Dievo pašauktas, atsiųstas, tai visas tavo gyvenimas yra Jo. Tuomet atrodo nebe taip svarbu, ką tu nupieši.

Ar, vaizduojant šį prasmės, tapatumo su savimi, ramybės, dvasingumo simbolį, reikia atsižvelgti į tam tikras dvasines būsenas? Kaip nesunku pastebėti jūsų kūryboje, jūs tai labai išraiškingai darote.

Be abejo, ne kiekvieną darbą kiekvieną dieną galiu daryti. Aš paprastai darau kelis darbus iš karto. Pavyzdžiui, ryte sėdėdama prie darbo labai gerai jaučiu, kad galiu piešti štai tik šį darbą arba štai tik aną. Arba supranti, kad štai šiandien tu negali piešti itin svarbių fragmentų. Tada paišai ne tokias reikšmingas detales, nes kartais ties tam tikromis kompozicijomis reikia ypač susikoncentruoti. Kartais jauti, kad negali susikaupti, todėl geriau darbą atidėti bei piešti tai, kam reikia mažiau pastangų. Ir, būna, tikrai ateina tokia diena, kai jauti, kad šiandien tu gali štai šitą ir dar kitą darbą pabaigti, ir netgi pabaigti kelis darbus per vieną dieną. Būna tokia dovana...

Kai angelą pavaizduojate vienur paukščiu atskrendantį, kitur – medžiu ošiantį, dar kitur – žmogumi prakalbantį ar mažo vaiko pavidalu, tai koks gi esminis ryšys tarp šių angelo pavidalų ir kokie skirtumai?

Aš manau, kad visa tai yra metaforos. Ar angelas, ar paukštis – jie truputį skiriasi kaip metaforos. Kartais net piešiu angelą su paukščio galva. Ir vienoje psalmėje parašyta, kad Dievas apgaubia žmogų: „Savo sparnų plunksnomis jis uždengs tave, po jo sparnais rasi prieglaudą“ (Ps 91,4). Tarsi Dievas kalba kaip paukštis, kaip laisvė, kaip tiesa, kaip viskas, kas yra labai kilnu. Tai ir yra to paukščio įvaizdis. Šis Dievo–angelo–paukščio įvaizdis siejasi su senaisiais mūsų tikėjimais, kyla iš mūsų labai gilios dvasinės kilmės, o kartu jis artimas ir Biblijai. Tai visapusiškas angelas, nes jis tapatus mūsų šaknims.

Žmogus žmogui gali būti kaip angelas, kaip apsauga, gerų minčių nešėjas ir artimo širdies globėjas, kad ji nebūtų sušaldyta, sudaužyta, sužeista. Ar tai reiškia, kad ir paukštis bei medis gali saugoti, padėti žmogui?

Tai priklauso nuo pačio žmogaus. Pavyzdžiui, man gyvenime yra padėję medžiai. Kai mirė mano mama, kurį laiką buvo labai sunku. Lauke augo gluosniai, ir, atsisėdus po vienu jų, dingdavo skausmas. Buvo vasara, ir gal mėnesį kiekvieną dieną eidavau po tuo gluosniu ir išbūdavau ten visą dieną. Man pasidarydavo be galo ramu. Ir dabar, kai visa tai jau labai seniai praeity, vis tiek negaliu abejingai praeiti pro gluosnius. Žinoma, medis tau negali konkrečiai ką nors atnešti ar pakelti, ar kažkur nueiti, bet savo veikimu jis gali tave nuraminti – tai irgi angelo savybė.

O naminiai gyvulėliai, su kuriais gyvena vieniši žmonės, irgi kaip angelai: jie dalyvauja tame gerumo skleidime savo džiaugsmu, pasitikėjimu, beribe meile, dėkingumu be jokio priekaištavimo, prieštaravimo. Tai yra nuostabu. Aš manau, kad visa gyvastis dalyvauja šioje misterijoje: apsaugos, padėjimo vienas kitam, žmogui ir pan. Kalbama, kad japonai, po sunkios dienos grįžę iš darbo, namuose su niekuo nesisveikina: pirmiausia jie atsisėda ir pasiima katiną. Paglosto, pasėdi ir tik po to jau eina bendrauti su savo artimaisiais. Jie tarsi atsijungia ir susireguliuoja: naminis gyvūnėlis padeda jiems grįžti į save, nukenksmina neigiamas emocijas, kurias jie patyrė per dieną. Praėję tokį ritualą, šeimos nariams jie neperduoda savo sudirgimo.

Dabar yra Gavėnia. Kaip jūs išgyvenate šį laikotarpį: ar jį sutaurinate, nes daugelis žmonių tiesiog praeina pro šalį, nesureikšmindami šio svarbaus įvykio savo gyvenime?

Labai noriu ir pasninkauti, ir išvalyti kūną ir sielą, ir susikaupti. Po truputį einu to link, stengiuosi, bet jaučiu, kad dedu per mažai pastangų, ir man dėl to nesmagu. Tačiau Gavėnia ilga ir, manau, man tai pavyks.

Ar jums svarbu, kad iš jūsų darbų žmonės jaustų tą energiją, kurią į juos įdėjote? Ar paliekate vertintojams laisvę pratęsti tą kūrybą savo širdyse?

Abu šie dalykai yra labai svarbūs. Noriu, kad žmonės tą energiją pajustų, ir, kadangi jie labai noriai atsiliepia į tuos darbus, tai manau, kad tą tikslą pasiekia. O kad dar ir pratęstų kūrybą, tai čia yra susisiejantys dalykai. Kiekvienas žmogus yra individualus ir tą kūrybą pratęsia savaip. Esu pastebėjusi, kad kartais tie darbai žmonėms būna pranašiški, pavyzdžiui, žmonės yra sakę, kad juos pasiekę mano darbai atitiko šį arba būsimąjį jų gyvenimo laikotarpį. Bet tai susiję ne vien su manimi: taip turbūt arsitinka kiekvienam dailininkui ir kiekvienam žmogui, kuris perka kūrinį. Mes visi renkamės atitinkamus drabužius, knygas ar filmus, tai yra dalykus, kurie atitinka tuometę mūsų nuotaiką, išgyvenimus. Lygiai taip pat ir dailininkų kūriniai: esu girdėjusi, kad įgyti paveikslai padėdavo žmonėms išgyventi gyvenimo krizes, ligą, netektį. Taigi paveikslas irgi gali tapti tarsi angelas.

Ko palinkėtumėte žmonėms, ypač jauniems, kurie dažnai bijo ar nedrįsta žengti kokių nors svarbių gyvenime žingsnių?

Mums visiems palinkėčiau stengtis vieni kitiems būti angelais. O jei gyvenime jaučiamės vieniši, apleisti ar įklimpę keblioje situacijoje, tai linkiu nepasiduoti nevilčiai, nes tamsiosioms jėgoms būtent to ir reikia: jos labai džiūgauja, kai mes pasimetame. Todėl reikia visada tikėti šviesos pagalba. Juk Dievo apsauga yra net saulės spinduliuose, ir tu niekada nesi nuo jos atskirtas. Reikiama pagalba būtinai ateis, o jei ne, tai mes turėtume dėl to ką nors padaryti. Mums reikėtų išmokti girdėti, kur mums žada pagalbą. Svarbu paklausyti savo širdies, nes ta mūsų širdis gal geriausiai jaučia angelą. Jis visą laiką mums šnibžda teisingai, tik mes kartais nemokame tos tiesos išgirsti ar patikėti tuo, ką ji sako. Mes neįvertiname savo nuojautos arba patikime kultūriniais, visuotinai priimtais dalykais, mestelėjimu iš šalies (stereotipais ir pan.). Linkiu, kad visa tai neišmuštų mūsų iš vėžių ir kad mes būtume drąsūs matyti Dievą visuose apreiškimuose.

Kai dėl jaunų žmonių, tai ta nedrąsa praeina. Jaunas žmogus – kaip vaikas – pradeda eiti ir griūva, užsigauna. Bet reikia keltis ir mėginti iš naujo, ir tik tada ateina pasitikėjimas. Tada net nepajunti, kaip žengi ir eini toliau. Tiesiog šis augimas yra visiškai natūralus. Kaip tik jauniems žmonėms reikia mažiausiai bijoti, nes juose pačiuose yra labai daug nepanaudotų jėgų. Tai milžiniška jėgų sankaupa, ir vargas tam, kas jų neatskleidžia: tuomet visos bėdos ir atsiranda. Anksčiau ar vėliau tas išsiskleidimas įvyksta. Kai yra ir jaunystė, ir sveikata, belieka tik džiaugtis, drąsiai eiti ir nebijoti, kad užsigausi ar nusvilsi. Linkiu drąsos ir siekti visko kuo daugiausiai.

Kalbėjosi Milda MEKIŠIENĖ

© 2006 „XXI amžius“