|
Kaip einasi Čiobiškyje
Dešiniajame Neries krante, kur į ją įteka Musė, 34 km į
pietus nuo Ukmergės, 12 km į vakarus nuo Musninkų, 14 km į šiaurės
rytus nuo Žąslių geležinkelio stoties, tarp miškų įsikūręs Čiobiškio
miestelis. Greta jo esantys pilkapiai savo praeitį skaičiuoja nuo
IX-XI amžių. Kiek toliau nuo miestelio, priešingame upės krante,
yra Čiobiškio dvaras, iki Antrojo pasaulinio karo priklausęs Pilsudskių
giminei. Kartais jis buvo vadinamas Astravu. Prieškariu į Čiobiškį
atvažiuodavo vasarotojų, nors oficialiai vasarviete jis nebuvo laikomas.
Šias žinias radau Broniaus Kviklio enciklopedijoje Mūsų Lietuva,
išleistoje Pietų Bostone 1965 metais.
Papasakoti apie mūsų laikų Čiobiškį sutiko vietos kultūros
namų direktorė Vida Blažienė. Radau ją kultūros namuose besirengiančią
šokėjų ansamblio repeticijai. Viską suruošusi, ji paliko šokėjus
ir mielai papasakojo apie savo bendruomenę, jos rūpesčius ir vargus,
apie čia švenčiamas šventes.
Ką veikia jūsų miestelio bendruomenė?
Čiobiškio bendruomenės nariai labai aktyvūs. Parapijos klebonas kun. Jonas Zubrus, nors sulaukęs garbingo amžiaus, bet vis dar labai darbštus, kartu su seniūnu ir bendruomenės tarybos nariais kasmet prieš šv. Kalėdas lanko parapijiečius, domisi, kaip jie gyvena. Aplankomi visi seniūnijos kaimai, nepaliekamas nuošalyje ir nedidelis Strazdų kaimelis, esantis bene toliausiai nuo centro. Nuvykę jie domisi, kuo galėtų padėti seniems žmonėms. Bendruomenė turi šiek tiek lėšų ir neturtingus žmones gali paremti. Bendruomenė dalį lėšų sukaupia ruošdama projektus ir pagal juos gaudama paramą iš Širvintų rajono savivaldybės, bendruomenę paremia ir jos nariai. Deja, čiobiškiečiai šventadieniais itin negausiai lanko bažnyčią. Gaila, kad daugelis parapijiečių yra apsileidę dvasiškai.
Bendruomenės veikloje labai aktyviai dalyvauja Čiobiškio seniūnas Virgilijus Niekis, buvusi aštuonmetės mokyklos direktorė Dalinkevičienė. Seniūnas nė vieno reikalo neatideda į šalį, visada išsiaiškins, visada padės, prisidės, padarys, kas tik įmanoma.
Antra svarbi bendruomenės veiklos sritis yra kultūrinė. Juk žmogaus kultūra prasideda nuo pasisveikinimo, nuo labos dienos, nuo savo kiemo švaros ir iki pat bendros koncertinės veiklos. Žmonės buriasi į talkas, tvarko aplinką, rengia įvairias parodas.
O kaip bendruomenė sugyvena su savo asocialiais nariais
girtuokliais ir vagišiais, ar padeda jiems atsikratyti jų netikusių
įpročių?
Su tokiais žmonėmis be galo sunku bendrauti. Jie visiškai nedalyvauja bendruomenės veikloje, kviesk nekvietęs. Visi tai žino ir supranta. Tačiau bendruomenės nariai, nors ir nebūdami socialiniais darbuotojais, domisi tų asmenų gyvenimu ir stengiasi jiems kuo nors padėti. Be abejo, bet kokių rezultatų galima pasiekti tik po ilgo ir nuoseklaus auklėjimo, o juk pradėti reikia jau nuo vaikystės. Mūsų dvi felčerės, socialinės darbuotojos, lanko asocialias šeimas. Tos moterys labai tolerantiškos, bet jos sugeba taktiškai parodyti tą ribą, kurios peržengti nevalia, ir tai yra labai veiksmingas pavyzdys, kaip reikia bendrauti. Šitaip tiems žmonėms, kurie į savo gyvenimą jau yra numoję ranka, parodoma, kad yra įmanomas ir kitoks požiūris į jų gyvenimą, galima ne vien tik smerkti ir atmesti. Ir tai jiems daro įspūdį.
Bet dažnai jie yra tiek smukę ir su tuo susitaikę, kad jau
praradę viltį išsikapstyti iš savo priklausomybės. Ar tada koks
nors auklėjimas apskritai gali būti veiksmingas? Ar yra pastebima
kokia nors pažanga?
Apie kokią nors pažangą, kad ir kaip būtų liūdna, kalbėti netenka. Tačiau kartais žmonės šiek tiek susigriebia ir išsilaiko visiškai nedegradavę. Štai prieš porą metų jie buvo sukviesti, su jais kalbėjomės, klausėme, kokios pagalbos jiems reikėtų, gal sutiktų gydytis, užsikoduoti, implantuojant po oda kapsulę su vaistais. Tačiau žmonės to nepanoro. Jeigu bent vienas tokį norą pareikštų, bendruomenė jiems visapusiškai padėtų. Dažniausiai tokie žmonės išvis nenori rodytis visuomenėje. Jie turi savo draugų grupelę ir tik su jais bendrauja.
Kaip jūs vertinate valstybės tokiems žmonėms mokamas įvairias
išmokas ir pašalpas? Dabar juk kuo daugiau turi vaikų, tuo daugiau
gauni pinigų.
Aš kategoriškai nepritariu tokiam pinigų švaistymui. Jie gimdo vaikus vien dėl pašalpų. Ne paslaptis, daugiausia vaikų gimsta asocialiose šeimose, kurie jau iš mažens mato, jog dirbti nereikia. Normalūs žmonės turi interesų kas šoka, kas dirba, mes visi užsiauginame daržovių, laikome gyvulių, verdame valgyti, ruošiame žiemai maisto atsargas. O ten nėra ko valgyti, nėra daržovių, jokio gyvulio, nėra nieko, tik tušti kampai namuose.
Jų vaikai mato, kad pinigai nėra uždirbami, o tik gaunami. O už ką, jie nesusimąsto? Normaliose šeimose vaikai ravi daržus, kapoja malkas, daro viską, ką jiems pasakė mama ar tėvas. O anie kiek paaugę ateina pas mus ir prašo tai duonos, tai pieno, nes namuose to gero nėra. O kaip neduosi jam pieno, jeigu eini iš pievos, karvę pamelžusi, ir matai, kad vaikas alkanas?
Kiek Čiobiškyje yra tokių asocialių šeimų?
Tokių yra tik kelios šeimos. Tačiau jos vis tiek daro įtaką bendruomenės gyvenimui. Mes stengiamės su jomis bendrauti, tačiau paprastai mūsų pastangos lieka be atsako. Kartą mėginau surengti vakaronę daugiavaikėms šeimoms, į ją buvo pakviestos visos šeimos, kad ir koks yra jų gyvenimo būdas, nedarant jokio skirtumo tarp jų. Mes turime labai gerą rėmėją Romą Pavasarį. Jis taip pat yra bendruomenės narys ir supranta visus mūsų rūpesčius. Jo dėka mus labai parėmė, mes galėjome suruošti geras vaišes, su vaisiais, su skanumynais. Tikėjomės, jog apsilankys ir vaikai iš asocialių šeimų, nes jie juk retai kada mato ir tuos vaisius, ir saldumynus. Deja, iš jų niekas neatėjo nei vaikai, nei suaugusieji.
Palikę liūdną temą apie bendruomenės opas, gal pakalbėkime
apie kultūros namus ir apie kultūrinę veiklą.
Čiobiškio kultūros namuose įsikūrę ir dirba trys kolektyvai kaimo kapela, šokėjų būrelis ir moterų vokalinis ansamblis. Dabar moterų sekstetas rengiasi konkursui, kuris įvyks Žemaitijoje. Tame konkurse varžysis kolektyvai pagal įvairias miestų, miestelių, rajonų kategorijas. Mūsų sekstetas dainuoja jau nuo seno, moterys gerai susidainavusios, jų gražūs balsai. O kapela didelių aukštumų dar nėra pasiekusi, mes nevažinėjame, grojame daugiausia sau, savo miestelyje.
Čia atvykęs norėjau pakalbinti šokėjus, bet viena vidutinio
amžiaus moteris pasakė, kad jie atvažiavo ne paskaitos klausyti,
o repetuoti. Teko atsiprašyti ir šokėjų netrukdyti.
Tai tikriausiai buvo rajono ansamblio Viesula vadovė Virginija Šimonėlienė, dirbanti Širvintų rajono kultūros centre, kuris labai daug padeda meno kolektyvams visose seniūnijose. Jos kolektyvas labai aukšto meninio lygio, yra laimėjęs netgi vertingą Aukso paukštės prizą. Kiekvienam kultūros centro specialistui yra priskirtas meno kolektyvas kaime, kurio veikla jis nuolat rūpinasi, kas šokių kolektyvu, kas vokaliniu ansambliu, kas folkloro ar etnografiniu ansambliu. Tad liaudies menas, kultūra yra palaikomi ir puoselėjami visame Širvintų rajone.
Paskutiniu metu buvo intensyviai ruošiamasi dideliam meno kolektyvų pasirodymui, kuris įvyko kovo 11 dieną Širvintose. Suvažiavo ir koncertavo geriausi rajono kolektyvai. Šios šventės scenarijų paruošėme mes. Kiekvienais metais Širvintose vyksta Seniūnijų dienos. Tą dieną seniūnijų kultūros darbuotojai pateikia ataskaitą, ką jie nuveikė per metus. Ta diena mums, kultūros darbuotojams, yra didelė šventė, mes galime parodyti, ką esame nuveikę, sulaukti žinovų įvertinimo ir žiūrovų pripažinimo. Reikia pripažinti, jog čia labai daug padeda mūsų pagalbininkai.
Viesulos vadovė yra labai tolerantiška, niekada nekelia balso, niekada nieko neįžeis, neapšauks. Žmonėms su ja labai malonu dirbti, repetuoti.
Kokie yra jūsų, kaip kultūros darbuotojos, pomėgiai?
Man drama yra viskas, labai mėgstu režisūrą. Gaila, bet neturime nei liaudies teatro, nei dramos būrelio, nes sunku surinkti žmones, miestelis juk nedidelis. Dabar Vitos Vorienės pjesės Vaizdelis motyvais ketinu statyti scenos vaizdelį. Ji dirba Biržuose, jos Vaizdelis man pasirodė įdomus, ir nusprendžiau išmėginti savo jėgas. Mėgstu humorą, esu vedusi daugelį rajono švenčių, mano statytuose vaidinimuose visada gyva liaudies dvasia. Kartu su rajono šokėjais įvairiomis progomis važiavau ir į kitus rajonus.
Ar seniai dirbate šiame miestelyje?
Čiobiškio kultūros namuose dirbu jau septintus metus. Anksčiau taip pat septynerius metus dirbau kultūros darbuotoja Panevėžio rajone. Kadangi esu iš čia kilusi, galiausiai nusprendžiau grįžti į gimtinę, pas savo mamą, kuri čia ir gyvena. Aš mėgstu savo darbą, mėgstu bendrauti su žmonėmis. Juk žmonės yra be galo geri.
Pas mus gyvena ūkininkų Mašalų šeima. Čiobiškyje Užgavėnių šventė nėra prigijusi, nėra priimta šią dieną susiburti ir viešai linksmintis. Taigi už keleto kilometrų, Burliškių kaime, tie ūkininkai Mašalai, kurie mums visada padeda organizuoti šventes, per rudens šventę įrengė trylika kiemelių. Reikėjo matyti, kas ten dėjosi! Tokios įvairovės reikėtų dar paieškoti! Kiekvienas kaimas turėjo kiemelį su savo tema kas obuolių, kas duonos, kas blynų, kas grybų, kas bulvių ir t. t. Buvo labai didelis kermošius, buvo pardavinėjama viskas medus, sūris, pyragai, grūdai, įvairiausių rūšių bulvės, vaismedžiai. Pasirodė saviveiklininkai, rajono atstovai, asiliukas vežiojo vaikus. Asiliuką mums šventei davė dvi moterys iš Strazdų kaimo.
Žmonės labai sumanūs, išradingi. Malonu, kad jie pratinasi rūpintis savimi ir nežiūri, kaip čia ką nors iš valdžios iškaulijus.
O ką galite papasakoti apie Čiobiškio parapijos kleboną
kun. Joną Zubrų?
Jo darbštumu galima tik džiaugtis. Štai vasarą jis paaukoja šv. Mišias Čiobiškyje, tada sėda ant dviračio, važiuoja už penketo kilometrų į Lapelius, ten atlieka savo ganytojiškas pareigas ir vėl, sėdęs ant dviračio, grįžta į Čiobiškį. Jis atėjo pas mus ir į Rudens dieną, ir į Seniūnijų dieną. Net nepasakytum, kad tai klebonas, nei jis pasipūtęs, nei vaizduoja esąs kuo nors pranašesnis už kitus, su juo be galo malonu bendrauti. Jauti, kad jis tarsi ant sparnų pas Dievą lekia. Bendraudamas su juo, praturtini savo sielą, jis yra be galo dvasingas žmogus.
Kalbėjosi Jonas Kazimieras BURDULIS
Čiobiškis, Širvintų rajonas
© 2006 XXI amžius
|