Degeneratyvėjimas
Petras KATINAS
Dar 1988 metais, kai visoje sovietinėje imperijoje prasidėjo bruzdėjimai, ypač inteligentijos sluoksniuose, ir netgi pasigirdo reikalavimų panaikinti SSKP visagalybę bei vienvaldystę, Ukrainos rašytojas Vladimiras Drozdas rašė, jog tokie žmonės puikiai žino, kad partiniai nomenklatūrininkai valdžios taip lengvai neatiduos. Kadangi visi mes jaučiam už nugaros jų alsavimą, jų įtemptą vilkišką žvilgsnį. Negana to, kiekvieną, kuris šiandien pasisako už visuomenės atsinaujinimą, kurio siela dar gyva, jie tuoj pastebi ir sudarinėja jų sąrašus, nes dar ateis mūsų laikas, rašė V.Drozdas. Daug vandens nutekėjo nuo to laiko, subyrėjo imperija, deja, baimė dar labai įsišaknijusi mūsų sąmonėje. Bet juk ir negalėjo būti kitaip. Tie, kurie buvo puikiai įsitaisę okupacijos, o ypač brežneviniais stagnacijos metais, ant išsilaisvinimo bangų pirmi pakilo į naujas pareigas, gavo naujus titulus. Tie buvę pataikavimo virtuozai netgi ėmė reklamuotis, esą tai jie nepriklausomybę atnešę. Talentingi karjeristai, LKP CK ideologinio skyriaus trubadūrai, kurie neleido nė žodžio ištarti prieš sustabarėjusį okupacinį režimą ir bausdavo kokį nors prabilti išdrįsusį jaunuolį ilgiems Sibiro lagerio metams, vėl tapę valdžios elitu nepakeitė savo elgesio ir nuostatų. Tik dar labiau suįžūlėjo. Visi tie, kurie okupacijos metais stengėsi išlikti žmonėmis, aktyviai reiškėsi Atgimimo metais, jiems buvo ir liko žmonėmis iš gatvės, naiviais prasčiokais, nemokančiais gyventi ir pan. O tarpusavyje šis dabartinis elitas vis dar gyvena savo įstatymais, vienas kitą palaikydami. Ir gyvena puikiai. Visų pirma todėl, kad, norint pagaliau nutraukti elito siautėjimą ir nebaudžiamumą, reikia sąžiningų, kūrybiškai mąstančių žmonių, ir nors tokių yra, tačiau ir jie baigia sunykti, nes visuomenėje per 16 nepriklausomybės metų buvo iškreipta demokratija, buvo vien tenkinami hedonistiniai poreikiai, nebuvo nuolatinės kraujo cirkuliacijos. Netgi ne filosofine, o tiesiogine prasme. Štai darbietis sveikatos apsaugos ministras savo reformomis jau baigia pasiųsti pensininkus ir visus ligonius į geresnį pasaulį. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Suteiks progą kolegei ministrei V.Blinkevičiūtei ir Premjerui pūsti nuolatinę miglą, kad jie naktimis nemiega galvodami, kaip čia padidinti keliais litais tų visuomenės atstumtųjų pensijas, kurias galima vadinti išmaldomis. Arba kaip dar labiau apmokestinti visus kitus, tarp jų ir kūrybinius darbuotojus, atskaitant naujus mokesčius net iš jų mažiau nei kuklių honorarų.
Tiesa, tai galioja ne visiems. Tie, kurie kasdien bruka žmonėms į galvas beprasmybes, seksualinius malonumus, niekina šeimyninį gyvenimą, klesti tolygiai su valdančiuoju klanu. Visokių realybės šou, transliuojamų ištisais mėnesiais, nupirkti mankurtai ir mankurtėliai ten nieko daugiau ir nedaro, o tiktai vartaliojasi lovose ir grabinėjasi bei tauškia tokius niekus, kokių neišgirsi net tarp vadinamųjų bomžų. O kuo gi skiriasi tų niekų tauškėjai nuo kai kurių mūsų išrinktųjų? Feministės socialdemokratė B.Vėsaitė ar į kovą prieš krikščioniškas šeimos vertybes pakilusi A.M.Pavilionienė nusišneka iki absurdo, pavyzdžiui, apie lyčių kvotų įvedimą parlamente ir kitose valdžios institucijose. Tuo tarpu tokie parlamentarai kaip B.Bradauskas (tokius politologus Vladimiras Laučius pavadino penktąja kolona) politiko pavyzdžiu visiems skelbia A.Lukašenką, o į baltarusius, kurie laisva valia išrinko tėtušį, siūlo lygiuotis nesusipratusiems lietuviams. Čia draugas B.Bradauskas kiek neįvertina didžiosios dalies rinkėjų susipratimo. Juk išsirinko anksčiau to paties B.Bradausko bičiulį ir medžioklės draugą A.Brazauską, dabar V.Uspaskichą, A.Bosą, A.Pekeliūną, J.Veselką, A.Sysą bei panašius. Taigi lietuvių rinkėjai mažai kuo atsilieka nuo baltarusių. Aišku, jie mažiausiai kalti, kad tokie tapo. Žmonių inertiškumas, dvasinis tingumas, valdžios baimė išties baisi praeities įpročių jėga. Neatsitiktinai praėjusią savaitę žinoma aktorė Eglė Gabrėnaitė pastebėjo, kad jai šiurpą kelia dabar gyvenamas laikotarpis, kurį ji pavadino visuotiniu degeneratyvėjimu (degeneracija lot. degenero išsigimimas, suprastėjimas; degeneruoti prastėti, išsigimti; degeneratas išgama, išsigimėlis, išvisa. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 1985). Tai kaipgi kitaip, jeigu ne degeneracija ar degradacija galima pavadinti esamą situaciją? Tiesa, filosofas Leonidas Donskis kurį siekiama išstumti iš Vytauto Didžiojo universiteto už tai, kad sustabarėjusius universiteto vadovus pavadino dvarponiais, laikančiais savo pavaldinius baudžiauninkais, mūsų gyvenamąjį laikotarpį pavadino pačiu tikriausiu chamizmo atgimimo laikotarpiu. Chamai tarpsta ten, kur iš viešojo gyvenimo lieka tik iškabos ir tuščios frazės. Ribų nutrynimas tarp šių sferų ir pagimdė Naująjį Chamą, kurį pastatyti į vietą civilizuotai Lietuvai bus labai nelengva. Gali būti, kad tai pareikalaus ne mažesnių pastangų už tas, kurios atvedė mūsų šalį į Europos Sąjungą ir NATO, teigia prof. L.Donskis (Bernardinai. 2006 03 27). Užtat bulvarinėje spaudoje, ypač tam tikroje leidinių grupėje, nuolat propaguojančioje chamizmą ir nepraustaburnystę, L.Donskis, D.Kuolys, kai kurie politikos apžvalgininkai ir politologai pavadinti sorošosais, besimaitinančiais iš amerikiečių milijardieriaus ir filantropo Dž.Sorošo rankų. Štai vienas sovietinės milicijos veteranas, dabar Kauno miesto tarybos narys, sakė negalįs žiūrėti į televizijos politinių laidų vedėjus A.Siaurusevičių, V.Jakilaitį ir A.Klevečką. Ne jis vienas trykšta neapykanta šiems žmonėms. Pirmiausia todėl, kad jie išdrįsta pasakyti teisybę. O jos Lietuvą valdantys chamai labai nemėgsta. Deja, tiesos sakymas tapo ne tik labai nebemadingas, bet ir pavojingas dalykas. Gal todėl daugelį piliečių, neabejingų savo tėvynės likimui, labai nuvylė Prezidento metinis pranešimas, kuriame jis, bendromis frazėmis įvardijęs visiems žinomus Lietuvą krečiančius skandalus, taip konkrečiai ir nepaminėjo nė vienos pavardės, nepasiūlė, ką gi daryti, kad Lietuva pagaliau išsivaduotų iš tų skandalų ir žmonių smegenų plovimo. Todėl, kad ir kaip būtų gaila, tenka sutikti su vieno dienraščio redaktorės konstatavimu: Praėjusią savaitę žlugo ir viltis, kad bent jau Prezidentas šitoje kreivų veidrodžių karalystėje suras drąsos pasakyti, kas yra kas. Vyriausiasis valstybės Ezopas savo metiniame pranešime pažėrė amžinų tiesų, su kuriomis nepasiginčysi, tačiau kam valstybės vadovui atiminėti duoną iš filosofų ir politologų, kai tiek turi savo. Kol kas mėsos sūdytoja iš Krekenavos drąsesnė už valstybės prezidentą, neišdrįstantį tiesiai šviesiai pasakyti, ką ir apie ką galvoja, ką konkrečiai siūlo, kad valstybė išsivaduotų iš nuolatinių skandalų. Bet, žinoma, kas gi norėtų sulaukti krekenaviškės likimo (Kauno diena. 2006 04 03). Tai gal ir nevertėtų Prezidentui išvis daryti jokių metinių pranešimų ar panašių atrakcijų, jeigu puikiai žino, kad prieš vėją nepapūsi. O jeigu bandysi pūsti, tai, žiūrėk, ir didelių nemalonumų bei nepatogumų susilauksi. Tad dėl šventos ramybės valstybės vadovas ir šį kartą pasielgė kaip elgiasi dauguma.
Todėl ir negirdėti mūsų buvusių tautos žadintojų balsų, išskyrus vieną kitą. Vis mažiau išdrįstama klausti, kas gi iš mūsų išliko doras ir kodėl dorumo (ir padorumo) aplink tiek mažai. Ar tapsime mes doresni ateityje ir kaip? O gal tai beviltiškos pastangos? Gal tik kitoms kartoms, jau po mūsų, lemta būti doroms ir sąžiningoms? Gal dabartinės kartos gyvoji dvasia jau sutraiškyta visiems laikams? Bet atgaivinti sutraiškytą dvasią gali tik tiesa, tauri ir tvirta.
Ačiū Dievui, kad atsiranda tokių, siekiančių atgaivinti tą užmirštą tiesą, jie nebijo prabilti visu balsu, netgi atsižada gerai mokamos tarnybos tam, kad galėtų viešai pasakyti tiesą apie viską, kas vyksta. Vienas jų, nustebinęs visą Lietuvą, Aukščiausiojo Teismo teisėjas, laikomas vienu didžiausių teisės specialistų Valentinas Mikelėnas. Jis savo apsisprendimą tuo ir motyvavo: noru laisvai kalbėti apie pasiekusias dugną teismų problemas, išvalyti teisėjų korpusą nuo nesąžiningų ir menkai kvalifikuotų teisėjų, užkirsti kelią nesąžiningiems žmonėms apsivilkti teisėjų mantijas. Na, o Prezidento patarėjas teisės klausimais Haroldas Šinkūnas, ne kartą pagarsėjęs gana keistais pareiškimais, pavyzdžiui, apie archyvų įslaptinimą, AT teisėjo pasitraukimą vertino gana sutrikęs. Esą nežinąs, kokios gi priežastys vertė prof. V.Mikulėną pasitraukti. Nereikia kalbėti niekų. H.Šinkūnas puikiai žino tas priežastis. Dabar daugeliui ir teismų dugne sėdinčių pasidarė labai neramu. Juk pasitraukęs AT teisėjas puikiai žino daugelį teismų sistemos dalykų, apie kuriuos visuomenė išgirsta tik nuogirdas.
Taigi vilties prošvaisčių atsiranda vis daugiau. Ir tai teikia vilčių, jog tos valdžios ir jos klerkų degeneratyvėjimas pagaliau baigsis. Arba bent jau bus išklibinti to reiškinio pamatai.
© 2006 XXI amžius
|