|
Ar nusikalto savo luomui atostogavę kunigai?
Neatsitiktinai į rankas pateko kauniečiams skirtas laikraštis Laikinoji sostinė (2006 03 18, Nr.53). Jo ieškojo ne vienas jonavietis. Juk Jonavoje ilgokai dirbo garbingas kunigas Vytautas Grigaravičius, kuris tame laikraštyje taip aršiai puolamas. Penkerius metus kunigas Vytautas buvo renkamas vienu iš dešimties populiariausiu Jonavos žmogumi. Dažnai jam būdavo skirta daugiau negu pusė visų rinkusiųjų balsų, ir tik likusią dalį pasidalydavo kiti devyni kandidatai. Tikintieji iki šiol jam dėkingi už dar 2001 metais įrengtą tuo metu vienintelę Lietuvoje Eucharistijos nuolatinės adoracijos koplyčią, kurioje ir dabar visą parą dieną ir naktį adoruojama. Visi gerai prisimena Švč. Sakramento adoracijos naktis, rengtas kas mėnesį bažnyčioje, kai, dekano kun. V.Grigaravičiaus pakviesti, jose lankėsi, kartu meldėsi dekanato ir net Kauno kunigai, įvairių kongregacijų vienuolės. Kiek daug žmonių kasdien 7 val. rinkdavosi į klebono kun. V.Grigaravičiaus aukojamas rytmetines pamaldas Adoracijos koplyčioje, išmoko skaityti brevijorių. Jonaviečiai žavėjosi klebono pamaldumu, nuoširdumu, ūkiškumu.
Su didžiuliu skausmu dekanas buvo išlydėtas į Kauną žymiai svarbesniems darbams užbaigti Kristaus Prisikėlimo bažnyčios atstatymą Kiek rūpesčių ir darbų užgriuvo klebono pečius! Neprašomi nebyrėjo pinigai, nesisiūlė geri pagalbininkai. Reikėjo suktis, ieškoti, kurti, nemažai nervintis. Nerūpėjo tada klebonui poilsis, atostogos, o ir nemigo naktų nemažai praleista. Bažnyčia per palyginti trumpą laiką buvo užbaigta ir konsekruota. Tik tiems, kurie dalyvavo konsekracijos iškilmėse, skaudėjo širdį klebonas jose buvo kaip Pelenė, kai ką dar tvarkė, sukosi, priiminėjo svečius, o jo niekas nepastebėjo. Kiek dar įvairiausių nelengvų darbų padaryta. O štai dabar apie jį rašoma, kad po visų vargų drįso laisvesniu laiku išvykti atostogų, atseit Gavėnios rimtį iškeitė į linksmybes. Tik nė vieno žodžio, kaip jis linksminosi Gavėnios metu, kokios tos jo nuodėmės. Koks siaubas Kristina ir Remigijus (nedrįsę parašyti pavardės) Kuboje pastebėjo du kunigus! Mat tik jie gali ilsėtis, o kunigams nevalia. Negi amoralu atostogas praleisti egzotiškoje šalyje? Kuo jos skiriasi nuo atostogų Palangoje ar kur kitur Lietuvoje? Už šimtą kitą litų ir čia nei nakvynės ilgesniam laikui negausi, nei pavalgysi. Nors Lietuva ne karnavalų ir sekso industrijos šalis, kas nori, amoraliems poelgiams randa vietos. Skaičiuojami tūkstančiai kunigų kelionei, pridedant išlaidas pramogoms, suvenyrams, ekskursijoms. Tik kažin ar kunigams to reikėjo. Jie paprasčiausiai vyko pailsėti ir pažiūrėti, kokia yra dvasininkų ir bažnyčių padėtis toje komunistinėje citadelėje. Apsilankę parapijose, pabendravę su dvasininkais, kartu pasimeldę, įsitikino, kad bažnyčių ir dvasininkų dalia ten nepaprastai sunki. Net vyskupas, nusivedęs į katedrą, parodė ją jau daug metų pusiau atitvertą, nes kiauras stogas ir vienoje pusėje nebesaugu.
Kai kam labai rūpi, kas finansavo daugiau negu pusę kun. V.Grigaravičiaus kelionės išlaidų. Tą tikriausiai apmėtytų akmenimis. O iš tiesų džiugu, kad yra tokių verslininkų, kurie įvertina kunigo nuopelnus, jo sunkų darbą ir galėdami asmeniškai paremia. Bažnyčios teisė numato kunigams kasmetines vieno mėnesio atostogas. Ne visi (ir dekanas kun. V.Grigaravičius) gali tiek ilgai atostogauti. Todėl taupo lėšas, kad galėtų bent savaitę kitą išvykę ramiai pailsėti, nes Lietuvoje giedra ne visada lepina.
Straipsnyje minimas kun. V.Grigaravičiaus polinkis materialinėms vertybėms iš piršto laužtas. Išgyvenęs nelengvą vaikystę, dekanas pinigais niekada nesišvaisto, nors, kaip visi mirtingieji, už nelengvą darbą, tarnavimą bendruomenei gauna iš Bažnyčios nustatytą atlyginimą. Jo credo: Kad bažnyčioje ir Dievui, ir žmonėms būtų gražu. O pats kaip nors. Užkliūva prabangūs kunigų automobiliai, bet nauji jie perkami praktiniais sumetimais. Lizingu įsigyjamas vienas visam gyvenimui. Už jį per keletą metų išsimokama. O iš tiesų dori tikintieji katalikai turėtų didžiuotis, kad jų klebonas ar vyskupas nevaikščioja kiaurais batais, nuzulintu kostiumu, o yra tvarkingas. Šalia vargšų, yra daug prabangiai gyvenančių, su kuriais savo kuklia buitimi klebonui nesilyginti. O ir vargšai Prisikėlimo parapijoje neužmiršti. Tik kažin ar tie, kurie mato krislą kunigo akyje, bent dalele prisideda prie tų vargšų pamaitinimo. Teisingai pastebėjo kompozitorius G. Kuprevičius, jog kunigų atostogos, kaip ir kiekvieno kauniečio jų asmeninis reikalas. Norėtųsi priminti gerb. p. G.J., kuris taip piktinasi kunigų atostogomis, kad ir jis turbūt neturi pinigų gaminimo aparato, maitinasi ir atostogauja taip pat už aukas, tik jos prievarta paimamos kaip mokesčių mokėtojų pinigai. Kitus persekiojantieji, svetima morale besirūpinantys turėtų gerai apmąstyti savo gyvenimą ir gal ne vienas išsiritinti rąstą iš savo akies. Viena močiutė vis sakydavo: Kaunas miestas slaunas. Norėtųsi, kad ir dabar tai tiktų kauniečiams, kad kai kurie iš jų nepasiduotų šėtono gundymui be reikalo pulti kunigus, net arkivyskupą, ieškoti priekabių dėl nebūtų dalykų. Kada nuo valdžios viršūnių iki apačių mūsų šalyje įsiviešpataus ramybė, tarpusavio meilė, tolerancija?
O gerb. dekaną kleboną kun. V.Grigaravičių kviečiame sugrįžti į savo gimtąjį miestą, kai Jonavoje bus kuriama nauja parapija ir statoma kita bažnyčia. Mes jį ant rankų parsineštume ir atostogauti galėtų, kur tik norėtų. Su puikiu dabartinės mūsų bažnyčios klebonu jie abu žavėtų jonaviečius maldomis, giesmėmis, nuoširdumu, darbais.
Jonaviečių vardu
Felicija Lankelienė
Jonava
© 2006 XXI amžius
|