|
Malda ir pasninkas
Netoli Obelių gyveno trys broliai. Antrojo pasaulinio karo metu vienas mokėsi Vilniuje. Buvo iš mažens pamaldus, per šv. Mišias kunigui patarnaudavo. Vėliau Vilniuje mokydamasis dažnai Aušros Vartus lankydavo, melsdavosi prašydamas Švč. Mergelės Marijos pagalbos, kad karas baigtųsi, pats gyvas liktų. Tais laikais Aušros Vartuose daug buvo karo pavargėlių be kojos, rankos ar kitaip sužeistų. Visi jie pagalbos kiekvieno prašė. Kas kiek galėjo, nors menko skatiko negailėjo. Šis jaunuolis niekada jų neaplenkdavo ir duodamas prašydavo Švč. Mergelės Marijos pagalbos tautai ir sau pačiam.
Karo metas buvo sunkus, beveik visi iš gaunamų maisto kortelių gyveno, bet trupinėlio kito ir šiems pavargėliams negailėjo. Už tai jie, kas kaip mokėjo, meldėsi. Šis moksleivis, gyvendamas šaltame kambaryje, laikė Švenčiausiosios Mergelės Marijos statulėlę ir prie jos dažnai melsdavosi, nors rankos buvo sušalusios, pats drebėjo, bet alkio nejautė.
Vokiečiai, jaunų vyrų ieškodami, šį bendrabutį apsupdavo. Du kartus naktį iš trečio aukšto teko šokti ant apačioje esančių akmenų, bet nė karto nesusižeidė ir sugebėjo nepastebimai dingti.
Iš Vilniaus į Daugpilį traukiniu važiuojant, kažkur prie Turmanto, du kartus iš vagono šoko, nes daug kas gąsdino, kad Daugpilyje jaunus vyrus gaudo. Abu kartus laimingai iššoko iš traukinio ir per kalnuotus pusnynus į esančius krūmus nuriedėjo, nė karto nesusižeidęs, tik iki namų reikėjo apie penkiasdešimt kilometrų per pusnynus pačiam bristi. Ir abu kartus namus laimingai pasiekė.
Frontui artėjant prie Vilniaus šis jaunuolis pėsčiomis į namus išėjo, o kelias netrumpas apie du šimtai kilometrų. Teko eiti dienomis, o dažniausiai naktimis. Pragyvenimo šaltinis kartais viena kita žmonių duota bulvė. Daugiausia maitinosi žemuogėmis. Per aštuonias dienas namus pasiekė kruvinomis kojomis, alkanas ir labai išvargęs. Namiškiai labai apsidžiaugė, bet neilgam. Greitai atėję rusai jaunus vyrus į kariuomenę šaukė. Du broliai pabijoję išėjo iš namų. Apie šį jaunuolį tėvai rusams sakė, kad vėl į Vilnių išvažiavo. Kelis kartus kariškiai tikrino, bet jo nerado. Jis su kitais į miškus nėjo, o namuose išsikasęs mažą slėptuvę sėdėjo. Čia jis visą laiką meldėsi ir penktadieniais nieko nevalgė, tik vandeniu pasitenkino. Tikslas buvo gyvam likti ir kad broliai sveiki grįžtų.
Žiemos metu frontui Latvijos balose paklydus, šie broliai pabėgo. Ilgą laiką ėjo ne tik Latvijos pelkėmis, bet beveik per visą Lietuvą, kol namus pasiekė. Grįžo sveiki, laimingi. O kaip toliau gyventi? Miškas neviliojo. Aplinka buvo labai nerami: daug kur tikrino, radusius šaudė, namus degino, namiškius į kalėjimus sodino.
Nieko negalvoję prie namų didesnę duobę išsikasė, apsigyveno. Tėvai progą pritaikę maisto naktimis atnešdavo. Visa šeima didelėje baimėje gyveno ir kas toliau bus nežinojo. Šis jaunuolis pradėto pasninko laikėsi.
Karui pasibaigus, gyvenimui aprimus, rusų valdžia amnestiją paskelbė ir, kas ginklo neturėjo, miško broliais nebuvo, galėjo eiti registruotis ir radę darbo dirbti. Šie trys broliai, per vargą iš vietos valdžios reikiamus dokumentus gavę, kad nėra niekuo kalti, Rokiškyje bandė laimės ieškoti. Aplinkinių kaimynų padedami reikiamus dokumentus susitvarkė ir darbo radę sąžiningai dirbo.
Tokių jaunuolių Lietuvoje buvo ne vienas ir viskas pasiekta per maldą, pasninką. Juk daugiau nei metus šis jaunuolis visus penktadienius sąžiningai pasninkavo ir sąžiningai dirbo, meldėsi ir Švč. Mergelės Marijos neužmiršo.
Atkūrus nepriklausomybę, šis žmogus iš savo parapijos parapijiečių surinkęs aukas Kryžių kalne ir savos bažnyčios šventoriuje kryžius pastatė, kaip didelę padėką Nukryžiuotajam ir Švč. Mergelei Marijai. Jų dėka viskas taip laimingai baigėsi. Dabar prie šio kryžiaus šventoriuje ne vienas meldžiasi, fotografuojasi. Už likusius pinigus bažnyčia papuošta. Iš kitų parapijų atvažiavę tikintieji džiaugiasi, kad ji neužmiršta: nors jau šimtą metų baigia gyventi, o stovi ant kalnelio geltona, lyg dabar statyta. Visą aplinką puošia.
Dievo ir Švč. M.Marijos pagalba šią šeimą išgelbėjo. Turėkime vilties, kad Viešpats ir toliau jos neužmirš. Kas dabar mūsų kraštą slegia, Dievo globa išgelbės. Ir šiandien tikintieji turi melstis ir pasninkauti, tada jų prašymas bus išklausytas.
Jonas TALUTIS
Rokiškio rajonas
© 2006 XXI amžius
|