|
Ar neteks pradėti iš pradžių?
Negerovių mūsų valstybėje jau susikaupė tiek, kad ne tik patys matome, bet į jas rodo ir užsienis. Jau septynioliktus nepriklausomybės metus einančią antrąją Lietuvos Respubliką vis dar tebevaldo ir turtuose tarpsta išlikusi okupacinės šalies partinė nomenklatūra, tautiniu pagrindu atkurtoje valstybėje aukštus postus užima rusai, valstybės reikalus tvarko mažaraštis chlestakovas iš Archangelsko, kultūros Lietuvos kultūrą pažįstąs iš Kalvio Ignoto teisybės autoriaus rusas, valstybės saugumu ir užsienio reikalais rūpinasi buvę kagėbistai rezervininkai. O negeroves štai šalinti nesiseka, nes trūksta politinės valios.
Prezidentas Valdas Adamkus metiniame pranešime pažymėjo, kad jau septinti metai kalbama apie Valstybės politikų etikos kodeksą, tačiau Seimui trūksta politinės valios jį priimti. Kad toks kodeksas tikrai reikalingas, matome iš politikų nuostatos pripažinti tik teisinę, nepaisant moralinės, atsakomybę. Teisės aktai nevertina ir negali vertinti visų moralės bei etikos normų, visų bendražmogiškųjų vertybių. Todėl politikams taikytini kiti, aukštesni reikalavimai, atspindintys ir tai, ko nenumato įstatymai.
Valia yra psichikos galia, pasireiškianti sąmoningu veikimu. Ji gali būti gera, bloga, gali valios ir nebūti. Valios nebuvimas bevalystė dažniausiai atsiranda iš blogo auklėjimo, o neveiklumas, pasireiškiantis interesų, siekių, valingos veiklos išnykimu, laikomas liga abulija. Abulijos gydymu rūpinasi psichiatrai, bevalystę iš blogo auklėjimo, kurį per okupaciją patyrė dauguma dabartinių politikų, saviugdos būdu turi šalinti patys politikai arba juos atitinkamu būdu paveikianti visuomenė.
Negerovėms aiškintis steigiamos įvairios komisijos. Jei suvertume Seimo, Vyriausybės, Vyriausiosios rinkimų bei kitokias komisijas į vėrinį, gautume Gineso rekordų knygos vertus karolius. Tik nei grožio, nei naudos iš tų karolių nebūtų, todėl niekas komisijoms rimtesnio dėmesio ir neberodo. Atkreipdamas dėmesį į Seimo komisijas, Algimantas Šindeikis rašo (Veidas, 2005 11 10, Nr.45), kad dauguma jų išsiskirsto nieko nenuveikusios ir niekaip nepakeitusios šalies politinės aplinkos, todėl šių komisijų veiklą-narplionę prilygina realybės šou. Ar iš tikrųjų komisijoms keliami uždaviniai yra tokie sunkūs, ar komisijų nariai neįgalūs juos spręsti, kad jų veiklą jau nusveria Dviračio šou? Tikėtina, jog nei viena, nei kita.
Per šešiolika Seimo metų daugelis Seimo narių jau spėjo praplikti ar pražilti, regis, turėjo ir politinės išminties, ir galių bei valios įgyti. Tačiau jiems pastangų tik dideliems užmojams užtenka, kirčiui kažko pritrūksta. Galių ar valios? Politiniu išprusimu, vertybine mąstysena, idealų ar interesų siekiais Seimas margesnis už genį, tačiau galių Konstitucija jam suteikė pakankamai. O valios veikti valstybingumo link kažkodėl tikras stygius. Tūnojimas bei veiklos regimybės kurpimas valstybę veda į nebūtį. Kasdieniai skandalingi įvykiai, liudijantys valstybės niekinimo, skurdinimo ir net tyčiojimosi iš jos faktus, yra ne kas kita, o valstybės stūmimas nebūties link.
Dainuojanti revoliucija atvedė į išsivadavimą iš okupacijos, į Nepriklausomybę. Tačiau, pasinaudojusi demokratijos ydomis ir grimasomis, valdžioje liko okupacinė bolševikinė partinė nomenklatūra, kuri suvešėjo visu grožiu, tarpsta turtuose, piniguose ir malonumuose baudžiauninkų sąskaita, begėdiškai parazituoja ant neatsigaunančio tautos kūno. Visuomenėje jau ne juokais ištariama nuostata, kad revoliuciją reikia pradėti iš pradžių, nes pradžia nebuvo gerai padaryta. Ir jau ne dainomis...
Jei valdžia elgiasi nedorai, sudaro sąlygas tarpti tik turtingiesiems,
o vargšus palieka likimo valiai, piliečiai įgyja teisę valdžią
pašalinti ne tik teisinėmis priemonėmis, bet ir jėga.
Susimąstymui laiko neliko. Valdžių ne tik bloga valia, bet ir vienodai žalinga bevalystė, pereinanti į abuliją, pasiekė kritinę ribą.
Algimantas Zolubas
Vilnius
© 2006 XXI amžius
|