|
Neveidmainiškas Hosana
Verbų sekmadienį žmonės tradiciškai plūstelėja į bažnyčias. Daugelis jų skuba atlikti velykinę išpažintį. Kai vinguriuoja nemažos eilės prie klausyklų, tuomet kai kurie susivėlinę į Eucharistijos aukos šventimą penitentai kartais ne be pagrindo su tam tikra įtampa gali sau pagalvoti: Ar dar suspėsiu prie klausyklos langelio prieiti? O gal kunigas, nebaigęs visų laukiančiųjų išpažinčių klausyti, netikėtai atsistos ir atsiprašydamas sakys, kad jam būtina eiti šv. Mišias aukoti...
Vis dėlto nėra padėties be išeities. Jei taip nutiktų, galbūt dvasininkas, kai tik galės (tuoj pasibaigus šv. Mišių aukai), skubės į klausyklą ir krikščioniškai patarnaus. O jei dėl kitų svarbių aplinkybių tądien nepavyktų Susitaikymo sakramento maudynėje savo sielą atgailos vandeniu numazgoti, tada kitą dieną tai bus galima padaryti. Pagaliau prisiminkime savo Motinos Bažnyčios nepaprastą gailestingumą visiems stropumo stokojantiems arba dėl kitų priežasčių negalėjusiems prieš Velykas atlikti išpažintį: iki pat Šv. Petro ir šv. Pauliaus šventės yra pratęstas dieviškos malonės metas velykinės išpažinties laikas.
Verbų sekmadienio valandos nėra lengvos ir kunigams: juk per trumpą laiko tarpelį jiems tenka ne vien įdėmiai išklausyti nusidėjėlius ir suteikti nuodėmių išrišimą, bet svarbiausia (kai penitentai pusę metų, metus ar ilgiau nebuvę išpažinties) būtina juos nors trumpai užklausti apie kai kurias daugeliui būdingas kaltes, kurių jie (dėl vos rusenančio tikėjimo, katalikų religijos tiesų pažinimo stokos ar jų užmiršimo), deja, gan dažnai nelaiko sunkiomis nuodėmėmis.
Popiežių Joną Paulių II mes tebemylime (nesvarbu, kad jau ir vieneri metai mus skiria nuo jo, esančio danguje) ne vien dėl to, kad jis, pavyzdžiui, buvo viešėjęs mūsų krašte, bet ir todėl jis mums brangus, kad jo mokymo žodžiai, kaip mus mylinčio tėvo testamente palikti dvasiniai lobiai (aišku, kai tik į juos gilinamės), išties tebestiprina mūsų dvasią ir apšviečia mūsų protą.
Antai 2002 m. balandžio 7 d. Jono Pauliaus II rašytas laiškas apie Atgailos sakramentą turi ir tėviškai griežtesnį pobūdį: Kadangi tikintieji įpareigoti pagal rūšį ir skaičių išpažinti visas po Krikšto padarytas sunkiąsias nuodėmes, kurias įsisąmonina rūpestingai patikrinę sąžinę ir kurios dar nebuvo tiesiogiai atleistos Bažnyčios raktų galia ir išpažintos per asmeninę išpažintį, kiekviena tokia praktika, kai išpažintis apribojama tik bendru išpažinimu arba išpažįstama viena ar kelios sunkesnėmis laikomos nuodėmės, privalo būti atmestina. Atsižvelgiant į tai, kad visi tikintieji yra kviečiami į šventumą, rekomenduojama išpažinti ir lengvąsias nuodėmes.
Iš šio teksto aiškėja, kad, norint atlikti gerą išpažintį, būtina jai tinkamai pasirengti. Be abejo, iš mums žinomų penkių atgailos dalių svarbiausios šios: gailestis dėl nuodėmių ir motyvuotai tvirtas ryžtas nebenusidėti. Tobulas gailestis kai mūsų mintys ir drauge mūsų širdis (Dievo numatytu malonės laiku ir Jo palaimingu veikimu) užsidega dieviško pasiryžimo troškimu: žūtbūt stengsiuosi vengti visko, kas veda į sunkios nuodėmės labirintus (apmąstysiu šv. Kazimiero prasmingus žodžius: Geriau mirti, bet nenusidėti) ir tokiu būdu saugosiuosi savo Viešpatį Dievą įžeisti.
Kiekviena nuoširdžiai atlikta atgaila ir įvykęs susitaikinimas su Dievu, savimi ir kitu žmogumi būtinai suponuoja ir mūsų nuolatinį veržimąsi prie dieviškų dalykų. Nes kai pradedame bodėtis ir net menkiausiomis kalčių raizgalynėmis, kurios kai kuriuos iš mūsų dar neseniai kaip Guliverį pančiojo, tuomet vis daugiau įgyjame krikščioniškos laisvės ir išminties elgtis taip, kaip kiekvieno mūsų vietoje elgtųsi pats Jėzus Emanuelis.
Atėjus laiko pilnatvei, Jis drąsiai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę, kad ten būtų budelių negailestingai įžeidinėjamas ir su nusikaltėliais nukryžiuotas. Apie Jo neturinčią analogų kančią ir meilę mes dar mąstysime per visą ateinančią Didžiąją savaitę.
Tačiau dabar mūsų akiratyje Verbų sekmadienis. Jame slypi ir savaip kartojasi didysis paradoksas: skaudi ir slėpininga Jėzaus Kristaus Golgotos kančia prasidėjo, kai izraelitų minia Dievo Sūnui džiugiai šaukė: Hosana!, o paskui ta pati minia (fariziejų apmulkinta) Jo išsižadėjo. Panašiai dedasi ir mūsų dienomis: tokiam žydų entuziastingam (nors ir trumpalaikiui) Kristaus aukštinimui, kai Jis jojo ant asilaičio, mažai kas galėtų prilygti, tačiau savo nuodėmėmis Kristaus kalimu prie kryžiaus pranokstame izraelitus ne vien dėl to, kad nusidėjėlių šiais laikais Žemėje nepalyginti daugiau nei anuomet...
Todėl mums lieka vienintelė išeitis: nuoširdžios išpažinties metu ištraukime iš sumaitoto Jėzaus kūno visas nuodėmių rūdimis aplipusias vinis ir nuolat pilkime ant Atpirkėjo tebekraujuojančių žaizdų krikščioniško gailestingumo balzamą, tai yra (gailestingojo samariečio pavyzdžiu) nepraeikime abejingi pro tuos žmones, kurie iš mūsų tikisi krikščioniškos pagalbos. Mūsų skambus Hosana Viešpačiui! Verbų sekmadienį tebūna neveidmainingas, bet lydimas kasdienių, mažų ir didesnių tikėjimo darbų.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2006 XXI amžius
|