Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Pats kopęs ir vedęs kitus į dvasines aukštumas

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Prof. Stasys Šalkauskis Ados Korsakaitės linoleumo raižinys

Gegužės viduryje minėsime 120 metų nuo pat Stasio Šalkauskio (1886 05 16– 1941 12 04) gimimo. „Gilus mąstytojas, objektyvus tiesos ieškotojas ir drąsus jos skelbėjas, skaidrus savo kuklumu, tauriu džentelmeniškumu ir nuoširdžiu krikščioniškumu“, – taip apie jį rašoma „Lietuvių enciklopedijoje“. Panašiai apie prof. S.Šalkauskį atsiliepia tie, kurie jį gerai pažinojo. „Mylėjome jį taip, kaip mokiniai mylėjo Sokratą. Jautėme jo dėstomų teorijų ir gyvenimo praktikos vientisumą. Mums atrodė, kad tai žemėje vaikščiojantis šventasis. Kito tokio tarp mūsų profesorių nebuvo“, – tai buvusių studentų prisiminimai. „Paprastas, malonus, nuoširdus, darąs įspūdį. Malonės nušviesta ir nuskaidrinta asmenybė“, – tokį jį matė kun. prof. Antanas Liuima. „Jis – epochos kūrėjas. Be jo neįsivaizduojama lietuviškoji filosofija“, – tai filosofo prof. Romano Plečkaičio pastebėjimas. Pristatydamas prof. S.Šalkauskio „Raštų“ leidimą, 1990 metais dr. Arūnas Sverdiolas rašė: „Veikiamosios religijos priežastys yra dvi – žmogus ir Dievas. Kadangi Dievo veikimas yra neribotas ir visagalis, religijai pasiekiama viskas, kas nepasiekiama kultūrai. S.Šalkauskis tai parodo kalbėdamas apie Dievo veikimą kultūros forumų atitikmenyse – religijos formose. Mokslas remiasi žmogaus protu, tuo tarpu tikėjimas – protu ir Apreiškimu, dora kultūroje remiasi protu ir valia, religijoje – taip pat ir malone; menas keičia gamtines formas atsitiktinai, sakramentas – substanciškai. Todėl religija patenkina aukščiausius žmogaus dvasios siekimus. Dievo veikimas įveikia priežastingumą, erdvę, laiką, mirtį“.

Stasys Šalkauskis gimė gydytojo Julijono Šalkauskio ir bajoraitės Barboros Goštautaitės-Šalkauskienės gausioje šeimoje. Keturi sūnūs ir penkios dukterys buvo leidžiami į mokslus. Teisės profesorius Kazys, architektas Algirdas, konservatoriją (fortepijono klasę) baigusi Antanina, dantų gydytoja Elena...

Stasys buvo trečiasis šeimos vaikas, nuo pat vaikystės dažnokai sirgęs. „Tik neleiskite jam baigti gimnazijos. Tai ne jo sveikatai. Pamokykite amato“, – patarinėjo tėvo kolegos gydytojai. Tačiau jis baigė Šiaulių gimnaziją ir 1905 metais išvyko į Maskvą studijuoti teisės. Sveikata iš tiesų nesidžiaugė. Pajutęs, kad tinka pietų klimatas, daug laiko praleisdavo Samarkande. Į Maskvą atvažiuodavo tik egzaminų laikyti. Teisės mokslus sėkmingai baigė, bet teisininko darbas neviliojo.

Studijuodamas Maskvoje susižavėjo filosofija. Prancūzas Ernestas Hello ir rusas Vladimiras Solovjovas jam darė didžiulį įspūdį. Rinkdamasis temą disertacijai ilgai nesvarstė, panoro nagrinėti V.Solovjovo idėjų pasaulį. Disertaciją rašė katalikiškajame tarptautiniame Fribūro (Šveicarija) universitete. 1920 metais apgynė mokslinį darbą, įgijo daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą, pradėjo dėstyti Aukštuosiuose kursuose, 1922-aisiais reorganizuotuose į Lietuvos universitetą (vėliau – Vytauto Didžiojo universitetas).

Šis mokslininkas buvo tikra Dievo dovana Lietuvai. Juk XX a. pradžioje čia buvo nearti mokslo dirvonai, likę nuo ilgametės carinės priespaudos laikų. 1922-aisiais jam suteikiamas profesoriaus vardas, 1939-1940 metais jis buvo Vytauto Didžiojo universiteto rektorius.

Prof. S.Šalkauskis – vienas Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) kūrėjų 1922-aisiais, pirmosios valdybos pirmininkas; 1933 metais įvykusiame pirmajame suvažiavime pakeltas į narius akademikus; nuo 1938-ųjų iki pat LKMA uždarymo 1940 metais – pirmininkas.

1927 metais Palangoje vykusios nepaprastosios ateitininkų konferencijos metu prof. S.Šalkauskis išrenkamas Ateitininkų federacijos vadovu. Jis galutinai suformavo ir suredagavo ateitininkų principus, ateitininkų ideologijos esmę, parašė knygą „Ateitininkų ideologija“. „S.Šalkauskis – didis ateitininkų mokytojas ir vadas – ir nūdienos ateitininkų veikloje yra ryškus švyturys ir vadas“, – pastebi Ateitininkų federacijos garbės pirmininkas dr. Vincentas Rastenis knygoje „Ateitininkai“.

Viena po kitos buvo leidžiamos prof. S.Šalkauskio knygos: „Kultūros filosofijos metmenys“ (1926), „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ (1933), „Bendrieji pedagogikos pagrindai“ (1936), „Bendroji filosofinė terminija“ (1938) ir kt. Daug straipsnių išspausdino žurnaluose „Romuva“, „Židinys“, „Logos“. Kurį laiką pats redagavo „Romuvą“ ir „Židinį“. Dalis raštų liko rankraščiuose. Kai kuriuos jų prarijo liepsnos, degant Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai per karą. Po profesoriaus mirties artimiesiems atrodė, kad karo sūkuriuose nėra patikimesnės saugojimo vietos už bažnyčią...

Kaip jau rašėme straipsnio pradžioje, prof. S.Šalkauskis darė švento žmogaus įspūdį. Tą patį patvirtina savo atsiminimuose „Į idealų aukštumas“ Julija Šalkauskienė: „Jis toks kilnus, toks dvasingas, lyg koks angelas žmogaus pavidalu, jam tikrai svetimi paprastų žmonių jausmai... tikras šventasis mūsų žemėje, jis tik mokslui atsidavęs, todėl mes, visi studentai ir studentės, garbiname jį kaip idealų profesorių ir asmenybę“. Ir koks buvo nustebimas, kai prof. S.Šalkauskis įsimylėjo savo studentę Juliją Paltarokaitę, gražią, linksmą, mėgstančią šokti ir dainuoti, į Kauną atvykusią studijuoti filologijos mokslų iš Žemaitijos. Kolegos profesoriai net organizavo komitetą prof. S.Šalkauskiui gelbėti. Tačiau šios pastangos buvo bevaisės. 1927 m. gruodžio 28 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas Panevėžyje juodu sutuokė. Ši santuoka buvo sėkminga ir patvari, grindžiama pagarba ir meile. J.Šalkauskienė rašo: „ Paskendę dvasinių vertybių sferose, mes pirmaisiais bendro gyvenimo metais nekreipėme dėmesio, kad butas dar naujakuriškai apytuštis, kad jame tik tai, kas būtiniausia. Man rūpėjo, kad mūsų turtingą dvasinį pasaulį atitiktų gražesnė ir jaukesnė aplinka. Vieną kartą nedrąsiai užsiminiau apie tai Stasiui, bet jis man nepritarė. Motyvavo tuo, kad mums tai nėra būtini dalykai, o yra studentų, kurie negali užsimokėti mokesčio už mokslą, reikia juos paremti materialiai. Mums reikėtų apsiriboti tik būtiniausiomis išlaidomis... Šeimos darną, dvasinguosius jos siekius visuomet kėlėme aukščiau už materialinius reikalus. Buvome nusistatę gyventi kukliai... 1940 metais dažnai pasidžiaugdavome, kad mūsų nesieja jokia nuosavybė“.

Sūnus Julius Šalkauskas prisimena: „Nuo pat ankstyvo ryto tėvelio kambaryje stukseno rašomoji mašinėlė. Man ten nebuvo leidžiama įeiti – tėvelis dirba. Po pietų jis eidavo į universitetą. Vakarą skirdavo šeimai. Tėvas mokėjo tvarkyti laiką, buvo išsiugdęs stiprią valią. Tai padėjo pasiekti gerų rezultatų. Taip intensyviai jis dirbo dvidešimt metų“.

Kolegos filosofai prof. S.Šalkauskį vadina neotomistu. Savo filosofinio darbo programą jis suformulavo gana anksti – dar 1919 metais. Ir dirbo nuo jos beveik nenukrypdamas visą gyvenimą.

Minint prof. S.Šalkauskio 60-ąsias mirties metines, vyskupas dr. Jonas Boruta, SJ, kalbėjo: „1938 metais Lietuva šventė savo nepriklausomybės dvidešimtmetį, fiksavo pasiekimus. Tačiau prof. J.Šalkauskis matė gilėjančią dvasinę krizę: idealizmas blėso, nyko pareigos jausmas ir sąžinės jautrumas, net katalikiškoji visuomenės dalis užsikrėtė materializmu, pradėjo įsigalėti „litizmas“ (nuo žodžio „litas“). Jis matė išganymą: grįžti prie idealizmo, Lietuvą uždegti Sekminių ugnimi. Jam buvo būdingas gilus religingumas, mistiškas susijungimas su Kūrėju. Profesorius pats skaitė Evangeliją ir studentams ateitininkams patardavo ją skaityti. Lankė Jėzuitų bažnyčią, priimdavo Komuniją, inteligentams kūrė maldas į Šventąją Dvasią. Prof. S.Šalkauskio paraginti, studentai šatrijiečiai savo šventę švęsdavo pirmąją Sekminių dieną. Jis pradėjo žadinti Gyvosios Dvasios sąjūdį. Čia nebuvo įstatų, valdybų, mokesčių. Norėjo sujudinti inteligentiją, turėdamas tikslą kelti dorovę, pasitikint Šventąja Dvasia, o ne savo jėgomis. Gyvoji dvasia – tai tarsi altoriaus žiburėlis, kuris nenustoja rusenti žmogaus širdyje“.

Katastrofa buvo čia pat. Bolševikų okupacija 1940-aisiais išsklaidė, trėmė ir žudė, įbaugino inteligentiją, Gyvosios dvasios sąjūdis, nespėjęs kaip reikiant išplėtoti veiklos, užgeso. Rektorius prof. S.Šalkauskis buvo atleistas iš pareigų, o uždarius Teologijos-filosofijos fakultetą – ir iš darbo. Bandė ieškotis tarnybos Kaune ir Vilniuje. Veltui. Tiesa, 1941 metais Lietuvos laikinoji vyriausybė paskyrė profesoriauti į Vilniaus universitetą. Tačiau tai, ką prof. S.Šalkauskis matė ir patyrė pirmosios bolševikų okupacijos metais, atsiliepė sveikatai – sušlubavo širdis. Profesorius panoro pasiekti tėvų namus Šiauliuose. Dar tebebuvo gyva jo motina, tėvas buvo miręs 1933 metais. Pro erdvų tėvų namų langą iš profesoriui paskirto kambario matėsi puikus vaizdas: aukštas Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios bokštas, tyvuliuojantis ežeras. Atsirado noras vėl rašyti. Tačiau prof. S.Šalkauskis iš ligos patalo nebepakilo – jis mirė 1941 m. gruodžio 4 d.

1936 metais „Naujojoje Romuvoje“ pasirodė sensacingas dokumentas. Tai deklaracija „Į organiškosios valstybės kūrimą“, pasirašyta tuomet jaunų, išsimokslinusių, daugiausia iš užsienio universitetų grįžusių, plačiai visuomenėje žinomų žmonių, nepatenkintų tuo, kas vyko Lietuvoje. Juozas Ambrazevičius, Pranas Dielininkaitis, Zenonas Ivinskis, Antanas Maceina, Ignas Skrupskelis... Tarp šešiolikos pavardžių S.Šalkauskio pavardės nerandame. Tačiau žinome, kad jis šiai deklaracijai pritarė, sveikino jos pasirodymą, nes ir pats svarstė bei rašė apie tobulesnę demokratinės valstybės santvarką. „Naujosios Romuvos“ redakcija pakvietė jį diskusijai su deklaracijos niekintojais. Profesorius drąsiai stojo už demokratinės valstybės sampratą. Maža to. Jis parašė net du laiškus tuometiniam Lietuvos Respublikos prezidentui Antanui Smetonai, pasistengė, kad laiškai būtų perduoti ne per kanceliariją, o tiesiai į rankas. Juose išsakytas susirūpinimas Lietuvos ateitimi. Vėlesni įvykiai patvirtino, jog rūpintasi ne be reikalo. 1933 metais pasirodžiusiame veikale „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ prof. S.Šalkauskis rodė kelią savo tautai. Juo eidama, ji galėtų būti reikšminga žmonijos tauta. Prof. S.Šalkauskiui rūpėjo aukščiausiųjų vertybių – tiesos, gėrio ir grožio – vienybė. Jis buvo įsitikinęs, kad „žmogaus gyvenimas nėra tobulas, jei jame trūksta tiesos, gėrio ir grožio“.

Anot prof. S.Šalkauskio, „žmogaus gyvenimas nuosekliai kyla trimis laiptais iš materialinės plotmės į aukščiausią dvasios sritį“. Žemiausioji ir pamatinė gyvenimo pakopa jam yra gamta. Antroji pakopa – kultūra. Kadangi kultūra naudotis ir ją kurti sugeba tik protingos ir laisvos būtybės, tai „kultūra yra sąmoninga žmogaus veikmė kokiam nors prigimtajam objektui“; „vykdomoji kultūros priežastis yra laisvas bei sąmoningas žmogiškasis asmuo, kuris sugeba kuriamai atbaigti glūdintį gamtoje tikslingumą sąmoningai siekiamais tikslais“.

Tačiau nei gamta, nei kultūra žmogaus visiškai laimingo nepadaro, nes negali jo padaryti nemirtingo. Taip prieinama prie religijos. „Aukščiausias religijos tikslas yra nelygstamas žmogaus gyvenimo tikslas, kad šito tikslo atsiekimas panaikina prigimties ir kultūros netobulumą ir kad religijos idealas patenkina visiškai giliausius dvasios troškimus tobulumo ir laimingumo“. Religijos filosofija turėtų „atbaigti gyvenimo filosofiją ir kartu uždėti viršūnę kultūros filosofijai“.

Prof. S.Šalkauskio mokinys prof. Antanas Maceina komentuoja: „Religija panaikina klaidą, skelbdama absoliutinę tiesą, paties Dievo liudijimą. Religija panaikino nuodėmę, žmogų atpirkdama paties Dievo auka. Religija galop pergali kančią ir mirtį, skelbdama absoliutinės laimės pažadą ir kūno prisikėlimą“.

1990 metais, galima sakyti, dar neslopstant pirmajai Atgimimo bangai, „Minties“ leidykla pradėjo leisti prof. S.Šalkauskio „Raštų“ daugiatomį gana dideliu 20 tūkstančių egzempliorių tiražu. Atrodė, jog tie tūkstančiai egzempliorių galėjo patenkinti visus norinčiuosius. Pirmieji tomai buvo išpirkti bematant. Inteligentai juos griebė nuo prekystalių nesvarstydami – visiems norėjosi atsigaivinti profesoriaus idealizmu. Tuomet ir mokykloms reikėjo šio filosofo ir pedagogo idėjų – tautinės mokyklos koncepcijos dar nebuvo pakeitusi dabartinė kosmopolitinė mokyklų naikinimo reforma.

Vėliau, slenkant metams, vis labiau įsitvirtinant materializmui arba, profesoriaus žodžiais sakant, „litizmui“, ir S.Šalkauskio idėjomis pradėta nebesidomėti. Paskutinieji jo „Raštų“ tomai užsigulėjo knygynų lentynose, buvo kelis kartus perkainoti, bet ir „nupigintų“ jo knygų nebereikėjo.

Atgijęs Gyvosios Dvasios sąjūdis taip pat nuslopo, galop užgeso.

Mes esame dėkingi tokioms asmenybėms kaip prof. S.Šalkauskis, kuris pats kopė ir kitus vedė į dvasines aukštumas.

© 2006 „XXI amžius“