Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Paskaitos apie bažnytinės dailės lobius

Pavoverės (Švenčionių r.) Šv. Kazimiero bažnyčia Raimundo PAKNIO nuotrauka

Lekėčių (Šakių r.) Šv. Kazimiero bažnyčia Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

Penkiuose šalies miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Alytuje, Birštone – kiekvieną mėnesį tuo pačiu metu, dažniausiai ketvirtosios savaitės trečiadienį – skaitomos paskaitos apie šalies sakralinį meną. Lietuvos dailės istorikų draugijos organizuoto paskaitų ciklo „Lietuvos dailės istorijos eskizai“ tikslas – supažindinti su pastarųjų metų bažnytinio meno tyrinėjimų atradimais. Kovą ir balandį Kauno arkivyskupijos muziejuje buvo kalbama apie šalies sakralinės dailės lobius.

Pažaislio vienuolyno architektūriniai pasikartojimai

Menotyros daktarė Laima Šinkūnaitė iliustruotoje paskaitoje „Baroko pilnatis Pažaislio kamaldulių vienuolyne“ šedevrinį baroko architektūrinį ansamblį analizavo retu – ikonografiniu aspektu. Pasak mokslininkės, dvasingajai baroko epochai būdingos didžiosios ikonografinės programos. Atskleisti – „perskaityti“ – jas nelengva. Tačiau tas programas atskleidęs ir supratęs, patiri malonių išgyvenimų. Ikonografiniai stebuklai atidžiam didelio, sudėtingo Pažaislio vienuolyno ansamblio lankytojui veriasi palaipsniui – nuo įėjimo į jį bei pasikartodami du, tris arba šešis kartus.

Baroko laikotarpio žmogaus idealas buvo palikti pėdsaką amžinojoje istorijoje – ne žemiškojoje, kaip geidė prieš tai gyvavusio renesanso žmogus. Tai ir lėmė baroko dvasingumą, jo ikonografinių programų gilumą. Suvokti Pažaislio vienuolyno ansamblio ikonografines programas padeda ir kamaldulių regulos, pagal kurią jis buvo projektuojamas, išmanymas.

Nuolatinis judėjimas, kitimas – tapsmas – būdingas baroko bruožas. Tapsmą simbolizuoja ovalas. (Renesanso apskritimas simbolizavo pastovumą.) Lietuvos kanclerio Kristupo Zigmanto Paco rūpesčiu 1664 metais pradėto statyti, 1712-aisiais pašventinto kontempliatyvaus kamaldulių Pažaislio vienuolyno alėja į ovalą išplatėja prieš Didžiuosius – Šventuosius – vartus. (Svečiui patraukus jų varpų juostą, išeidavo baltu abitu vilkintis barzdotas griežto gyvenimo būdo kongregacijos – gyvenančios tik su Dievu ir dėl Jo – vienuolis.)

Ovalas Pažaislyje pasikartoja Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios fasade. Šiame ovale įžiūrimas kamaldulių, priklausančių Monte Koronos kongregacijai, herbas. Herbas yra ir Didžiųjų vartų frontone. Įdomiausia, kad herbą – taurę, iš kurios geria du balandžiai, bei žvaigždę virš jų – sudaro pats vienuolyno sklypo planas. Tai matyti žvelgiant į vienuolyno ansamblio maketą: alėja su jos pradžioje buvusiais vartais – tai taurės kojelė; vienoje ašyje esantys ansamblio pastatai – tai Eucharistinė taurė su Jėzaus Kristaus krauju; abipus pastatų žydintys sodai – tai du balti balandžiai; iš toli matoma varpinė sklypo gale – tai žvaigždė, simbolizuojanti Išganytoją. Balandžiai, pasak dr. L.Šinkūnaitės, simbolizuoja Šventąją Dvasią arba kamaldulių vienuolijos įkūrėjus šv. Romualdą bei šv. Benediktą. Mat šv. Romualdas susapnavo į dangų vienas po kito kylančius baltai vilkinčius vienuolius, tai ir paskatino jį steigti kamaldulių vienuoliją.

Pažaislio ansamblis buvo kuriamas kaip didžiausias, svarbiausias tarp Monte Koronos kongregacijos vienuolynų Lenkijos ir Lietuvos valstybėje. Kongregacijos kalveles simbolizuoja Pažaislio bažnyčios kupolai. Jie turėjo iškilti ir virš kitų ansamblio statinių.

Pasak dr. L.Šinkūnaitės, nežinoma, kas projektavo šį darnios, tobulai harmoningos kompozicijos vienuolyno ansamblį. Esą nereikėtų tikėti leidiniais, nurodančiais ansamblio projektuotoją, – K.Z.Paco archyvas yra dingęs. Ansamblio statybai vadovavo broliai architektai Pietras ir Karlas Putiniai (Kaune jie statė ir Karmelitų bei Dominikonų bažnyčias.)

Svarbiausia Pažaislio ansamblio tema – Švč. Mergelės Marijos gyvenimas. Temos prologas – Didžiųjų vartų herbo lelija bei įrašas apie būsimą Mergelės Marijos misiją. Lelija – Jos gėlė. Šiuo prologu prasideda kelionė į Pažaislio vienuolyno Ramybės (ne Taikos) kalną. Prologą lydėjo virš šių vartų stovėję šv. Romualdo bei šv. Benedikto skulptūriniai atvaizdai. Švč. Mergelės Marijos tema plėtojama meistriškomis bažnyčios freskomis, molbertiniais paveikslais: vaizduojamas Dievo Motinos bei Kūdikėlio gimimas, Jos apsilankymas pas Elžbietą, užmigimas (ne mirimas, nes buvo paimta į Dangų), žengimas į Amžinybę, karūnavimas. Vaizdai – reto jautrumo. Pavyzdžiui, apie būsimą Kristaus auką prabyla avinėlis prie Jo, Kūdikėlio, lopšio bei šilto įspūdžio jautis. Apie 1867 metus, stačiatikių vyskupui įsakius, jo akyse buvo sunaikinta Pažaislio bažnyčios fasado skulptūrinė grupė, vaizduojanti Marijos apsilankymą pas Elžbietą.

Jėzaus Kristaus tema freskose kartojama įprasminant Jo kančią (vainikavimas erškėčiais), vaizduojant aplinkinių nuostabą, kai Jis mazgoja savo mokinių kojas. Dr. L.Šinkūnaitė atkreipė dėmesį į pastarojo paveikslo bei „Paskutinės vakarienės“ tylą, persmelkiančią žiūrovą.

Meistriškomis freskomis bei molbertiniais paveikslais vystomos ir šventųjų (Benedikto, Romualdo, Pranciškaus Salezo, Kotrynos de Paci, Pauliaus, Kristupo) temos. Viena freska vaizduoja šv. Romualdą, sapnuojantį į dangų žengiančius vienuolius. Taikos misionieriaus pagoniškose baltų žemėse – Prūsijoje ir Lietuvoje – vokiečio šv. Brunono (970-1009 m.) gyvenimo ciklą sudaro vienuolika paveikslų.

Daugumos Pažaislio freskų, drobių autorius – italas Mykolas Arkangelas Panonis.

Amžinybę perteikia gelsva spalva, o mėlynas dangus byloja apie gyvenimą dabar.

Savitas yra Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios planas – šešiakampis. Šeši, anot L.Šinkūnaitės, – ypatingas skaičius: simbolizuoja tobulą Dievo meilę. Pažaislio bažnyčia pasiekiama praėjus šešias angas. Šventovės freskos Mozės koja – šešių pirštų (šešiapirštis – ir popiežius Rafaelio „Siksto madonoje“), ansamblyje šešiskart kartojama apsilankymo – ne tik Švč. Mergelės Marijos – tema.

Kaip išsaugoti Pažaislio baroko šedevrą? Dr. L.Šinkūnaitė nemano, jog gelbės valstybės biudžeto lėšos, reikėtų kreiptis į fondus Norvegijoje, kitose šalyse.

Šv. Kazimiero titulo bažnyčios, šventojo kulto sklaida

Vilnietės menotyros daktarės Neringos Markauskaitės, skaičiusios paskaitą „Titulinės Šv. Kazimiero bažnyčios Lietuvoje“, žodžiais, reikšmingas pastarųjų metų bažnytinės dailės tyrinėjimų atradimas – kad pirmoji Lietuvoje Šv. Kazimiero titulo bažnyčia pastatyta ne Žemaitkiemyje (Ukmergės r.), kaip ilgai manyta, bet Vilniuje. Menotyrininkės ketverių metų darbą Vatikano archyvuose, renkant medžiagą daktarinei disertacijai, vainikavo aptiktas rankraštinis patvirtinimas, jog Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčia neturėjo vieno fundatoriaus – turtingo didiko, kaip buvo įprasta tuo metu – XVII a. pradžioje, kai ši šventovė pradėta statyti. Turtingos puošybos barokinė Šv. Kazimiero bažnyčia pastatyta kelių diduomenės atstovų bei gausių paprastų žmonių aukomis. Jos buvo renkamos per tris dienas trukusią iškilmę 1604 metais, kada Vilnių pasiekė karalaičio Kazimiero (1458-1484 m.) kanonizaciją patvirtinanti popiežiaus brevė.

Nuo 1604 metų visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje pradėtos statyti Šv. Kazimiero titulo bažnyčios. Gausiausiai jos kilo Baltarusijoje – tuometinėse lietuviškų pavardžių didikų žemėse.

Pasak dr. N.Markauskaitės, nė vienoje Lietuvos šventovėje neaptiksi tiek daug marmuro, kaip 1636 metais statytoje Šv. Kazimiero koplyčioje, XVIII amžiuje įkomponuotoje į Lauryno Stuokos-Gucevičiaus perstatytą Vilniaus Arkikatedrą. Puošniojo interjero koplyčią statydinusio jogailaičio Zigmanto III Vazos rašytinė ištarmė „Statau ją šv. Kazimierui“ čia byloja, jog LDK valdovams buvo svarbu savo giminėje turėti šventąjį.

Kad XVII-XVIII amžiais dažnas didikas siekė šv. Kazimiero globos, liudija šio titulo Pavoverės (Švenčionių r.) bažnyčia – ją savo valdoje 1750 metais pastatydino Benediktas Soroka.

XVIII a. antroje pusėje šv. Kazimieras pasirinktas Žemaičių vyskupijos globėju; tuomet Vėžaičiuose pastatyta jo titulo bažnyčia. XVII-XVIII amžiais ypač imta tituluoti šventoves šv. Kazimiero vardu. Įdomu, kad tuomet Lenkijos-Lietuvos valstybėje daugiau būta ne viengubo, bet dvigubo arba trigubo titulo Šv. Kazimiero bažnyčių. Trigubo titulo pavyzdys – buvusi Šv. Mikalojaus, Šv. Jurgio ir Šv. Kazimiero bažnyčia. Šv. Kazimiero titulo pridėjimas prie buvusiojo rodo troškimą, kad bažnyčią, parapiją globotų šventasis Jogailaitis.

Polocko mūšyje danguje pasirodęs bei kovą prieš maskvėnus saviškiams laimėti padėjęs šv. Kazimieras savo globėjiška galybe tarsi apsireiškė ir po 1863 metų, kai, sukilimą numalšinusi, caro valdžia uždraudė statyti katalikiškas šventoves, o buvusias vertė cerkvėmis: tuomet buvo baigtos statyti – matyt, diplomatiškai apeinant draudimus, – iki sukilimo pradėtos kilti Igliaukos (Marijampolės r.) bei Lančiūnavos (Kėdainių r.) Šv. Kazimiero bažnyčios.

Šv. Kazimiero kulto sklaida atgijo kilus tautiniam sąjūdžiui, ypač po 1904 metų, grąžinus lietuvišką spaudą (draudimą statyti katalikų bažnyčias caro valdžia panaikino 1899 metais). Tuomet kas antrame Lietuvos miestelyje steigtos Šv. Kazimiero draugijos. Žemaitkiemio (Ukmergės r.) Šv. Kazimiero medinė bažnyčia 1901 metais perstatyta į mūrinę. Lekėčiuose (Šakių r.) 1907 metais pradėta statyti medinė liaudiškos architektūros Šv. Kazimiero bažnyčia. Naujosios Vilnios didelė mūrinė neogotikinė bažnyčia iškilo1911 metais, aukojant parapijiečiams, vietos įmonių savininkams. Šv. Kazimiero titulo šventovės tuomet kurtos dažnoje naujoje parapijoje.

Šventasis karalaitis tarsi apsireiškė ir 1948 metais, kai taip pat imta uždaryti šventoves, – tais metais Saugose (Šilutės r.) įsteigta Šv. Kazimiero bažnyčia. Akibrokštas – ir 1949 metais tapytas Kamajų (Rokiškio r.) Šv. Kazimiero bažnyčios altoriaus paveikslas, vaizduojantis Lietuvos bei jaunimo globėją. Kitoje paveikslo pusėje surašytos paveikslui aukojusių parapijiečių pavardės.

Atkūrus nepriklausomybę, vėl atgijo šv. Kazimiero kulto sklaida. Modernių architektūros formų Šv. Kazimiero bažnyčios iškilo Alytuje, Kauno Aleksote, Klaipėdoje, Kučiūnuose (Lazdijų r.). Kauniškės šventovės stogas „pereina“ į karūną (architektas Algimantas Kančas) – karališkąjį simbolį. Karūna puikuojasi ir vilniškės Šv. Kazimiero bažnyčios pastato viršuje. (Pastarosios bažnyčios karūna buvo nuversta 1832 metais, šventovę verčiant cerkve; atstatyta 1943-iaisiais.)

Lekėčių gyventojai šv. Kazimiero globos troškimą išreiškė prie kelio pastatydami beveik šešių metrų aukščio šventojo karalaičio medinę skulptūrą bei joje iškaldami žodžius: „Angeliškas jaunuoli, globok mūsų parapiją“. Klaipėdoje itin gyva šv. Kazimiero, kaip jaunimo globėjo, kulto sklaida: aktyvi yra vietos katalikiška jaunoji karta. Dr. N.Markauskaitės pastebėjimu, apie ypatingą Bažnyčią byloja ir Baltriškis (Molėtų r.), kur miške, netoli medinės Šv. Kazimiero bažnytėlės, statytos 1920 metais, savo rankų prakaitu kuriasi vienuoliai belgai.

Lietuvoje yra septyniolika Šv. Kazimiero titulo bažnyčių. Dr. N.Markauskaitės demonstruojamos vaizdo projekcinės iliustracijos bylojo, kad visų šių šventovių, išskyrus Vilniaus bažnyčią bei koplyčią, interjeras yra asketiškas. Tai, pasak lektorės, simbolizuoja karališkos kilmės šv. Kazimiero paprastumą, vargstančiųjų šalpą. Tik Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčia bei koplyčia yra puošnios, nes statytos jas siejant su valdovų didybe.

J.K.

© 2006 „XXI amžius“