Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Krikščioniškas socialinis mokslas ir šiandieninė Lietuvos visuomenė

Kazimieras Dobkevičius

Konferencijos dalyviai (iš kairės): Ramūnas Garbaravičius, Vilija Aleknaitė-Abramikienė ir Vytautas Landsbergis

Kalba Kauno koordinatorius Dainius Varnas

Balandžio 29 dieną vyko konferencija „Krikščioniškas socialinis mokslas ir šiandieninė Lietuvos visuomenė“, kurią organizavo Tėvynės sąjungos Krikščioniškųjų demokratų frakcija (TS KDF) ir Konrado Adenauerio fondas.

TS pirmininkas opozicijos lyderis Andrius Kubilius, kreipdamasis į konferencijos dalyvius, išreiškė viltį, kad konferencijoje deklaruotas teorines žinias pavyks perkelti į realybę. Europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis atkreipė dėmesį į visuomenės sekuliarėjimo ir žmogaus nuvertinimo pavojus. Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininko pavaduotojas Kazimieras Kuzminskas perdavė partijos pirmininko Valentino Stundžio sveikinimus. Jis sakė: „Meilė turi būti grąžinta į Lietuvos politinį gyvenimą, tačiau turime būti griežti tiems kurie, kaip Naujojo Testamento šventyklos prekeiviai, pardavinėja mūsų Tėvynę žaisdami net su nepriklausomybe“.

Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos dėstytoja dr. Irena Eglė Laumenskaitė sakė, kad į visuomenėje vykstančius procesus turime žvelgti giliau, nes krikščioniškas socialinis mokymas negali būti įgyvendintas vien politinių sprendimų pagrindu. Krikščionių demokratų partijų silpnėjimas visoje Europoje yra sąlygotas idėjinės opozicijos nebuvimu. Dabartinis žmogus pradeda nebesuvokti savęs, kaip vertybės. Jis mano esąs tik priemonė (daugiau uždirbti, įgyti įtakos). Stiprinant tikėjimą atsiranda kitoks požiūris į žmogų, nes asmuo yra visų socialinių sprendimų raktas.

Vilniaus Arkikatedros klebonas kun. Ričardas Doveika analizavo santuokos ir šeimos problemas. ,,Šeima yra Bažnyčios kelias. Šeimos nuvertinimas ir įstatymai prieš šeimą ir gyvybę yra labai pavojingi. Šeimos suirimas neišsprendžia jokių socialinių problemų, o tik sukuria jas. Nuvertintas moters darbo šeimoje svarbumas. Motinystės tarnyba negali būti lyginama su jokia ekonomine tarnyba. Šeima nepriklauso nuo visuomenės, nes žmogus gali būti laimingas tik save patį dovanodamas. Žmogus pirmiausia yra gėris šeimai“, – pabrėžė klebonas.

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto doc. Albinas Plėšnys savo pranešime apžvelgė esminius skirtumus tarp socializmo, liberalizmo ir krikščioniškojo socialinio mokymo. Socializmas ir liberalizmas yra nelabai tesiskiriančios ideologijos. Nuo totalinės socializmo kontrolės iki nevaržomos liberalizmo laisvės be atsakomybės yra tik vienas žingsnis. Lietuvai išsivadavus iš komunizmo buvo pasukta ,,laukinio“ kapitalizmo keliu užmirštant, kad yra trečias, socialinės rinkos, kelias.

Internetinio dienraščio ,,Bernardinai“ redaktorius Andrius Navickas akcentavo atsakomybę tų politinių jėgų, kurios savo pavadinime ir programose vartoja žodį „krikščionybė“. Teisės instituto direktoriaus pavaduotojas dr. Petras Ragauskas konferencijos dalyviams akivaizdžiai parodė, kokie Lietuvos darbo politikos įstatymai yra nutolę nuo Bažnyčios mokymo, surašyto enciklikose. Socialinės ekonomikos instituto atstovė dr. Daiva Kuzmickaitė papasakojo apie ekonominius veiksnius, lemiančius dabartinį žmogaus gyvenimą, ir pavojus, kurie iškyla užmiršus per du tūstančius metų sukauptos krikščioniškos tradicijos patirtį.

Seimo narys, TS krikščioniškųjų demokratų frakcijos pirmininkės pavaduotojas Ramūnas Garbaravičius akcentavo asmeninio apsisprendimo svarbą. „Keisti požiūrį turime pradėti nuo savęs, nes kitu atveju žmonėms visa tai atrodys kaip farsas“, – sakė R. Garbaravičius. TS krikščioniškųjų demokratų frakcijos Kauno koordinatorius Dainius Varnas pabrėžė, kad kalbėjimas apie svarbius dalykus yra paprastas, bet kartu ir sunkus. Tačiau ką daryti, kad tai neliktų tik kalbos, nes, pasak apaštalo Pauliaus, ,,tikėjimas be darbų yra miręs“. Kaip sukurti tokią politiką, kurios nebūtų gėda žiūrėti žmonėms į akis?

D.V.

© 2006 „XXI amžius“