Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Menininkui kaimas – kaip vanduo plaukikui

Bronius VERTELKA

Menininkas Kęstutis Krasauskas patenkintas gyvenimu kaime

„Jeigu ne dailė, kažin, gal šiandien valgyčiau kalinio duoną ar būčiau kokios nusikalstamos gaujos vadeiva“,- kalbėdamas su žurnalistu svarstė 37 metų profesionalus menininkas Kęstutis Krasauskas. Trijų L. Šepkos medžio drožėjų konkursų prizininkas, parodų šalyje ir užsienyje dalyvis apsistojo ir kuria provincijoje.

Sudomino dailės mokslai

Panevėžyje augęs Kęstutis mokėsi dailės mokykloje, kurioje nemažą dienos dalį užimdavo dailės pamokos, užpildydamos dvasinę tuštumą.

Kiek vėliau Kęstutis įstojo į Kauno S. Žuko dailės technikumą, kur pasirinko medžio apdirbimo specialybę. Tuo metu tai buvo prestižinė mokykla. Norėdamas į ją patekti, prieš tai Kęstutis stengėsi gerai mokytis vidurinėje mokykloje.

Sutiko menui ištikimą skulptorių

Atitarnavęs armijoje, K.Krasauskas dirbo Rumšiškių liaudies buities muziejuje. Apribojus finansavimą, ten buvo mažinami etatai. Bet Kęstučio netraukė joks verslas. Nenorėdamas likti visiškai be nieko, jis įstojo į Vilniaus dailės akademiją studijuoti skulptūros. Tuo metu jaunuolį nustebino tai, kad mokslai aukštojoje mokykloje mažai kam buvo reikalingi. Pirmakursiai save jau laikė menininkais. Norėdamas šio to pramokti, Kęstutis įsitaisė skulptoriaus Konstantino Bogdano padėjėju. Čia susipažino ir su skulptoriumi Gediminu Karaliumi. Mokymas Skulptūros katedroje tuo metu vyko keliose studijose. Kiekvienas dėstytojas turėjo grupę, kurią mokė pagal individualią programą. Tai buvo patrauklesnė mokymo sistema. Dėstytojas buvo priverstas stengtis, kad jo dalykas patiktų studentams.

Kęstutis pasirinko G.Karaliaus studiją. Šis skulptorius mėgo modernųjį meną, vienas pirmųjų Lietuvoje pasisakė prieš vadinamąjį socialistinį realizmą. Įdomūs buvo paties G.Karaliaus darbai. Skulptorius daug dėmesio skyrė specialybės dalykui, vertė studentus savarankiškai mąstyti. K.Krasauskas ketverius metus lankė G.Karaliaus studiją. Šiuo metu menininkai irgi bendrauja. G.Karalius nemažai laiko praleidžia gimtuosiuose Vadokliuose (Panevėžio r.). Profesorius kuria paminklą partizanų vadams atminti. Kęstutis apsigyveno Pasvalio rajone, todėl jam nesunku nuvykti pas savo mokytoją.

Modelis padėjo įgyti magistro laipsnį

K.Krasauskas – ne iš tų menininkų, kurie dirba vien dėl vardo. Žiemą jis lipdo iš šamoto, gipso. Prieš porą metų, irgi žiemą, Ukmergės A.Smetonos gimnazijoje atkūrė skulptoriaus Bernardo Bučo didelį darbą, kuris sovietiniais laikais buvo sunaikintas. Teko jį atkurti iš nuotrupų. Paskui Kęstutis ėmėsi dainininkės Beatričės Grincevičiūtės skulptūros, kuri turėjo stovėti jos šeimos dvare Ilguvoje (Šakių r.). Kalė iš akmens. Pasikeitus laikams, privačioje teritorijoje nebebuvo galima statyti darbų, atliktų pagal valstybinius užsakymus. Taip ir B.Grincevičiūtės skulptūros modelis liko Sereikonyse. Vėliau Kęstutis jo dėka įgijo magistro laipsnį.

K.Krasauskas Panevėžyje kūrė Betliejų Marijonų koplyčiai. Pasvalio bažnyčios šventoriuje stovi jo daryta šv.Jono Krikštytojo skulptūra iš medžio. Ant Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros klebonijos sienos pritvirtinta atminimo lenta, skirta kun. A.Lipniūnui. Jos autorius – K.Krasauskas, jau padaręs per šimtą kryžių. Beje, K.Krasausko gimimo diena – rugsėjo 14-oji – Kryžiaus Išaukštinimo diena.

Kūrybinės mintys ateina įvairiai

Kartą internetu Kęstutis gavo užsakymą iš olando sukurti skulptūrą jo sodui. Atvažiavęs pasiimti, šis ėmė raukytis, jog kūrinys per didelis. Mat užsieniečio sodas visiškai mažytis – trijų metrų pločio ir šešių metrų ilgio. Visgi olandas neišvyko tuščiomis – išsivežė to darbo modelį. „Kai dirbu, nėra kada ieškoti užsakymų. Kai ieškau užsakymų, nėra kada dirbti. Laiką kūrybai ir užsakymų paiešką tenka kažkaip derinti“,- šypsojosi menininkas. Be to, Kęstutis dar ir piešia, lipdo.

Jis gyvena sodyboje, kurioje yra daug paukščių. Mato, kaip pavasarį snapais susikimba dagiliai, kovodami už savo vietą. Ima suktis kaip lėktuvo propeleriai, krinta žemyn ir abu žūsta. Vienu darbu taip įprasmino dagilio mirtį. Įvairių minčių kyla piešiant eskizus. Vėliau atsiverčia senesnius eskizus, bando juos plėtoti. Pamažu išryškėja kūrinio forma. Menininkas sako, kad sunku paaiškinti, kaip tai vyksta. Bet visada iš pradžių būna idėja, mintis.

Keturių dukterų tėvas

Kęstutis su Virginija susipažino Panevėžyje. Katalikiškas jaunimas, globojamas kun. R. Pukenio, rinkdavosi į žalią namelį Sodų gatvės pradžioje. Čia jie skaitydavo Šventąjį Raštą, įsiliepsnodavo karšti disputai. Ten Kęstutis ir susipažino su Virginija.

Maždaug po metų jis vėl sutiko Virginiją, bet šį kartą Vilniuje. Mergina jau buvo pedagoginio universiteto studentė, Kęstutis mokėsi Dailės akademijoje. Atsitiko taip, kad abiejų aukštųjų mokyklų studentų paskaitos vykdavo kartu. Ten stiprėjo jaunuolių draugystė. Sukūrę šeimą, apsigyveno name prie pat Aušros Vartų. Vilniuje gimė Kamilė, Ramutė, o jau Sereikonyse – Astutė ir Silva. Jų vardų pirmosios raidės – tai tėvo pavardės pirmosios keturios raidės. Virginija dabar dėsto Panevėžio J.Balčikonio gimnazijoje tikybą, etiką, psichologiją, turi auklėjamąją klasę, vadovauja gimnazijos skautams. O Kęstutis, be to, yra Pumpėnų bažnyčios choristas.

Pabėgo nuo miesto šurmulio

Dirbdamas restauratoriumi Rumšiškių liaudies buities muziejuje, Kęstutis tada savo kampo neturėjo. Buvo priverstas ten pat ir gyventi. Bet nestokojo energijos, buvo tikras romantikas. Kaip tik tuo metu ir šovė jam mintis, jog būtų neblogai turėti savo sodybą. Nes jau buvo spėjęs patirti, koks yra gyvenimas mieste. Vilniuje jis bandė įleisti šaknis. Bet ten jį slėgė aplinka, amžinai skubantys žmonės. Miestas jauną žmogų tiesiog dusino. Tai ir lėmė, kad jis ėmė galvoti apie sodybą kaime.

Kai aptiko jam tinkamą vienkiemį, jis buvo gana apleistas. Namų sienos žmogaus bent dešimt metų neregėjo. Naujakuriai nestokojo entuziazmo ir manė bemat susitvarkysią. Aštuoneri metai prabėgo, o darbams galo nematyti. Bet nebėra ir tokio aiškaus tikslo viską baigti. Tai tarsi kūrybinis procesas – kaip sodyboje vykstantis gyvenimas. Kęstutis nusprendė ne palopyti vienkiemį, bet iš pagrindų atnaujinti jį pagal visas restauravimo taisykles. Ne gabaliukais remontuoti, bet keisti ištisus rąstus. Baigus restauruoti gyvenamąjį namą, ten persikels, o ankstesnėse patalpose ir liks dirbtuvės.

Ko nesugeba pats, samdo specialistą

Sodyba – kaip gyvas organizmas, čia visuomet yra kas veikti. Patiko Kęstučiui vieno seno žmogaus posakis: dvare niekuomet rūpesčių nepritrūksi. Darbų, nori to ar nenori, čia niekad nestokoja.

Atsikėlę čia, Krasauskai jau rado sodą. Kažkada buvęs gražus, jis jau buvo virtęs mišku. Reikėjo genėti medžius, tvarkyti. Bet tas darbas buvo malonus. Tai ne tas bėgimas mieste ir ne dirbimas priverstinių darbų. Čia viskas paprasta: aplinką tvarko taip, kad akiai būtų malonu. Pagaliau dirba laisvai ir niekam netrukdo. Tai didelis privalumas. Aišku, atsirado ir papildomų rūpesčių. Įsirengus miestiškus buitinius patogumus, turi juos pats ir aptarnauti.

Ko nesugeba gerai padaryti pats, samdo specialistą. Restauruojant gyvenamąjį namą talkino Biržų restauratoriai.

Sereikonių kaimas,

Pasvalio rajonas

Autoriaus nuotrauka

© 2006 „XXI amžius“