|
Kreivųjų veidrodžių labirinte
Petras KATINAS
Ar galima dovanoti tai, ko niekada neturėjai ir neturi? Daugiau nei keistas klausimas normaliam žmogui. Deja, įsijautęs į Lietuvos šeimininko vaidmenį darbiečių vadas V.Uspaskichas, iškeikęs ir suniekinęs buvusį bendražygį, dabartinį Seimo vadovą Viktorą Muntianą, čia pat pareiškė dovanojąs jam Seimo Pirmininko postą! Nebeaišku, kaip vertinti tokias šnekas: ar kaip puolusio į nevilties balą oligarcho dar vieną nesąmonę, ar kaip įsitikinimą, kad būtent jo rankose yra visos virvutės, kuriomis jis tampo vadinamosios valdančiosios koalicijos lėles. Šiaip ar taip, tas lėles kažkas tampo. Ir ne vien specialistai iš buvusio didžiojo brolio šalies. Kaip neseniai pažymėjo politinę padėtį Lietuvoje bene geriausiai ir nuosekliausiai vertinantis Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Leonidas Donskis, didžiausia problema yra ta, kad visoje mūsų politikoje ir net viešojo administravimo sferoje dominuoja mastodantai. Kadangi visos politinės partijos yra sukurptos pagal vieną modelį, pagrįstą vienvalde lyderyste ir uždara klanine sistema, šitoks valdymo modelis persmelkė visą Lietuvos gyvenimą (Klaipėda, 2006 04 24 ).
Tačiau svarbiausia, į ką atkreipė dėmesį prof. L.Donskis, yra tai, jog galutinai paaiškėjo, kad mus iki šiol valdo visus finansinės ir politinės galios svertus savo rankose turinti sovietinių vadybininkų klasė, kurią gali vadinti kaip tik nori: nomenklatūra, naująja klase, partiniu-ūkiniu aktyvu ar savųjų vaikinų tinklu. Gal todėl L.Donskis už savo neginčijamus pastebėjimus bei publikacijas susilaukė aršaus, ypač prorusiškos žiniasklaidos, netgi akademinių sluoksnių, kuriems priklauso ir prof. L.Donskis, puolimo. Sorošas tai pats švelniausias epitetas, kuriuo jis buvo pavadintas. O dėl kolegų, okupacinių laikų tradicijomis ir papročiais tebegyvenančių ir neapykantą jaučiančių tokiems kaip prof. L.Donskis, tai juos galima suprasti. Pirmiausia jie nenori ir nebegali gyventi kitaip. Keisčiausia, kad toje nomenklatūrininkų terpėje puikiai jaučiasi akademinėje sferoje dirbantys ir jai vadovaujantys. Tai yra toje sferoje, kuri turėtų būti pagrindinės demokratijos, vakarietiškos tvarkos kūrimo variklis, pagaliau padarysiantis galą sovietinių vadybininkų viešpatystei. Tad iki šiol turime pačias tikriausias Sovietų Sąjungos saleles Europos Sąjungos narės politiniame kūne, teigia L.Donskis. Šiam įžvalgiam politologui valdantieji negali atleisti ir to, kad jis dažnai pabrėžia mūsų nepriklausomybės atkūrėjo prof. Vytauto Landsbergio reikšmę Lietuvos politikos formavimo procese. Pasak L.Donskio, be jo įžvalgų ir kritikos, mūsų politika tiesiog akyse provincialėja ir virsta net ne politika, o partine-ūkine veikla ir administravimu.
Visa laimė, kad tokia veikla vis dėlto nesutrukdė surengti Vilniuje tarptautinės konferencijos apie gerą kaimynystę Bendra vizija bendrai kaimynystei. Nesvarbu, kad vėl ėmė braškėti valdančiojo klano nuolat lopomos vežėčios, užsienio reikalų ministras lyg ir nebe ministras, o rusų oligarchas vis tebemeta savo tinklus, kaip daugiau sužvejojus ES struktūrinių fondų pinigų. Jam nesvarbu, su kuo žvejoti su A.Brazausku ar K.Prunskiene, pagaliau su atgaivinamu liberaldemokratu R.Paksu. Tiesą sakant, tas atgaivinimo procesas vyksta gana sunkiai. Juk net du paksininkai perbėgo į naują Pilietinės demokratijos frakciją. Beje, liberaldemokratai susilaukė injekcijos iš parlamentaro R.Smetonos. Tačiau šis jau seniai tapęs politiniu nuliu, ir jo įsitraukimas į frakciją nieko nereiškia. Nebent tik kelia nuostabą, kaip šis veikėjas vis dar kažkieno rūpesčiu tebeplaukioja politiniuose vandenyse. Bet nereikia stebėtis. Tokių plaukiotojų ir be jo pakanka. Beje, Pilietinės demokratijos frakcija irgi gana neaiškus politinis darinys. Vien tai, kad į savo gretas priima kapinių arėją Seimo narį J.Ramoną, keičiantį partijas ir frakcijas tarsi apatinius. Tad apie šios kompanijos padorumą ir principus kalbėti dar gerokai per anksti.
Prieš pat tarptautinį Vilniaus forumą įvyko raudonųjų susibėgimas, akiplėšiškai pavadintas Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrimo 110 metų jubiliejumi. Sakau raudonųjų partijos, nes dauguma šio renginio dalyvių buvo užsimaukšlinę raudonos spalvos kepures, ryšėjo raudonus šalikus bei kaklaraiščius. O pats vadas (kaip ir daugumas mažesniųjų vadukų), niekada nebuvęs socialdemokratu ir kurio partija tikruosius socialdemokratus visada vadino renegatais, liaudies priešais bei buržujų prielipomis, kažką kalbėjo apie amžių išbandymą bei istorinių ledų laužymą. Iš tiesų ledlaužiai, sulaužę tūkstančių žmonių likimus, o svarbiausia protus! Įdomu, kad į šį amsėjimą nebuvo pakviestas Lietuvos socialdemokratų partijos vienas pagrindinių atkūrėjų, dabar europarlamentaras Aloyzas Sakalas. Kiti vadinamieji senieji socialdemokratai, kurie parsidavė ledlaužiui, tokie kaip J.Olekas, V.Andriukaitis, niekuo nebesiskiria nuo senojo partinio-ūkinio aktyvo. Tiktai tapo gal dar aktyvesni nebežinodami, kaip įtikti ledlaužiui. Ne veltui vienas jų dar prieš perestroiką gyvendamas provincijoje ir vaidindamas disidentą pagal KGB užduotį lipdė pogrindinę socialdemokratų partiją, kuri pagal planus ir turėjo užduotį parengti būsimą komunistų įtraukimą į nepriklausomos Lietuvos politinį gyvenimą.
Visai neatsitiktinai tą pačią dieną, minint 110-ąjį Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrimo jubiliejų, garsiajame Grūto parke buvo iškilmingai paminėtas šio sovietinių skulptūrų muziejaus penkmetis. Jame irgi dalyvavo LKP-LDDP socdemų nepakeičiamasis vadovas A.Brazauskas su žmona Kristina, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, taip pat didelis marksizmo-leninizmo žinovas, nepamirštantis paraginti atsigręžti veidu į Rusiją, Justinas Karosas. Ar tik anie nepretenduoja atėjus metui atsidurti šalia sovietinių vadų ir vadukų bei jų parankinių skulptūrų? Taip ir išsiduoda garsieji socialdemokratai, švenčiantieji 110-mečio sukaktį, kad Grūto parko cirkas jiems reikalingiausias!
Vilniaus forumas ir tai, kad jame dalyvavo JAV priešų ir nedraugų Vašingtono vanagu vadinamas JAV viceprezidentas Dikas Čeinis, rodo, jog Lietuvai, Lenkijai ir kitoms naujosioms ES šalims, patyrusioms komunistinio režimo, okupacijos ar pusiau okupacijos dešimtmečius, visiškai ne tas pats, ką jų pačių ir visos ES atžvilgiu daro vėl imperines ambicijas reiškianti Rusija. Tuo labiau kad Kremlius Berlyne ir Paryžiuje jau tvarkosi tarsi Maskvoje. Tą rodo ir Vilniaus forumo svečių sudėtis. Jeigu į forumą atvyko devyni Baltijos ir Juodosios jūros regiono šalių prezidentai, ES įgaliotinis užsienio ir saugumo politikai Ch.Solana, JAV viceprezidentas D.Čeinis, iš Didžiosios Britanijos Europos reikalų ministras, tai Berlynas ir Paryžius delegavo tiktai nelabai svarbius pareigūnus. Rusijos atstovai irgi nedalyvavo, nes jau gerokai prieš Vilniaus forumą Maskva šį tarptautinį renginį įvardijo kaip antirusišką. Tiesa, svečių iš Rusijos buvo. Tai neseniai atsistatydinęs V.Putino patarėjas V.Ilarionovas, didelis Lietuvos draugas nuo pat Atgimimo laikų Rusijos humanitarinių mokslų universiteto direktorius Jurijus Afanasjevas, garsus Rusijos žurnalistas Jevgenijus Kiseliovas. Visi jie pažymėjo, kad dabartinis V.Putino režimas sunaikino politinį gyvenimą, partijas, Dūmą, teismus bei rinkimų sistemą pavertė muliažais. I.Afanasjevas ir A.Kiseliovas pabrėžė, kad jie esant Rusijos valdžioje V.Putinui ir jo aplinkai nesitiki jokių permainų į gerąją pusę, nes autoritarinis režimas gali virsti totalitariniu. A.Kiseliovas sakė, kad jam gėda būti piliečiu tokios šalies, kuri grubiai ir ciniškai terorizuoja savo kaimynus, nenorinčius aklai paklusti Kremliui. Žinomas žurnalistas pirmiausia paminėjo to sprendimo aukomis tapusias Gruziją ir Moldovą. Pasak J.Kiseliovo, nėra jokio pagrindo tikėtis teigiamų permainų ir yra rengiamasi tik blogiausiam.
Rusijos politiką, pirmiausia savo kaimynų atžvilgiu, Vilniaus forumo išvakarėse apibūdino ne vanagas JAV viceprezidentas D.Čeinis, o buvęs Ispanijos užsienio reikalų ministras A.Palasio JAV laikraštyje The Washington Post savo straipsnyje, pavadintame Šešėlinė Rusijos imperija. Jame teigiama, jog po šaltojo karo pabaigos Rusijos lyderiai suverenių savo kaimynų teritorijoje sukūrė šešėlinę imperiją. A.Palasio rašo: Pradedant 2003 metais, demokratinės revoliucijos Gruzijoje ir Ukrainoje smogė galingą smūgį Rusijos lyderių siekiams atkurti buvusią sovietinę imperiją per savo politinį ir karinį dominavimą kaimyninėse šalyse. Tačiau imperinės Maskvos ambicijos kaimyninėms valstybėms išlieka. Todėl Ukrainos ir Gruzijos prezidentų raginimas sukurti jungtinę Europą nuo Atlanto iki Kaspijos turi pagaliau suteikti drąsos Europos šalims ir JAV padėti kiek galima buvusių sovietinių respublikų tautoms, siekiančioms tikros laisvės, ir baigti pagaliau su Rusijos viešpatavimu. (...) Vakarų demokratijos yra pajėgios paveikti Rusijos elgesį Europos užpakaliniame kieme. Prezidentas V.Putinas privalo suvokti, kad jo šalis negalės tapti tikru Vakarų partneriu, įskaitant ir narystę Didžiajame aštuonete. Taip pat rengti Didžiojo aštuoneto aukščiausiojo lygio susitikimus tol, kol V.Putino politika Europos kaimynų atžvilgiu, taip pat pačioje Rusijoje bus daugiau panaši į vienvaldžio caro, o ne į šiuolaikinės europietiškos valstybės veikėjo.
Kitas žymus politologas Mortimeras Cukermanas leidinyje US News pažymėjo: Prezidentas Bušas kažkada pasakė, jog, pažvelgęs į akis, išvydo jose šio žmogaus sielą ir tai, kad su juo galima turėti reikalų. Dabar daugelis irgi žvelgia į V.Putino sielą ir mato ten buvusį KGB pulkininką ir iš esmės autoritarinį valdovą.
Vilniaus forume panašiai kalbėjo ir Ukrainos, Gruzijos, Lenkijos prezidentai. Gana keistokai nuskambėjo ES užsienio politikos koordinatoriaus Ch.Solanos kalba. Joje koordinatorius bandė švelninti daugumos forumo dalyvių nuogąstavimus dėl Rusijos vykdomos politikos ir t. t. Tačiau Ch.Solana pripažino, jog tebelieka neišspręstos Kaukazo ir Čečėnijos problemos. Jis taip pat nieko nepasakė apie vis didėjančią Europos energetinę priklausomybę nuo Rusijos ir, skirtingai nuo JAV viceprezidento D.Čeinio, neakcentavo ir net neprisiminė, jog Rusija pavertė savo naftą ir dujas užsienio politikos spaudimo kitoms šalims instrumentu. Išvis ES užsienio reikalų politikos koordinatorius mokė Vilniaus geros kaimynystės forumo dalyvius, kaip reikia mandagiai elgtis su buvusiais šeimininkais.
Nepaisant mūsų valstybės viduje vykstančių keistų politinių procesų, Vilniaus forumas vėl atkreipė į Lietuvą pasaulio dėmesį. Dabar svarbu dėl vidaus rietenų neišbarstyti to, ką pasiekėme, kai Lietuva vis dar laikoma regiono lydere. Aišku, bus nelengva. Tuo labiau kad dabar didžiausias Kremliaus ir jo valdovo dėmesys nukreiptas į energetiką. Juk Rusija tiekia Europai pusę jos naudojamų dujų ir trečdalį naftos. Stojus rikiuotėn Gazprom Baltijos dugnu nutiestam dujotiekiui, Europa nuo rusiškų dujų priklausys jau 80 proc. O tai suteiks Maskvai labai galingą svertą manipuliuoti senuoju žemynu, kurio senoji dalis ne tik nutuko bei aptingo, bet ir labai greitai pamiršo nesenos istorijos pamokas. Vilniaus forumas, ypač Ch.Solanos postringavimai aiškiai tai parodė. Todėl, nepaisant nieko, Lietuvai nelieka nieko kita, kaip visokeriopai stiprinti ryšius ir pozicijas su strategine mūsų partnere Lenkija ir JAV. Šiaip ar taip, ES trypčiojimas santykiuose su Rusija nesuteikia pagrindo dideliam optimizmui. O su Varšuva Briuselio biurokratai norom nenorom priversti skaitytis. Tai, jog, bent jau kol kas, visos geros kaimynystės su Rusija viltys vargu ar turi kokių nors perspektyvų, rodo isteriška ir šovinistinė Maskvos reakcija į Vilniaus forumą. Tokio kaimynų niekinimo ir beveik nepaslėpto grūmojimo jiems dar nebuvo iki šiol. Vilniaus konferencijos dalyviai išvadinti Baltijos liliputais ir t.t. Taip pat pabrėžiama, kad ekonominis Maskvos šantažas tęsis ir toliau, nes, pasak vieno Rusijos URM pareigūno, jokia regioninė organizacija, kurioje nėra Rusijos, neturi ne tik ekonominės, bet ir politinės ateities... Nėra abejonės, kad tais Maskvos propagandos teiginiais Lietuvoje pasinaudos pirmiausia tie, kurie nuo pat nepriklausomybės atkūrimo laikų skelbė, jog be Rusijos pražūsime.
© 2006 XXI amžius
|