Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Čia ir dabar“ – vienadienių Lietuva

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Knygos „Čia ir dabar“ viršelis

Šiemetinėje knygų mugėje buvo pristatytas naujas žymaus lietuvių prozininko, Nacionalinės premijos laureato Jono Mikelinsko politinis romanas „Čia ir dabar“, išleistas „Vagos“ leidyklos, sulaukęs knygos mylėtojų dėmesio. Įdomu buvo susitikti ir su pačiu rašytoju, gegužės pradžioje pradėjusiu 85-uosius metus, pasirinkusį aktyvų ir intensyvų gyvenimo būdą. Jo balta galva iš tolo švyti daugelyje renginių, jo žodis – protingas ir širdyje išnešiotas, tačiau tariamas nedažnai, tik tada, kai kas nors maloniai paprašo. Primerktos akys, regis, pastebi viską, kas vyksta aplinkui, kai namie, atsisėdus prie rašomojo stalo, sugula į knygų puslapius. Taigi skaitytojui net nekyla noras suabejoti tuo, kas tose knygose parašyta.

„Čia ir dabar“ – bene dešimtasis J.Mikelinsko romanas. Jeigu dar nepamiršome jo apysakų ir apsakymų rinkinių, pradėtų leisti nuo 1960 metų, eseistikos bei publicistikos knygų, parašytų paskutiniaisiais dešimtmečiais, jeigu dar pridėsime dažnas publikacijas „Metų“ žurnale, vien šio rašytojo kūryba užpildys visą knygų lentyną.

Tačiau grįžkime prie paskutiniojo romano, parašyto sodria ir vaizdinga aukštaitiška kalba, atsinešta į miestą iš gimtojo Žadeikėlių kaimo (Pasvalio r.). Daugelis tos kalbos palyginimų taip pat primena Aukštaitijos lygumas, mėlynuojančias nuo žydinčių linų. Knygos herojui Julijonui mylimosios Marijonos sukurti eilėraščiai primena „darbštaus ūkininko linus: jie gražiai nurauti, išmirkyti, dailiai pakloti, bet dar kaip reikiant neišsiklojėję, pasišiaušę arba jau sulindę į piktžoles“. Mylimosios „žila prakilni galva... be galo panaši į linų kuodelį, seniai jau nebepešamą pirštais“. Marijona savo kūrybą vadina maigais arba padraikomis, tai yra tuo, kas lieka ant laukų ir pievų, suvežus į daržines ar klojimus vasarojų ir šieną.

Romanas, kaip ir visa šio talentingo autoriaus kūryba, skaitomas nesunkiai, pasitaikantys lotyniški ir prancūziški posakiai išversti į lietuvių kalbą. Kai jau pradedi, sunku beatsitraukti.

Knyga mus nukelia į visiškai neseną atkurtos nepriklausomybės laikotarpį. Manome, jog autorius sąmoningai pasirinko to laikotarpio negatyviąją pusę, kuri iki skausmo žeidžia romano herojus, jaudina juos dėl dabarties ir ateities, neleidžia užmigti naktimis, Marijoną priveda net iki savižudybės.

Romanas parašytas laiškų forma. Tačiau nepamirštas prologas ir epilogas, tai yra pradžia ir pabaiga. Prieš pradėdami skaityti Marijonos laiškus Julijonui (o jų yra net trisdešimt vienas) mes jau daug ką žinome apie pagrindinius romano herojus – laiškų autorę ir adresatą, susietus gilių jaunystės išgyvenimų.

...1940-ųjų Sekminių išvakarėse gimnazistas Julijonas brolio dviračiu vežė žemesnės klasės gimnazistę Marijoną į jos tėviškę. Į Marijoną krypo daugelio vaikinų žvilgsniai. Ji buvo graži, gabi, dainavo, grojo akordeonu. Išdidi ir nepasiekiama Vakarė Žvaigždė... Ta neilga kelionė dviračiu abiem buvo tarsi skrydis į dangų. Julijonas „skrido laikydamas ją savo glėbyje, lūpomis liesdamas jos švelnią it pūkas kaktą ir smilkinius, tirpdamas iš laimės“. Šis epizodas, papasakotas kitais žodžiais, knygoje užtinkamas ne vieną kartą. Ta trumputė laimės valandėlė visą gyvenimą liko didžiausia atgaiva Marijonai. „Ir jeigu aš šiandien po visų tų tremčių, alkanų dienų, šalčių, po visų nelaimių ir negandų, po visų ligų ir mirčių, po visų išduotų Baltijos kelių ir nepasiteisinusių vilčių dar neišprotėjau ir nepraradau tikėjimo Dievu ir žmonėmis, tai tik todėl, jog buvo tokia diena, tokia akimirka, kuri gali trukti ir trunka visą gyvenimą. Trunka iki mirties“, – rašo ji laiške Julijonui. Tačiau įsiplieskusiai gimnazistų meilei nebuvo lemta augti ir bręsti. „Išskyrė rūstus karų, okupacijų ir tremčių metas“. Marijona su tėvais buvo ištremta į Sibirą. Julijono gyvenimas panašus į daugelio to meto patriotiškai nusiteikusių jaunų žmonių gyvenimą. Jis dalyvavo 1941 metų birželio sukilime, vokiečių okupacijos metais buvo „plechavičiukas“, antrosios bolševikų okupacijos pradžioje pasitraukė į mišką, bunkeryje nesprogus granatai, buvo gyvas suimtas, kankintas, bet nieko neišdavė; nuteistas dvidešimt penkeriems metams, tapo lagerių vergu. Marijona penkiasdešimčiai metų pradingo iš jo akiračio. Ilgi ir kantrūs ieškojimai nedavė jokio atsako.

Susitiko jiedu Baltijos kelyje. „Marijona buvo blyškiu senos vienuolės veidu ir raukšlėtu kaklu, o jis užgesusia kaire akimi ir giliu randu kaktoje“. Įsitikinę, jog mato vienas kitą, o ne viziją, ne į sapną atklydusius vaizdus, puolė vienas kitam į glėbį. „Ji pro ašaras šypsojosi, kėlė ranką ir pirštų galiukais glostė tą baisų jo randą, lyg norėdama ištrinti ar paslėpti. O jis, įsidrąsinęs, įkvėpimo ar keisto švelnumo pagautas, lietė jos pablyškusį vienuolės veidą, pilnas ašarų akis, tarsi geisdamas susigrąžinti ir tai, ko dar niekados nebuvo ir ko niekada dar neprarado“.

Marijonos pirmasis laiškas Julijonui parašytas 2003 m. sausio 1-3 d., paskutinis – 2004 m. rugsėjo 8 d., priešmirtinis – po mėnesio. Julijono laiškų knygoje nėra. Ką jis jai rašo, sužinome iš Marijonos laiškuose cituojamų ištraukų.

Marijona savo mylimąjį vadina Vyturėliu, Ramintoju, Mokytoju, Patarėju, Tiesos Skleidėju, Ramybės Drumstėju... Ji pasakoja savo kasdienybės įvykius: kaimynų Akviliutė „įtaisė“ ožką, iš Amerikos atvykęs tolimas giminaitis padovanojo televizorių, pluoštelį jos eilėraščių išspausdino rajono laikraštis... Tačiau laiškų esmė ne čia. Juose – mūsų dienų gyvenimo veidrodis: jaunimą apėmęs siekimas sotintis visais įmanomais malonumais, valdžioje susiformavusi patologiniu gobšumu paženklinta finansinė oligarchija, aukščiausios valdžios sistemingas ir planingas nutolimas nuo žmonių, nuo tų, „kuriems Lietuva yra gyvybės ir sveikatos šaltinis“, degraduojančios visuomenės garmėjimas į pražūtį. Čia ir dabar – tai vienadienių rojus. „Gimė, bręsta neišnešiotas gaivalas be praeities, be ateities, tik su viską ryjančia, teršiančia, viską pateisinančia ir nuodijančia dabartimi. Praeitis akla, ateitis nebyli, o dabartis stabili. Amžina!.. Sovietinis komunizmo statytojo kodeksas ir kareivinių muštras padarė iš žmogaus bedvasį baudžiauninką, vergą, o amerikoniškas liberalizmas ir holivudinė perversija žmogų pavertė žemųjų instinktų gyvuliu“.

Žmonių gyvulėjimas neaplenkė nė kaimo, Marijona gerai žino tą, ką rašo. Ji gyvena Pajuodbalės kaime, „tarp tokių piliečių, kurie daugiau pila, negu kiša. Ir pila ne tik pilstuką, bet ir kitokį bjaurastuką – odekoloną, losjoną ar dar kokį velnioną. O kur viešpatauja pilstukas, ten ir karaliauja seksas, smurtas, siaubas, žudynės... Nerimas, netikrumas dėl rytojaus. Plius – viską įteisina ir pateisina Televizoriaus diktatūra. O viso to rezultatas – kaip maro epidemija sklindanti ir įsitvirtinanti nuomonė – prie ruskio gyvent buvo geriau... Kaimas nebedainuoja, o barakatinuoja, girtuokliauja, žudosi, emigruoja“. Dar pridėsime – vagia. Nuėjusi į pievą perkelti savo ožkelės Duobšės, Marijona rado tik grandinę, kuolą ir akmenį prie jo. Duokšė buvo pavogta šviesios dienos viduryje. Dabartinis kaimas pasidarė tikras kontrastas tam žaliajam prieškario kaimui ir jame gyvenančių žmonių santykiams, „kai su sklidinu kibiru pieno grįždavo iš ganyklos motina. Ją sekdavo katė su trimis kačiukais iškeltomis uodegomis, tarsi prilaikydami nusileidžiančią vakaro tamsą ir vėsą. Nustojęs kuksėti jų laukdavo prie gonkų prisiglaudęs ežiukas. Su dalgiu ant pečių netikėtai atsirasdavo tėvas. Ir sustojęs prie klėties laiptų rūpestingai akimis ieškodavo, kas ne vietoj padėtas ar pasėtas... Jis pakabindavo dalgę ant klevo šakos, atsargiai padėdavo ant jos rankenos pustyklę, ateidavo į verandą ir tyliai, tarsi įžengęs pamaldų metu į bažnyčią, atsisėdavo šalia manęs. Mudviejų rankos susitikdavo čia pat, žemėje, o akys – danguje, kur viena po kitos dygdavo vis šviesesnės žvaigždės... Pas mus su visais savo įnamiais ateidavo ir mama. Ji atsisėsdavo priešais mus ir į kraitę susidėdavo savo nudirbtas įdegusias rankas... Visus apimdavo toks nežemiškas pilnatvės jausmas, jog nebeįstengdavo ištarti, kaip jie vienas kitą myli, vienas kitą supranta, vienas kitą saugo, vienas kitam linki tik gero, vienas kitą kelia aukštyn, vienas kitam trokšta ramybės“. Dabar gi niekam nebesvarbu, kad „kaimas buvo toji pagrindinė jėga, kuri subrandino partizanų epopėją, kuri išpureno dirvą Sąjūdžiui ir tautos atgimimui“.

Mūsų visuomenėje negerbiama senatvė. Marijona mieste prie Nevėžio ne tik apvagiama, bet ir pavadinama įžeidžiančiu vardu: archeologinė iškasena. Ir dar su rusišku keiksmažodžiu. Ne geriau jai sekasi ir sostinėje. Jaunimas iš jos šaiposi, troleibuse neužleidžia sėdimos vietos, akis bado visur prikabinėti nešvankūs reklaminiai plakatai. Senyva, daug iškentėjusi moteris su širdgėla savo draugui išsako tai, ką mato aplinkui: „Baisu ir klaiku regėti, kiek daug nepriklausomoje Lietuvoje prisigaminome gyvų lavonų, kurie užsimerkę plūsta gatvėmis, užtvindo aikštes ir skverus, prekyvietes ir sales, aerodromus ir stadionus, kur šoka, trypia, žaidžia, darkosi, maivosi, siautėja, šėlsta, rodo dantis, demonstruoja nuogas krūtis, nuogas šlaunis ir dar nuogesnius siekius, sėja bergždžias, pragaištingas idėjas ir mintis, laukinius įpročius ir viską verčia puvėsiais ir nuodais...“

Iš pirmųjų romano puslapių sužinome apie Marijonos mirtį: Julijonas gavo telegramą. Kuo toliau skaitome knygą, tuo labiau pamilstame šią heroję. Ji – lietuvių kalbos mokytoja, sovietmečiu slapčia mokiusi vaikus tikybos, rengusi juos Pirmajai Komunijai; ji – krikščionė demokratė, kaimo korespondentė, poetė, savo eilėraščius vadinanti „širdies lašais“. Ji moka saugoti meilę ir draugystę, sau visiškai nieko nereikalaudama, ji moka dėkoti. „Man labai sunku atsisveikinti su Tavimi laišku. Su Tavim, iš kurio taip godžiai it gervė lietaus laukdavau kokios nors žinios. O sulaukusi laiško, pirmiausia pabučiuodavau, paskui, pakėlusi prieš langą ar šviesą, ieškodavau jame Tavo kūno ir dvasios pėdsakų. Ir jų surasdavau. Tai paliudydavo dėkingumas Dievui ir Likimui, kad Tu gyveni ir eini tuo keliu, kuriuo privalo eiti save, savo Tėvynė ir teisingumą gerbiantis ir mylintis žmogus“, – rašo ji Julijonui. Ir kaip nustembame sužinoję, kad Marijona nusižudė, nes galutinai įsitikino, jog „ne man šita epocha“; ji pamatė Lietuvą „supjudytą, išvogtą ir išparduotą, ištvirkintą, išemigruotą, finansinės oligarchijos nomenklatūrininkų bei mafijozų engiamą ir prievartaujamą, merdėjančią, paverstą nedorų žaidimų poligonu“. Ji matė, kaip Čia ir Dabar gyvenantis vienadienis žmogus keršija pats sau – „keršija už prarastą Dievą ir Amžinąjį gyvenimą. Keršija turtingas, bedvasis, be tikslo, tik žaidimą organizuojantis ir vien pilvu ir papilve besirūpinantis žmogus“. Kerštas veda į susinaikinimą – savęs, visuomenės, tautos.

Romanas turi istorinį aspektą. Jame minimi tikri įvykiai: Prezidento ir Seimo rinkimai, politikų pavardės, aptariama jų veikla. Perskaičius knygą, dar ilgai kamuoja neramios mintys, aiškiau suvoki blogio šaknis ir Lietuvai pragaištingus kelius, svarbesnės tampa pamiltų herojų – Marijonos ir Julijono dvasinės vertybės, norisi nepasiduoti blogiui, jausti didesnę atsakomybę už tai, kas vyksta mūsų tėvynėje.

Sveikiname didelės pagarbos nusipelniusį rašytoją gimtadienio proga, dėkojame už brandžią, skaitytojus kviečiančią mąstyti ir išeičių ieškoti knygą.

© 2006 „XXI amžius“