|
Kviečiu aš tautą, LKP užguitą...
Negerovių mūsų valstybėje jau susikaupė tiek, kad ne tik patys matome, bet į jas rodo užsienis. Septynioliktus nepriklausomybės metus einančią antrąją Lietuvos Respubliką tebevaldo ir turtuose tarpsta išlikusi okupacinės šalies partinė nomenklatūra, tautiniu pagrindu atkurtoje valstybėje aukštus postus užima rusai, valstybės reikalus tvarko mažaraštis chlestakovas iš Archangelsko, kultūros Lietuvos kultūrą pažįstąs iš Kalvio Ignoto teisybės autoriaus rusas, valstybės saugumu ir užsienio reikalais rūpinasi buvę kagėbistai rezervininkai. O štai šalinti negeroves nesiseka, nes neva trūksta politinės valios.
Prezidentas Valdas Adamkus metiniame pranešime pažymėjo, kad jau septinti metai kalbama apie Valstybės politikų etikos kodeksą, tačiau Seimui trūksta politinės valios jį priimti. Kad toks kodeksas tikrai reikalingas, matome iš politikų nuostatos pripažinti tik teisinę, nepaisant moralinės, atsakomybę. Teisės aktai nevertina ir negali vertinti visų moralės bei etikos normų, visų bendražmogiškųjų vertybių. Todėl politikams taikytini kiti, aukštesni reikalavimai, atspindintys ir tai, ko nenumato įstatymai.
Valia yra psichikos galia, pasireiškianti sąmoningu veikimu. Ji gali būti gera, bloga, gali valios ir nebūti. Valios nebuvimas bevalystė dažniausiai kyla iš blogo auklėjimo, o neveiklumas, pasireiškiantis interesų, siekių, valingos veiklos išnykimu, laikomas liga abulija. Abulijos gydymu rūpinasi psichiatrai, bevalystę iš blogo auklėjimo, kurį per okupaciją patyrė dauguma dabartinių politikų, saviugdos būdu turi šalinti patys politikai arba juos atitinkamai paveikianti visuomenė.
Negerovėms aiškintis steigiamos įvairios komisijos. Jei suvertume Seimo, Vyriausybės, Vyriausiosios rinkimų bei kitokias komisijas į vėrinį, gautume Gineso knygos vertus karolius. Tik nei grožio, nei naudos iš tų karolių nebūtų, todėl niekas komisijoms rimtesnio dėmesio ir neberodo. Atkreipdamas dėmesį į Seimo komisijas, Algimantas Šindeikis rašo (Veidas, 2005 11 10, Nr.45), kad dauguma jų išsiskirsto nieko nenuveikusios ir niekaip nepakeitusios šalies politinės aplinkos, todėl šių komisijų veiklą-narplionę prilygina realybės šou. Ar iš tikrųjų komisijoms keliami uždaviniai yra tokie sunkūs, ar komisijų nariai neįgalūs juos spręsti, kad jų veiklą jau nusveria Dviračio šou? Tikėtina, kad nei viena, nei kita.
Seimui jau septyniolikti metai eina, daugelis jo narių jau spėjo praplikti ar pražilti, regis, turėjo politinės išminties, galių ir valios įgyti. Tačiau jiems pastangų tik dideliems užmojams užtenka, kirčiui kažko pritrūksta. Galių ar valios? Politiniu išprusimu, vertybine mąstysena, idealų ar interesų siekiais Seimas margesnis už genį, tačiau galių Konstitucija jam suteikė pakankamai. O valios veikti valstybingumo, tautos gerovės link absoliutus stygius. Tūnojimas bei veiklos regimybės kurpimas valstybę veda į nebūtį. Kasdieniniai skandalingi įvykiai, liudijantys valstybės niekinimo, skurdinimo ir net tyčiojimosi iš jos faktus, yra ne kas kita, kaip valstybės stūmimas nebūties link. Čia dera kalbėti ir apie išrinktųjų blogą valią.
Jei, anot buvusio SSKP CK Lietuvoje pirmojo sekretoriaus A.M.Brazausko, atsiskyrusioje nuo SSKP ir pasivadinusioje LDDP partijoje liko Lietuvą mylintys, nepritariantys komunistinei ideologijai nariai, kodėl jie neatsiprašė tautos už darytas piktadrybes būnant anoje partijoje, kodėl neatliko atgailos, kodėl pasibarstę galvas pelenais nenuėjo doro darbo dirbti? Jie, pasinaudoję demokratijos ydomis ir grimasomis, mulkindami nesusivokiančią liaudį, pasiliko valdžioje, būdami dauguma Seime naudojasi valdžia, sau turtų, malonumų, valdžios ir garbės tesiekia. Iš tikrųjų nuo nepriklausomybės atgavimo Lietuvą valdė ir valdo formaliai nuo SSRS atsiskyrusi LKP, iš kurios kaip yla iš maišo kyšo bloga valia.
Dainuojanti revoliucija atvedė į išsivadavimą iš okupacijos, į nepriklausomybę nuo SSRS. Tačiau likusi valdžioje bolševikinė partinė nomenklatūra suvešėjo visu grožiu, tarpsta baudžiauninkų sąskaita, begėdiškai parazituoja ant pasiligojusios tautos kūno, dėl negandų valstybėje kaltina Nepriklausomybę, taigi iš jos atvirai tyčiojasi. Visuomenėje jau ne juokais ištariama nuostata, kad revoliuciją reikia pradėti iš pradžių, nes pradžia nebuvo gerai padaryta. Ir jau ne dainomis...
Jei valdžia elgiasi nedorai, sudaro sąlygas tarpti tik turtingiesiems, o vargšus palieka likimo valiai, piliečiai įgyja teisę valdžią priversti dirbti žmonių labui arba ją pašalinti ne tik per rinkimus, bet jų nelaukiant jėga.
Kai valdžia tarpsta turtuose, o didžioji dalis tautos išnaudojama gyvena skurde, kai ji begėdiškai apgaudinėjama, kai darbingi išsilavinę piliečiai bėga iš Lietuvos, tūnojimas, nepaklusnumo bei pasipriešinimo valdžioms neparodymas prilygsta baudžiauninko ar vergo jungo užsidėjimui, dalyvavimui tautos niekinimo ir naikinimo nusikaltime. Jei išrinkta ar išrinktųjų paskirta valdžia socialinę politiką vykdo tik savitarnai naudinga kryptimi, o ne visuomenei, prievarta jos atžvilgiu yra pateisinama.
Susimąstymui laiko neliko. Valdžių ne tik bloga valia, bet ir vienodai žalinga bevalystė, pereinanti į abuliją, pasiekė kritinę ribą. Kol Lietuva galutinai neišsivaikščiojo, kol įgalių darbininkų paimti šakes dar turime, metas pradėti mėšlavežį.
Lietuvoje veikia tūkstančiai visuomeninių organizacijų, vienijančių dešimtis tūkstančių jų aktyvių narių, kurios privalo prisiimti atsakomybę už politinę, t.y. valstybės reikalų tvarkymo padėtį Lietuvoje, nes kiekvienas susipratęs valstybės pilietis yra politikas. Nuošalyje neturėtų likti padorumo nepraradusios politinės organizacijos partijos, nors jų narių procentas nuo Lietuvos gyventojų labai mažas, todėl jų parlamentinis poveikis menkas. Pasaulinė patirtis rodo, kad poveikio valdžioms priemonių pilietinė visuomenė, esant reikalui, randa, nors ir ne su kalašnikovais, tačiau jau ir ne su dainomis.
Sąjūdžių dvasia mūsų tautą lydėjo per sukilimus prieš carinę okupaciją, prieš spaudos draudimą, prieš sovietinę okupaciją. Ji neišnyko ir šiandien, tik jos bangą pažadinti, gal naujai pavadinti ar nuspalvinti reikia.
Perfrazuodami Bernardą Brazdžionį, pakvieskim LKP užguitą tautą į naują ateitį, į naują buitį.
Algimantas Zolubas
Vilnius
© 2006 XXI amžius
|