|
Tai, ką žinome, ribota, o tai, ko nežinome, neaprėpiama
Dr. Egidijus MaŽintas
Tikrai nemirtingi senosios baltų kultūros ir gamtadievystės
meno kūriniai gali būti prieinami ir teikti malonumo visiems. Galima
įkurti naują ugnį, bet neįmanoma atgaivinti kartą užgesintos: juo
švaresnė ugnis, tuo mažiau dūmų, juo tyresnė žmogaus meilė, tuo
mažiau žodžių, mokė jaunimą vaidilos. Valstybės teatro primadonos
mecosoprano Marijonos Rakauskaitės ir scenografo Liudo Truikio paslaptinga
meilės istorija ir gyvenimas namelyje Kauno Žaliakalnyje iki šiol
traukia lankytojus. Muziejus mėgstamas ne tik kauniečių, bet ir
svečių, atvykstančių iš tolimiausių šalies regionų.
Po M.K.Čiurlionio antruoju pagal kūrybos mastą laikomas menininkas paliko daug iki šiol neištyrinėtų dailės darbų, kurie scenoje skleidė paslaptingą magišką galią. Didelė ir aistringa Marijonos meilė savo išrinktajam vyrui pirmiausia pasižymėjo sugebėjimu be galo aukotis. Meilė toks pat menas kaip ir muzika, galvojo L.Truikys. Mažai tyrinėti L.Truikio operos spektaklių XX a. trečiajame dešimtmetyje Valstybės teatre scenografijos stiliaus orientyrai.Tarsi keliaujantis maldininkas tyrinėjo šventąsias įvairių pasaulio kultūrų erdves. Daugiašakei menininko kūrybai turėjo įtakos kraštiečių menininkų darbai.
Vilniaus viešajam teatrui, veikusiam XVIII amžiuje, dekoracijas kūrė garsūs to meto Lietuvos dailininkai: Jonas Rustemas, Antanas ir Juozapas Glovackiai, Marcelinas Januškevičius, Vincentas Dmachauskas, Albertas Žametas. Teatro ir dailės sąsajas naujų impulsų scenografijos atsinaujinimui suteikė Vilniuje gyvenęs dailininkas Ferdinandas Ruščicas, sėkmingai puoselėjęs simbolizmui artimą braižą dramaturgų Julijaus Slovackio Lilla Veneda(1911) ir Edmondo Rostano Erelis(1912) spektakliuose. Taip pat inscenizavęs gyvųjų paveikslų vakarus Sapnai apie grožį, Vilniaus prisiminimai. Didžiausią impulsą kūrybai Truikys yra gavęs iš Čiurlionio kūrybos, pasaulėjautos formavimui įtakos turėjo Vydūno filosofija. Simbolistinės stilistikos turėjo nerealizuoti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio eskizai jo taip ir neparašytai operai Jūratė. Kaip hebrajų bei kitų senovės kultūrų žinovas ir tyrinėtojas, anot Juozo Šalčiaus, katalikų pranašas O.Milašius, be abejo, buvo atkreipęs jaunojo Truikio dėmesį.
Ilgai ieškojęs ir suradęs orkestro ir vaizdo sąlyčio principines erdves L.Truikys nuo pirmųjų spektaklių pastatymų pradėjo lukštenti pirmavaizdžių senosios Lietuvos, Rytų, Indijos, Azijos, Bizantijos meno filosofijų turinį, analizavo su muzikinio veikalo estetika susijusius filosofinio pobūdžio klausimus. Pamažu į besiformuojančio menininko interpretacinį akiratį pradėjo skverbtis niekinantis kasdienišką buitį žvilgsnis nesivaikant originalumo bei manieringumo, išlaikant jausmingą lyrinį atvirumą daikto būčiai, kurį I.Kantas vadino sensus communis, laikydamas jį kiekvieno meninio santykio su pasauliu pagrindu.M.Dobužinskio ir L.Truikio darbai Nepriklausomoje Lietuvoje byloja apie kūrybinę laisvę.
Kompozitoriaus A.Račiūno operos Trys talismanai L.Truikio sukurtai scenografijai, E.Gedgaudo žodžiais tariant, lemta tapti lėtos ir įtemptos evoliucijos menininko kelyje sėkminga pradžia. Atkakliai ir kruopščiai dirbant prie muzikinių veikalų partitūrų Truikio scenografinio kontūro išraiškingumą dažnai lemdavo vykusiai ieškota ir tyrimais sėkmingai rasta žiūrėjimo pozicija. Truikiško silueto provaizdis rodo, kad menininkas buvo susipažinęs su pagoniškos Lietuvos ir Rytų Azijos šešėlių teatru. O žodžio, minties, muzikos ir vaizdo sąveikos paieškos, keliant visai kūrybinei grupei itin aukštus reikalavimus, davė puikių rezultatų. L.Truikys įsitikino, kad spektaklio Dvasia tai esanti jame idėja, dėl kurios pastatymo kūrėjai režisierius, dailininkas, kompozitorius bendradarbiaudami drauge sukuria spektaklį. Anot Kaune dirbusio genialaus aktoriaus Michailo Čechovo, kada bendraminčiai perteikia dialogo, atskirų scenų ir viso kūrinio atmosferą, jie perteikia spektaklio sielą, kuri ir yra toji atmosfera, kurią pagimdo spektaklis.
Tradiciška ketvirtojo dešimtmečio L.Truikio kurtų operų scenografija, dažnai prisotinta kaleidoskopiškos vaizdų kaitos, turėjo neoklasicistinių krypties bruožų. Vengdamas folkloro elementų kūrybos pradžioje juto vėlyvo romantizmo (R.Vagneris), impresionizmo (C.Debiusy), ekspresionizmo (B.Bartokas, A.Skriabinas) įtakas, vėliau senosios Lietuvos, Rytų filosofijos ir estetikos, muzikinės harmonijos ryšių su grafiškai lakoniška linija. Netrukus išsiskiria iš savo amžininkų muzikinės harmonijos ir sandaros atlikimo tradicijų stabilumu. Visi truikiški muzikos ir vaizdo transformuoto sąlyčio įkūnijimo teoriniai ir praktiniai interpretaciniai ieškojimai turėjo įtakos XX a. Europos teatro scenografijos raidai. L.Truikys, vaizduodamas orkestro skambėjimą kaip fizinius kūnus, tarsi susišaukdavo su Demokrito ir Aristotelio išplėtotomis etoso teorijomis. Ritmas ir melodija tikroviškiausiai atspindi pyktį ir švelnumą, narsumą ir nuosaikumą bei jų priešybes, taip pat ir kitas etines ypatybes. Vakariečiams taip pat būdavo nesvetimi kūrybiniai ieškojimai, menų sintezės paieškų įkūnijimo tendencijos. Truikys iš kitų Vakaruose dirbusių scenos magų išsiskyrė garsų įamžinimo vaizdine įvairove, gausių dermių, intonacinių ir ritmo derinių santykių aiškinimosi savotiškais spalviniais atitikmenimis. Atstumais ir vystymosi kryptimis L.Truikys išliko baltų kultūros apeigų, maginės tradicijos ribose. Galima nuspėti pagoniškosios civilizacijos reliktų įtaką menininko santykyje interpretuojant siauras operos rečitacijų ir vokalinių melodijų apimtis, spektaklio ritmo, glaudžiai susipynusį su šokių ir simfoninių garsų stilistikos ypatybėmis. Stebina skoningai lakoniška improvizuota vaizdinė operų intonavimo išdaila.
Etninės, kultūrinės ir istorinės XX a. ketvirtojo dešimtmečio L.Truikio gyvenimo sąlygos lėmė santykį su socialinių, ekonominių, lietuvių, slavų, finougrų muzikine-teatrine kultūra. L.Truikys XX a. pirmos pusės scenografijoje vienas pirmųjų įtvirtino multimedijos stilių, naudodamasis šiuolaikinių techninių priemonių ir vizualinių galimybių sąlyčio gyvenimo ir meno neatitikimo virtuoziška darna. L.Truikio geometrinių formų struktūrų, šviesos ir spalvinių reiškinių sąveika sukelia vibravimo ir mirgėjimo efektus. Įvaldydamas muzikinį spektaklio audinį Truikys vaizdinėmis priemonėmis išgaudavo negirdėtus orkestrinio skambesio efektus kaip veržlumą, sinkopuotą orkestro garsų švytėjimą. Šiuos bruožus sėkmingai derino su puikia dekoracijų tapybos technika ir preciziška muzikinės dramaturgijos interpretacija. Mėgaujasi improvizacijomis, paklūstančiomis konstruktyvioms detalėms, žaidžia formomis. Jaučiamas dėmesys kūrimo architektonikai, šviesos ir šešėlių santykiui ir ritmui, sustiprinant abiejų spalvų aktyvumą ir išgaunant specifinį skambesį. Spalvų ir muzikos sąlyčio poveikį balansuoja spalvų plotų proporcijomis, priklausančiomis nuo garsų dermių ryškumo.
Bet, norėdamas perteikti dramatinį muzikos judėjimą, menininkas nebūtinai naudojo plastines priemones, kurias savo kompozicijose taikė Craigas, Rainchardas. Muzikos ir vaizdo vieningumą Truikys išgaudavo apšvietimu. Tai labai brangus ir tuo metu buvo labai šiuolaikiškas bruožas. Jau XVI amžiuje buvo skiriami pagrindinis ir šalutinis šviesos šaltiniai, pavyzdžiui, Diurerio darbuose keliamu įspūdžiu. Jei XVII amžiuje šviesa noriai sutelkiama į vieną tašką, tai baroko epochoje uždaroje erdvėje šviesa sklinda tik iš vieno šaltinio. L.Truikys kaip scenografas suprato, kad ankstesnes ir šiuolaikines menininkų kartas jungia daug kas bendra menininkas išgyvena tuos pačius individualios raidos laikotarpius. Vienas svarbiausių kriterijų atspindžių, apibūdinant scenografinį Truikio palikimą,yra šiuolaikiškas santykis su socialiniu visuomenės gyvenimu ir etnine kultūra, kurioje praeitis, dabartis ir ateitis sudaro nedalomą visumą. Šiuo metu ypač svarbu truikiškos scenografijos idėjas ir patirtį sieti su teorinėmis muzikos ir vaizdo mokslinėmis idėjomis, filosofiškai scenografinio palikimo ugdymo praktika. A.Maceina teigė, kad žmogus, kurdamas kultūrą, pertvarko savo vidinį pasaulį: jeigu kultūra daro ugdymui tiesioginę įtaką, tai ugdymas keičia kultūrą per išugdytą žmogų. J.Vienožinskis aprašydamas to meto teatrinę kultūrą pastebi, kad spektaklių auditorija kasmet auga, teatrą pradeda lankyti ir tautinės mažumos: žydai, rusai, vokiečiai, lenkai. Šis reiškinys įrodo, kad teatru susidomėjo net ir tie, kurie seniau į jį žiūrėjo skeptiškai, ir tai, kad mūsų gražioji kalba (spektakliai prieškario Valstybės teatre buvo dainuojami ne originalo, bet gimtąja lietuvių kalba) įgauna vis daugiau šalininkų.
L.Truikys atliko didaktinę, pažintinę ir komunikacinę operos populiarinimo auklėjamąją funkciją, reikšmingą lietuvių meninės ir istorinės, politinės sąmonės formavimuisi. Plėtodamas vidinius operos dramaturgijos stiliaus formavimosi mechanizmus, jis filosofijos ir vaizdo sintetizavimo procese atgaivino ir išvadavo dramatinę operą iš vienpusiškumo, itališko kostiumuoto teatro dekoracijų pamėgdžiojimo šablonų.
Įkvėpimo menininkas ieškojo senose šventose praeities kultūrose jį tarsi piligrimą viliojo senovės graikų menas, maurų architektūra, senoji gotika, todėl visam gyvenimui jam paliko įspūdį besiskverbiantys saulės spinduliai, savaip nudažantys viduramžiškos architektūros epizodą. Hermeneutika nuo seno buvo apibrėžiama kaip menas interpretacinėmis pastangomis išaiškinti ir perteikti tai, kas kitų pasakyta.
Tyrinėjo muzikos pritaikymo buityje, medicinoje, namuose, šeimoje, meilėje aspektus. Analizavo sukurtos scenografijos ir operinės muzikos, taip pat žiūrovų sąveikos dėsningumus. Tam pasitelkdavo meno, kūrybos, pedagogikos, socialinės psichologijos, muzikinės estetikos, statybinės mechanikos, medžiagų atsparumo, teatro akustikos, psichofiziologijos duomenis ir metodikas. Analizavo, stebėjo, eksperimentavo su akustiniais vaizdo išgavimo bei apdorojimo būdais.
© 2006 XXI amžius
|