|
Spaudos draudimą prisiminus
1794, 1831, 1863 metų sukilimai buvo pralaimėti. Ypač žiauriai buvo numalšintas 1863 metų sukilimas.
1863 m. kovo 23 d. caro įsakymu Lietuvoje pradžios mokyklose buvo galima mokyti tik rusiškai. Uždraustos parapinės mokyklos. Po metų caro valdininkas S.Mikuckis lietuvių kalbai pritaikė rusišką raidyną, vadinamą graždanka, kuriuo išspausdintas elementorius. S.Mikuckiui talkininkavo J.Juška, bet greitai jis atsisakė, talkininkavo jam ir Laurynas Ivinskis, kuris dėl to vėliau labai išgyveno. Prievarta brukamus valdiškus elementorius tėvai dažniausiai sudegindavo. 1865 metais rusiškomis raidėmis buvo išspausdintas kalendorius. Tuo pat metu išleistas kalendorius lotyniškomis raidėmis buvo griežtai uždraustas platinti. M.Muravjovas asmeniškai uždraudė spausdinti knygas lotyniškomis raidėmis, tarp jų ir Valančiaus Žemaičių vyskupystę.
M.Muravjovo įpėdinis Kaufmanas 1865 m. rugsėjo 6 d. aplinkraščiu uždraudė visiems spaustuvininkams spausdinti knygas lotyniškomis raidėmis. Tie aplinkraščiai liko nepaskelbti. Vadovaujantis carinės Rusijos įstatymais, jie neturėjo teisinės galios. Todėl spauda teisiškai nebuvo uždrausta. Tuo vėliau pasinaudojo inžinierius A.Macijauskas ir Senate laimėjo spaudos bylą.
Vysk. M.Valančius 1867 m. kovo 11 d. kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių Baranovą ir prašė leidimo perspausdinti lotyniškomis raidėmis maldaknygę Aukso altorius. Prašymą motyvavo tuo, kad pagyvenę žmonės nepažįsta rusiškų raidžių. Gubernatorius atsakė, kad po kelerių metų visi lietuviai gerai skaitys rusiškai.
Susidarius tokiai situacijai vysk. M.Valančius organizavo lietuviškų knygų spausdinimą ir gabenimą iš Prūsijos. Knygnešių organizacija buvo susekta 1870 metais ir 17 žmonių buvo apkaltinti, šeši kunigai ištremti į tolimas gubernijas.
Ir po vysk. M.Valančiaus mirties 1875 metais knygų gabenimas iš Prūsijos nenutrūko. 1882-aisiais persekiojimas dar sugriežtėjo. Tačiau knygnešystė tapo visuotiniu reiškiniu. Joje dalyvavo įvairių įsitikinimų inteligentai, korespondencijų rašytojai, knygnešiai... Daugelis įkliuvo, bet caro valdžia jau buvo bejėgė užgniaužti tautinį pakilimą.
Rusų valdžia mokyklose draudė mokiniams lietuviškai kalbėti. Dėl to steigėsi slaptos mokyklėlės. Nelegaliai mokyti vaikus ragino M.Valančius. Jam kunigai turėdavo du kartus per metus atsiskaityti. Vyskupas ir jo kunigai daug pasidarbavo, kad vaikai, priimdami Pirmąją Komuniją, jau mokėtų skaityti iš lietuviškų knygų. To paties reikalavo iš jaunavedžių. Vyskupo nuopelnas slaptos daraktorių kilnojamos mokyklėlės kiekviename kaime. Pirmąsias raides pažinti motinos prie verpimo ratelių išmokydavo vargo mokykloje. Dėl to 1892 metais Šiaurės vakarų kraštui buvo išleistas įstatymas bausti 300 rub. bauda arba trims mėnesiams arešto daraktorius ir mokinių tėvus.
1885-1904 metais buvo apie 20 knygnešių organizacijų: Garšvių Panevėžio aps. (1885-1895), Atgajos Šiaulių aps. (1889-1895), Sietynas Marijampolės aps. (1894-1897), Žvaigždė Zarasų aps. (1900-1902), Artojų Marijampolės aps. (1901-1905) ir kt.
40 metų truko spaudos draudimas. 1904 m. gegužės 7 d. jis buvo panaikintas. Nors caras asmeniškai neuždraudė, tačiau asmeniškai panaikino visus anksčiau priimtus nutarimus bei potvarkius dėl lietuvių ir žemaičių rašto ir leido naudoti, be rusiškojo, taip pat lotyniškąjį raidyną. Nors spauda buvo leista, tačiau ji buvo griežtai cenzūruojama, todėl lietuviai socialdemokratai ir vėliau savo raštus spausdindavo Mažojoje Lietuvoje ir knygnešiai juos parnešdavo kontrabandininkų keliais.
Jurgis BIELINIS,
Kauno knygnešių draugijos pirmininkas
© 2006 XXI amžius
|