Pirmasis puslapis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Literatūra
Mums rašo
Nuomonės
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Žvejo sūnaus

D.Sobeckio poezijos knygelės viršelis

Paėmus į rankas Dainiaus Sobeckio antrąją poezijos knygelę, į akis krito keistokas po nupieštu ant viršelio iš popieriaus išlankstytu laiveliu parašytas pavadinimas – „Žvejo sūnaus“, tarsi nesiderinantis su lietuvių kalbos vardininko norma, kuria rašomas kiekvienas pavadinimas. Tik toliau skaitant eiles jis tarsi pasiteisina. Tas kiek atvirkščias kalbėjimas ir prieš save, ir tarsi poetinis burnojimas prieš Dievo Sūnų, ne dailidę, o žveją, padeda suvokti sumanymo esmę – parašyti kitaip ne tik pavadinimą, bet ir reikšti mintis eilėmis. Iš pradžių atrodė, kad iš naujo skaitau Bibliją, tik kiek kitokiu kampu, ar dalyvauju sekmadienio Mišiose, poetiškai aukojamose paties poeto, stovinčio ant kalno ir skelbiančio gyvenimo tiesas. Kokios pakylėtos ir taurios eilių mišios – norėjosi sušukti skaitant.

Eilėmis poetas tarsi susidvejinęs su Dievo Sūnumi: vienur Jam paprieštaraujantis, kitur su Juo susiliejantis ir prabylantis tarsi Jo pamokymų balsu. Todėl tokia lyg ir dieviška, bet labai sužmoginta poetinio kalbėjimo maniera išsiskiria iš kitų poetiškai kalbančiųjų naujumu, gaivumu ar eilėraščio pabaigos netikėtumu.

Šio poeto eilės – tarsi savotiška, tik pačiam D.Sobeckiui būdinga malda, apibendrinama eilėraščiais „Prieš maldą“ ir „Po maldos“, kuriais prasideda ir baigiasi eilių knygelė. Eilėraščio rašymas yra intymumo akimirka, prieš kurią būtina susikaupti, nesiblaškyti, surasti išsikalbėjimo vietą, kad galėtum pasakyti: „dabar jau melsiuos“, o pabaigoje paprašyti nuolat klystantiems atleidimo: „Tėve/atleisk Tave mylintiems/nes jie nežino/ką daro“. Pažvelkime, o kas toliau toje eilių knygelėje, simboliškai plaukiančioje popieriniu laiveliu į gyvenimą. Ji sudaryta iš „Pradžios“, „Gerosios žinios“, „Abejonės“, „Girto laiko“, „Meditacijos“, „Apokalipsės“ ir „Kitos pradžios“. Tai eilėraščių ciklų pavadinimai. Jų eilės paprastos kaip kasdienis gyvenimas, persmelktas Biblijos įvykių, to meto istorijos, paskalų ir tikrovės. Virtęs poetiniu kalbėjimu, D.Sobeckio eilėse sumišęs ir persipynęs šventumas ir žemiškumas. Žmogus, pagal prigimtį panašus į Dievą, parodomas su visomis nuodėmėmis, nuopuoliais ir ydomis. Tikėjimo tiesos skelbiamos labai sužmogintai, paprastai, kai kuriuos eilėraščius dedikuojant savo pažįstamiems, draugams, tarp kurių tarsi gyvena ir Dievo Sūnus. Gyvena Jis tarp mūsų čia ir dabar, tarsi peržengęs Jį skiriančią laiko ribą, labai sužmogintas, poeto įsitikinimu, buvęs ne staliaus, o žvejo sūnus. Gyvena ir pats poetas toje poetiškai perteiktoje mūsų dienų sumaištyje, kurią jis atskleidžia taupiomis poetinėmis priemonėmis: „žmogaus sūnus nukryžiavo tave“ (eil. „Metraštis“), kur „nelaukiamas apkartęs medumi“ (eil. „Negimusių vaikų mėnuo“), kai prašoma „nuimk nuo manęs kryžių“ (eil. „Abejonė“), kai už saikingą gyvenimą žemėje ne rojaus, „o pragaro apartamentai“ (eil. „Diptichas“), keistas potyris su stigmomis, kurios kartojasi kas mėnesį (eil. „Stigmos“), nemaloni realybė radus sparną ir paaiškėjus, kad „sparnas buvo angelo nepanorusio tarnauti Dievui anei velniui“ (eil. „Pakrantėje“), slogus pagiriojimas (eil. „Pagirios“), kai gyvenimas praslenka kaip filmo juosta (eil. „Filmas“), kai prasiveržia rauda neleidžiamam prisikelti (eil. „Rauda“), kai nutrinama riba tarp žmogaus ir Dievo (eil. „Apie dievus“), kai tikima prisikėlimu (eil. „Prisikėlimas“).

Kad gilinimasis į jauno poeto eiles būtų konstruktyvus, norėčiau kai ką ir papeikti. Gana prastai atrodo eilių knyga, kai ji prasideda turiniu, peršančiu išankstinį žinojimą, kokios eilės knygelėje bus skelbiamos, o ne tiesiog prasideda poeto eilėmis. Kitas nelabai gražiai atrodantis dalykas – eilėraščių pavadinimai ilgesni už pačius eilėraščius (eil. „Praviri ganyklos vartai – tai užuomina alkanam vilkui, kad vakarienė išėjo pas jį“, „Katinų svajonėse numatytas įtekančių žuvelių likimo kelias iš srauniojo upelio į gėlųjį ežerą“). Nors knygelės nepuošia ir tarsi iš štampuotų minčių parašytos eilės („Ėriuko gimtadienis“, „Profesija“, „Negandų metas“, „dėmės Nuo“, „Peleninė“,„Per anksti atėjai…“), bet linkiu poetui, kad laivelis nesiblaškydamas drąsiai plauktų į gilesnius poezijos vandenis.

Pranciška Regina LIUBERTAITĖ

© 2006 „XXI amžius“