Atnaujintas 2006 gegužės 17 d.
Nr.37
(1437)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Žmogaus atmintis

Robertas Keturakis naują Albino Slavicko leidinį „Laisvės dvasia gyva“ („Aušra“, 2006) įvardijo kaip „publicistinių įžvalgų, esė, istorinių etiudų knygą“. Tai rinkinys rašinių aktualiausiomis Lietuvai istorijos temomis, pradedant knygnešiais, tarp kurių buvo ir autoriaus senelis Stasys Slavickas, ir baigiant naujais faktais apie Sūduvos krašto partizanus ir istorinius įvykius. Partizaninio pasipriešinimo tema, matyt, artima autoriui. Jis vienas pirmųjų dar 1990 metais surinko medžiagą apie tremtį, pasipriešinimą okupantui ir jau kitais metais ją paskelbė knygoje „Viešpatie, sugrąžink Tėvynę“.

Ir šioje knygoje įdomi viena publikacija ta tema: autoriui į rankas pateko partizano Budrio eilėraščių pluoštelis, datuotas 1948 metų lapkričio – gruodžio mėnesiais ir skirtas žuvusiam partizanui Vėjui. Deja, autoriaus pavardė taip ir liko nežinoma, tačiau kaip iliustracija spausdinamos rankraščių faksimilės suteikia knygai pilietinio svorio:

Vai, kad ne tas klevas tėviškės palaukėj,
Ne žali dirvonai, ne žalieji sodai –
Ar tu būtum ėjęs čia, kur nieks nelaukia,
                Kur numiršta svajos, kur užgęsta godos?
                                 „Žuvusiam“, 1948 11 17

Ir autoriaus pilietinė pozicija tvirta: jis ieško tikėjimo, tautiškumo, meilės tėvynei šaknų nuo seniausių laikų iki dabar. Štai autorius prisimena laikus, kai Pažaislio šventovės fundatorius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Zigmantas Pacas statė kamalduliams stebuklingą vienuolyną, džiaugiasi šių dienų altruistu architektu Leonu Juozoniu, pastačiusiu Lietuvos bažnyčių šventoriuose, partizanų žūties vietose 23 koplytstulpius, tiek pat memorialinių lentų lietuvybės puoselėtojams, liaudies muziku Gintautu Grigaliumi, kuriančiu patriotines dainas. Man labai prasmingai nuskambėjo autoriaus žodžiai rašinyje „Laiškas būsimam rašytojui“: „Kas širdį sopuliui prikėlė? (...) Sužinok ir pasakyk – kada iš protėvio rankos išskrido vieniša bitelė surinkti medų iš visų lauko gėlyčių, kad Lietuva medum kvepėtų... Norėčiau, kad pasakytum, kodėl vakaro žara ramybę kloja, o ilgesio aidai upe nuplaukia pro pilkapius tylius, kas ir kada atsišauks?“ Man tai nuskambėjo kaip gražios poezijos posmas. „Viskas, kas gražu, – amžina“, – daro išvadą ir pats autorius, žvelgdamas į šių dienų aktualijas.

Daugiatemėje knygoje atsitiktinių rašinių neradau: viskas skamba tikrumu, autorius dėlioja akcentus kartais tradicinius, o kai kada ir netikėtus. Bet tai jau skonio reikalas. Juk „žmogaus atmintis nepastovi, kartais baili ir nesąžininga, žmogaus atmintis yra gundoma laikinumo ramybės ir nustoja budėti“ (R.Keturakis).

Tai penkioliktoji autoriaus knyga. A.Slavickas yra ne tik poezijos, prozos rinkinių, bet ir populiarių dainų žodžių autorius. 2004 metais yra parašęs ir išleidęs knygelę poemą „Knygnešio keliu“. A.Slavickas didžiuojasi, kad Liudvinavo apylinkių knygnešiu buvo jo senelis S.Slavickas, už patriotinį darbą kalėjęs Peterburgo kalėjime, ištremtas į Žitomiro sritį. 2005 metais pasirodė „Giesmynas“, kurioje yra autoriaus nuoširdūs ir visiems suprantami posmai apie Kristaus gyvenimą ir kančią.

Sulaukęs garbingo amžiaus, A.Slavickas dar nežada padėti plunksnos. Tikiu, kad sulauksime naujų knygų, kuriose bus apdainuojamas tikėjimas Viešpačiu ir žmogumi.

Stanislovas ABROMAVIČIUS,
rašytojas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija