Atnaujintas 2006 gegužės 17 d.
Nr.37
(1437)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Praeinam ar prismardijam?

Godulys nužudė ir Palangos širdyje
šimtmetį visus džiuginusį kurhauzą

Prieryčiu prieš Motinos dieną sapnavau didelio kalno viršūnėje nematomos rankos beisbolo lazda daužomus gėlėmis žėrinčius aukštus krištolo indus. Ir garsai žiro kaip šukės per širdį…

Nubudus ir žmonai įjungus radijukę, vėl girdėjome tą pačią, ypač skausmingą informaciją apie už Smiltynės ugniniais slibinais bėgantį per Kuršių neriją – pasaulyje unikaliu rojumi vadinamą, o dabar kapais verčiamą neregėtą gaisrą.

Dar labiau glumino sielą virkdančios žinios, jog vakarėjant prie Kuršių marių, Klaipėdoje, suvažiuoja daug „internacionalistų“, kurie įkaušę mašinose įjungia garsiakalbius, per kuriuos aidi „zulusiška“ – azijietiška, Volodios jaunystę primenanti muzika – „veeža, chorošo!“

Ar tasai gaisras – ne „atpildas“ už demokratėjančių šalių konferenciją Vilniuje?

Geriau nepolitikuokime.

Faktas lieka faktu, jog viskam abejingi, nes paranojiškai godūs ir pavydūs pilvamyliai, užmiršę bet kokią (!) savigarbą ir sąžinę, geidaudami tik šulinių „babkių babkių babkių“, nebijodami rizikos patekti į Lukiškes, net žūti, ruošiasi mažiausiai trims gyvenimams (bet – tik sau!) ir murdosi sveiku protu nebeišmatuojamuose dvasiniuose liūnuose, į juos įtraukdami ir greta esančius.

Pagarbios atminties uošvė Petronėlė Kiškienė po baliuko su pseudobičiuliais išmintingai aukštaitiškai primindavo: „Tik niekada, žintieli, savo nuodėmės virve nekark kito!“

Godėjantys nuožmogos savo keliuose ir antiįstatymiškuose „sprendimuose“, patyrėme, „šluoja“ ne tik miškus, medžius, paukščius, bet ir žmones, – o, kiek naujų kapelių iškilo Lietuvos kapinaitėse ir kiek jau išskrido lietuvaičių svetur per pusantro dešimtmečio sąmoningai vykdomą „godžiųjų genocidą“.

Jie žino, ką daro, bet…

Galvoti siūlo negalvoti. Todėl keista, kai suvėsę kaip pernykščiai kugeliai Lietuvos konservatoriai užleidžia visas pozicijas buvusiems komunistams.

Todėl kalnų viršūnėse, godiesiems su beisbolo lazdomis daužant gėlėtuose krištolo induose esančią Tautos sielą, vis garsiau ataidi raudonšerio Šėtono balsas: „Široka strana maja radnaja!..“

O mandagieji lietuviai patyliukais sprunka į savo nameliukus – skrudinamų „sraigių kalvarijos“ tęsiasi, nes sovietinis lietuvis, deja, nežino, kas yra sava valstybė – „kolchozas“ ar „UAB’as“?

Taip norisi paraginti – kelk sparnus, skruzdėliuk, galiūne mažas, tik nebūk abejingas, nepadėk saviesiems žudytis, nes gaisruose sudega ne tik smiltynės ir kurhauzai, o ir milijoninės visai nekvailų gyventojų turėjusios valstybės.

Gediminas GRIŠKEVIČIUS,
Palangos botanikos parko darbininkas

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija