Atnaujintas 2006 gegužės 17 d.
Nr.37
(1437)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Lietuvos žinios“, kam tarnaujate?

Pradėsiu nuo priminimo. 1996 metais, antrojo B.Jelcino perrinkimo Rusijos prezidentu rinkimų kampanijos įkarštyje, mačiau interviu su generolu A.Lebedžiu (per vieną Rusijos TV kanalų). Į korespondentės klausimą, kokie, jo nuomone, Ziuganovo ir RKP šansai šiuose rinkimuose, generolas tvirtai, lyg kirviu, nukirto: „Chvatit s nich, 70 milijonov svoich zagubili“ (Užtenka su jais. 70 milijonų savų pražudė). Ir tai pasakė didžiulę gyvenimo patirtį turintis ir blaiviai mąstantis karys ir politikas; beje, jis, jau kaip Krasnojarsko krašto gubernatorius, labai neaiškiomis aplinkybėmis žuvo (!) malūnsparnio katastrofoje. A.Lebedis neabejotinai žinojo, ką kalba, tad tiems, kurie su nostalgija vis paaimanuoja, kad „prie ruso buvo geriau“, paminėtas kraupus skaičius turėtų pagaliau padėti susivokti: tos aukos sukrautos vardan utopinio komunizmo pergalės visame pasaulyje (apsistosim, kai raudonu žiedu visa žemė skaičiai pražydės – pamenate?), o pergalės siekėjai ir kūrėjai buvo „garbingos SSKP“ eiliniai ir vadai vadukai. Tai jie, neseniai prie širdies glaudę „neklystančios partijos“ nario bilietus, nedelsdami ir reikiamu momentu pasidažę tautinėmis spalvomis, per 16 nepriklausomybės metų mikliai tvarkė jau sau kapitalistinių užmojų biznius ir biznelius, negailestingai apvogdami didžiąją Lietuvos piliečių dalį – „pilkąją masę“! Argi pastarųjų kelerių metų skandalingiausi viešumon iškilę grobimų ir panašūs faktai – ne jų rankų darbas? Dažnai tik stebėtis gali, kaip po tokių „erkių“ antpuolio Lietuva iš viso dar gyvuoja...

O tiems, kuriems vis dar labai gaila „brandaus socializmo“, patariu aplankyti Šiaurės Korėją ar Kubą; iki jų lygio ir mums buvo galimybė nukeliauti. Ten, manau, jų protas prablaivėtų.

Iš kitų girdėjau, o ir pats jau senokai pripratau prie minties, kad „Lietuvos žinios“ – mažiausiai purvinas dienraštis tarp didžiųjų ir pačių didžiausių. Dažnai lyg ir viskas jame priimtina, pilietiškai (žmogiškai) suprantama, bet, žiūrėk, net tame pačiame numeryje šalia geros medžiagos ima ir prasikiša „Dienos“ ir „Tiesos“ „universitetus“ praėjusio svirplio giesmelės apie „...sugriautą žemės ūkį“, apie angelišką švarumą ilgus metus dirbusio „kap. šaly“ (bene vienintelio iš „pribaltų“) korespondento-kolekcininko vien gerus darbus Lietuvai (kokiai?) tais slogiais socializmo laikais. Esant tokiu švarutėliu, kodėl taip džiaugiamasi, kad „visų agentų bylos išvežtos. Neturėkime iliuzijų, kad jos liko mūsų archyvuose“? Iš tikrųjų reikia apgailestauti, kad buvusi partinė nomenklatūra, pradedant rajkomų sekretoriais (ir aukščiau), kuri dirbo ranka rankon su KGB, greičiausiai niekados nebus apklausiama jokioje komisijoje ir toliau ramiai parazituos, maitinama dar ir valstybės (ar tik vienos?) personalinėmis pensijomis. O jei jų dosjė Saugotojas, grasindamas šantažu, paslaugos paprašys?!

Taip, šio baltinamo žurnalisto juodoji medalio pusė jokiai (ne tik Liustracijos) komisijai neprieinama, ir niekas nesužinos, kokie aitvarai ir už kokius pinigus jam sunešė unikaliausią ordinų ir medalių kolekciją, kokios neturi net valstybiniai Baltijos šalių muziejai.

Dėl jo bendradarbiavimo su KGB. Vieša paslaptis, kad stažuotėn į Vakarų „kap. šalį“ dešimčiai ar daugiau mėnesių mokslininkas buvo siunčiamas tik tuo atveju, jei jis buvo SSKP narys, vedęs, kaip užstatą paliekantis dar ir vaiką bei prieš kelionę... pasirašęs bendradarbiavimo su KGB sutartį. Ar ne geriausias to paliudijimas – nesena „vienos dienos ministro“ stažuotės istorija? Negi su žurnalistu susiderėta kitaip?

Manau, jei koks nors teismas norėtų, nesunkiai čia minėtą faktą su liudininkų parodymais nustatytų. Bet argi mūsų teismai tarnauja tik teisingumui, ar jie labai trokšta nustatyti tokią daug kam nemalonią tiesą, kuri parodytų, kaip silpnavaliai anos sistemos karjeristai buvo priverčiami tarnauti šėtonui? Nesmagu, kai koks nors svirplys bando pataikauti tai Lietuvos piliečių daliai, kuri mąsto jo kategorijomis. Visgi nors ir lėtai, bet tauta vaduojasi iš to „prakeikto nuolankumo“ (iš esmės – vergo) komplekso ir jai jau nebereikia svirplio giesmių apie tai, kokie balti angelai buvo KGB gretose.

Nuoširdžiai linkėčiau, kad tokios netiesos „Lietuvos žiniose“ palaipsniui vis mažėtų, kad būtų galimybė atvirai pasisakyti ir kitaip mąstantiems. Tik tada bus galima patikėti, kad „Lietuvos žinios“ – laisvų ir necenzūruojamų žurnalistų darbo produktas, kurį galima skaityti (vartoti) pasitikint jį rengusių žmonių ne tik profesine, bet ir pilietine branda bei atsakomybe už kiekvieną žodį.

O gal tai naivuolio „rausva“ svajonė?

Tomas VARLĖNIŠKIS

P.S. Su „Lietuvos žinių“ vyriausiąja redaktore buvo sutarta, kad apie jų „išbaltintą“ žurnalistą ir kolekcininką išspausdins ir kitą nuomonę. Deja, ši mano nuomonė jai pasirodė kaip „labai pikto žmogaus“ (ar kai kam nemalonią tiesą išsakantis pilietis iškart priskirtinas „labai piktų žmonių“ kategorijai?) ir netinkama jos redaguojamam laikraščiui. O kad mano rašiniui būtų parodytas neva dėmesys, jis buvo perduotas „svirpliui“, kuris atseit man paskambins. Ir to nebuvo. Tad net dukart netesėtas tarsi rimtų žurnalistų tarsi rimtas pažadas. Galimas komentaras: kieno vežime sėdi, to ir giesmes giedi...

T.V.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija