Atnaujintas 2006 gegužės 17 d.
Nr.37
(1437)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Paslaugos“ prieš Tėvynę

Atsiliepdamas į straipsnį „Kaip klastojama Lietuvos istorija“, išspausdintą „XXI amžiuje“ kovo 3 dieną, irgi rašau savo pastebėjimus tuo klausimu. Neseniai kažkur skaičiau, kad mirė poetas ir vertėjas P.Keidošius. Kadangi jis yra mano kraštietis (esu gimęs prie Vištyčio, Vilkaviškio r.,), be to, jis pasižymėjo dar kitomis savybėmis, tai ir atkreipiau dėmesį į jo paminėjimą. Taigi ten buvo labai teigiamai įvertintas šio žmogaus kūrybinis gyvenimas, buvo minima, kad jis buvo ir poetas nuo prieškario laikų, ir vertėjas iš kelių kalbų – rusų, baltarusių, armėnų, ir kad dirbo aktoriumi, net žurnalistų rusiškame („sąjunginiame“) laikraštyje, kad jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelnusio žurnalisto vardas (nebuvo pažymėta, kad tai Lietuvos TSR žurnalisto vardas). Deja, toje žinutėje net nebuvo užuominos apie tai, kad tą „nusipelniusiojo“ vardą Keidošius gavo už labai geras „paslaugas“ prieš tėvynę Lietuvą. Jis (kartu su kitais panašiais „kultūrininkais“) važinėdavo į sovietinius lagerius ir ten įtikinėdavo lietuvius politinius kalinius, kad jie blogai daro kovodami prieš sovietinę santvarką, kad sovietinė santvarka labai gera, kad „tarybinė tėvynė“ labai išgražėjusi, kad politiniai kaliniai turi atsisakyti savo „antitarybinių“ pažiūrų ir įsitraukti į laimingą sovietinį gyvenimą ir nuoširdžiai prisidėti prie komunizmo statybos. Savaime suprantama, Keidošius į Sibiro konclagerius važinėdavo ne savo pinigais, o gautais iš sovietinio saugumo ir taip pardavinėjo lietuvius kovotojus, viliodamas juos sovietiniu pyragu. Po tokių „paslaugų“ sovietiniam saugumui ir „nusipelniusiojo“ vardo suteikimo, pasipylė vos ne kas dveji metai jo išleidžiamos knygos su netalentingais eilėraščiais. Tuo tarpu tikrieji poetai vos galėdavo sulaukti savo knygų išleidimo kas 10 metų. Redakcija turėtų parašyti ir apie kitus žinomus sovietinius poetus, rašytojus ar kultūrininkus, kurie už išdavystę važinėdavo su saugumiečiais vykdydami šlykščias jų užduotis.

S.M.

Redakcijos prierašas. Petras Keidošius mirė šių metų pradžioje. Kaip tada pranešė Lietuvos rašytojų sąjunga, P.Keidošius gimė 1924 m. rugpjūčio 29 d. Vištyčio Laukų antrajame kaime, Vilkaviškio rajone. Vilniaus universitete jis baigė žurnalistiką, 1941-1949 metais dirbo aktoriumi Kauno jaunojo žiūrovo (vėliau – Jaunimo) teatre. Nuo 1950 metų dirbo savaitraštyje „Literatūra ir menas“, laikraščių „Sportas“, „Vakarinės naujienosz“, „Tėvynės balsas“ literatūriniu darbuotoju, buvo „Literaturnaja gazeta“ korespondentas Lietuvoje. 1974 metais jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio žurnalisto garbės vardas. Pirmuosius eilėraščius P.Keidošius pradėjo skelbti 1938 metais, o iš viso išleido 8 poezijos knygas: „Diena prasideda“(1952), „Žvaigždžių sąmyšis“ (1963, vaikams), „Ji vėl su manim“ (1974), „Įrašai“ (1980), „Brydės“ (1982), „Pirmasis ruduo“ (1984, gavo Salomėjos Nėries premiją), „Atolų šerkšnas“ (1986), „Prie žiemos slenksčio“ (2001). P.Keidošius išvertė rusų, baltarusių, armėnų, čekų rašytojų kūrinių.

Redakcija tik yra girdėjusi apie kai kurių sovietinių kultūros veikėjų dalyvavimą kituose „išvažiavimuose“ į sovietinius lagerius ir ten vykdytą jų agitaciją. Tačiau šie duomenys slepiami ir šiais laikais, todėl redakcija negali įvardyti kitų Lietuvos SSR „kultūrininkų“, vykdžiusių panašias sovietinio KGB užduotis. Redakcija kreipiasi į skaitytojus ir prašo žinančiųjų informuoti apie panašius atvejus, nepuošiančius kai kurių mūsų tautos atstovų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija