|
Nafta kvepiantys vėjai
Antanas Uosis
Pavasario vėjai atnešė į Lietuvą ir kiek gaivesnio šilto vėjelio. Tiesa, gūsiais jis kiek dvokia nafta ir dujomis, tačiau čia jau nieko nepadarysi. Mat vėjai dažnai pučia iš Rytų.
Tikru įvykiu tapo tarptautinė regioninė Vilniaus konferencija, sukvietusi daugelį šio regiono valstybių atstovų. Nebuvo čia tik aukštų rusų diplomatų ir politikų, pamiršo renginį ir vokiečiai su prancūzais. Baltarusiai irgi nepasirodė, nors ankstesnėje konferencijoje beveik prieš dešimtmetį mus aplankė pats A.Lukašenka, tada dar nepaskelbtas nepageidaujamu asmeniu daugelyje Europos valstybių.
Daugiausia iš konferencijos tikėjosi naujųjų NVS demokratijų atstovai, ryškiausi čia buvo Ukrainos ir Gruzijos vadovai, kalbėję apie pavojus, kylančius jų valstybių geopolitinei orientacijai. Jie nedviprasmiškai tvirtino jaučią Rusijos ekonominį ir politinį šantažą. Jiems antrino ir keletas rusų intelektualų iš opozicijos stovyklos, teigę, kad Kremlius galutinai nusisuko netgi nuo fasadinės politinės demokratijos fragmentų.
Tačiau tikrą sprogusios bombos efektą sukėlė JAV viceprezidento D.Čeinio kalba. Antrasis JAV žmogus su jam būdingu tiesumu smarkokai išbarė Rusiją už šios norą spausti nepaklusnius kaimynus energetinių išteklių reguliavimo svertais ir už Kremliaus pastangas užgniaužti paskutinius pilietinės visuomenės elementus nepriklausomą žiniasklaidą ir nevyriausybines visuomenines organizacijas. Už opozicijos persekiojimus gerokai kliuvo ir Baltarusijos vadovui.
JAV viceprezidento kalba buvo įvertinta gana savotiškai. Rusijos ir jos satelitų žiniasklaidoje kilo tikra antiamerikietiškos isterijos banga. Kitoje barikadų pusėje irgi būta įvairių nuomonių. Teko net išgirsti nuomonę, kad ši kalba labai primena garsiąją V.Čerčilio kalbą, pasakytą 1946 metais, kuri laikoma šaltojo karo pradžia.
Nereikia lyginti nesulyginamų dalykų. Už lango ne 1946, o 2006-ieji. Kad ir kokia aštri būtų kritika Rusijos adresu, JAV viceprezidentas paprasčiausiai pasakė tai, ko nesiryžta pasakyti pats Dž.Bušas, tebevadinantis Rusijos vadovą savo asmeniniu draugu. Atrodo, čia panaudota sena diplomatinė gudrybė, kai keli skirtingi panašaus rango politikai lyg ir pasidalija vaidmenimis. Po D.Čeinio kalbos pats Amerikos lyderis greitai įvyksiančiame Didžiojo aštuoneto valstybių vadovų susitikime jau galės kalbėti žymiai korektiškiau. Neužmirškime ir to, kad tas susitikimas įvyks Sankt Peterburge, o ir Aštuonetui šiemet pirmininkauja Rusija.
Rusijos prezidentas neakivaizdžiai atsikirto savo oponentams neseniai pasakytoje metinėje kalboje Valstybės Dūmoje. Pats pranešimo globalumas ir ambicingumas stebina, tačiau iš po skambių frazių tebelenda seno sovietinio modelio funkcionieriaus mąstymo būdas. V.Putinas savo kalboje daugiausia dėmesio skyrė Rusijos atsinaujinimo ir buvusios deržavos statuso atgavimo klausimams.
Čia neišgirdome nieko iš esmės nauja. Kaip ir pridera tradicinio tipo Rusijos valdovui, savo šalies atsinaujinimą jis mato karinės galios sustiprinime ir demografinių problemų sprendime. Kartu neužmirštama pažymėti, kad gamtinių išteklių kontrolė privalo būti valstybės žinioje. Vadinasi, dujinis globalizmas, draugaujant su vienais ir baudžiant kitus, nepaklusnius kaimynus, tebėra labai reali esamos ir būsimos Rusijos užsienio doktrinos dalis.
Karinės galios stiprinimo ir demografiniai klausimai Rusijoje yra labai persipynę. Padejavęs, kad JAV karinis biudžetas lenkia rusiškąjį net 25 kartus, V.Putinas vėl persikėlė į liaudies aforizmų pasaulį. Šįkart mestelėta patarlė apie piktą pilką vilką. Tačiau kad ir ką sakytų Rusijos vadovas, norai čia ryškiai skiriasi nuo galimybių. Ir nors niekas neneigia rusų mokslo galimybių, bet kokie bandymai lygintis su galingiausia pasaulio ekonomika Rusijai gali baigtis labai liūdnai...
Demografinis klausimas irgi rusų opioji vieta. Šalis su 143 mln. gyventojų per metus sumažėja beveik 1 mln. žmonių. Žinoma, ši tendencija nėra kažkokia unikali Rusijos bėda senstanti Europa išsilaiko tik gausių imigrantų ordų pagalba. Bet į Rusijos pakaušį dvėsuoja Kinijos (1,3 milijardo gyventojų) drakonas. O ir finansiniai svertai, kuriuos žada panaudoti Kremlius siekdamas padidinti rusų gimstamumą, yra labai maži. Todėl labiausiai tikėtina, kad gimstamumas padidės tik tarp musulmoniškų Rusijos tautų arba tarp asocialių asmenų. Labiau patrauklus atrodytų planas susigrąžinti į istorinę tėvynę 25 mln. rusų iš buvusios SSRS respublikų. Nors ir jis turi daug spragų jei iš daugelio Kremliui draugiškų NVS respublikų rusai jau ir taip išbėgo, tai pabandyk susigrąžinti tuos beveik du milijonus Baltijos valstybių rusakalbių, kuriems labiausiai norėtųsi mylėti Rusiją iš tolo. Ir tuos žmones galima suprasti juk pragyvenimo lygis Rusijoje yra žemesnis nei pas mus ar pas mūsų šiaurinius kaimynus. O ir pati Rusija kažkaip jų neskuba susigrąžinti, laiko juos čia. Kas žino, gal penktosios kolonos kada ir prireiks?
O kol kas tarptautinėje politikoje didesnių pragiedrulių nematyti. Rusija sėkmingai žaidžia dujotiekio Baltijos dugnu korta tarpusavyje kiršindama šio projekto gerbėjus ir oponentus. Štai jau pradėta kalbėti, kad gal bus dujotiekio atšaka į Suomiją. Gal dar ir į Latviją ar net Lenkiją. Kaip sakoma, tam davė, o tam ne. Vilniaus konferencijoje Rusijos užmačias ir apetitus bandė kiek sumažinti Azerbaidžano vadovas, pasiūlęs dalį per Turkiją eksportuojamos savo naftos nukreipti Europos link. Bet net ir pati ES neturi tvirtos nuomonės bendros energetinės strategijos klausimais. Įvairūs ES komisarai lyg susitarę lemena tą pačią dainelę, kad bendros energetinės politikos nėra ir dar ilgai nebus.
Tačiau pagalvoti yra apie ką. O kodėl Europai nepasisukus į pietus? Už Viduržiemio jūros plyti daug naftos turintys Alžyras ir Libija, kurioje, sakoma, naftos yra daugiau negu vandens. Ir Artimieji Rytai tikrai nėra toliau negu Vakarų Sibiro naftos gręžiniai. Atrodo, kad alternatyviam sprendimui trūksta tik politinės valios, o ne techninių galimybių.
Energetinių karų epochoje visada naudinga galvoti apie alternatyvas. Šita opi problema labai aktuali ir mums, nesugebėjusiems kol kas net elektros energijos tilto į Lenkiją nusitiesti. Pasaulinių naftos ir dujų kainų augimas labai skaudžiai atsiliepia ir mums. Juk tų kainų šuolis išjudino ir infliacijos augimą Lietuvoje. Jei šiemet infliacija tik vos vos viršijo ES direktyvų numatytą ribą ir jau vien to užtenka neleisti mums įsivesti euro, tai ką kalbėti apie ateitį, kai prognozuojama dar didesnė infliacija?
Matyti tiesioginę Kremliaus intrigų įtaką mūsų ekonomikai gal ir nevertėtų. Nors daugelis požymių rodo, kad ir čia galime tapti juodųjų technologijų aukomis. Juk jei pasaulinės naftos kainos ir toliau taip kils, o ES biurokratai nesumažins reikalavimų eurą įsivesti norinčioms valstybėms, tai įsitraukimas į bendrą finansinę Europos erdvę gali pavirsti labai tolima svajone. O bet koks likimas pilkojoje, neeurinėje ES narių zonoje tik konservuoja rusiškojo revanšo galimybę.
Ir tai ne vien tik paranojiški svaičiojimai. Rusija kartu su Kinija kursto branduolines Irano ambicijas. O tai didina naujo karinio konflikto ir naujo naftos kainų šuolio galimybę. Prisimindamas, kaip baigėsi Irakui, kurio urano sodrinimo gamyklą dar prieš ketvirtį amžiaus subombardavo Izraelio naikintuvai, Teheranas ką tik nusipirko iš rusų didelę priešlėktuvinių pabūklų partiją. Kitoje Žemės rutulio pusėje Lotynų Amerikos naftingosios valstybės krečiamos kairiųjų prezidentų-populistų grasinimų nacionalizuoti naftos gavybos sektorius. Tai kils ar nekils naftos kainos? Galime spėlioti, bet variantų čia tikrai nedaug.
Ir visa tai susiveda į gana nekokį Lietuvai vaizdelį, kaip pasakytų vienas nemirtingas Dviračio žinių herojus. Galima be galo kalbėti apie ES grožybes ar jos skiriamą paramą, bet kol Lietuvos algos ir kainos, didžiąja dalimi priklausančios, beje, nuo tų pačių pasaulinių naftos ir dujų kainų, skirsis nuo europinio vidurkio kelis ar net keliolika kartų, sovietinė nostalgija išliks nepaprastai gaji.
To neturėtų pamiršti mūsų tautos elitas politikai, sprendžiantys kasdienes problemas, ir analitikai, projektuojantys ateitį.
© 2006 XXI amžius
|