| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
,,Po mūsų kojomis Lietuvos istorija
Metų pradžioje dr. Napoleonas Kitkauskas, architektas restauratorius, turintis statybos inžinieriaus diplomą, šventė 75-erių metų jubiliejų. Darbštusis mokslininkas paskelbė apie 200 mokslinių ir populiarių straipsnių, parašė keletą knygų: ,,Vilniaus katedra (1976, išversta į rusų, anglų, vokiečių kalbas), ,,Vilniaus pilys (1989), ,,Vilniaus Arkikatedros požemiai (1994), ,,Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje (2002 m., su žmona Laimute Kitkauskiene) ir kt. 1980 metais jis apgynė architektūros kandidato disertaciją (1993 metais nostrifikuotas humanitarinių mokslų daktaro laipsnis), 1990 metais už knygą ,,Vilniaus pilys suteikta Lietuvos kultūros ir meno nacionalinė premija. Dirbo Paminklų konservavimo instituto grupės vadovu, projekto vyr. architektu, vyr. specialistu. Nuo 1993 metų Pilių tyrimo centro ,,Lietuvos pilys Architektūros tyrimų skyriaus vadovas. Dr. N.Kitkauskas suprojektavo Kristijono Donelaičio memorialą Tolminkiemyje ir Lazdynėliuose, Biržų pilies tiltą, Vilniaus universiteto bibliotekos knygų saugyklos, Žemutinės pilies naujojo arsenalo konstrukcines dalis. Jam vadovaujant buvo atlikti Vilniaus Arkikatedros tyrimai, jos remonto darbų projektavimas ir priežiūra, taip pat atliekami Vilniaus Žemutinės pilies kunigaikščių rūmų architektūriniai tyrimai. ,,Po mūsų kojomis atsiveria Lietuvos istorija, sako mokslininkas, maloniai sutikęs pasikalbėti su ,,XXI amžiaus korespondente dr. Aldona Kačerauskiene.
Gerb. daktare, prašytume prisiminti savo vaikystę, tėvų namus. Įdomu būtų sužinoti, iš kur jūs atėjote, kaip brendo jūsų asmenybė. Gimiau Antadurių kaime (Molėtų vlsč.), ūkininkų šeimoje. Gimtinę prisimenu kaip per sapną. Man einant penktuosius metus, tėvai nusipirko ūkį Mažeikių kaime (Kuktiškių vlsč.). Augau su pustrečių metų jaunesniu broliu Serapinu. Norėdamas išlaikyti neišdalytą ūkį, tėvas į mokslus leido du savo brolius, padėjo įsikurti ištekėjusioms seserims. Mano mama neapsakomo darbštumo moteris. Ji šeimininkavo namuose, dirbo laukuose, verpė, audė, net siuvo. Neatlaikė sveikata, pradėjo sirguliuoti. Laimė, tėvo sveikata buvo gera. Ūkyje buvo labai daug darbo. Nuo pat vaikystės abu su broliu padėdavome tėvams, kurie ketino mus leisti į mokslus, gerai suprato mokslo vertę. Pasitaikydavo, kad iš Utenos gimnazijos tėvas mus kokiai savaitei parsiveždavo namo padėti įveikti skubius, neatidėliotinus žemės darbus, kurių nė kiek nesibodėjau, žinojau, kad taip reikia. Be to, visada norėdavosi pavaduoti sirguliuojančią mamą. Jaučiau tų darbų prasmę. Mokytis sekėsi, darbai ūkyje mokslui netrukdė. Didžiausia pramoga buvo skaitymas. Anksti išmokau skaityti. Namie skaitinėdavau Seinuose leistus ,,Šaltinio ir ,,Šaltinėlio komplektus, tėvų prenumeruojamus ,,Ūkininko patarėją, ,,Jaunąjį ūkininką. Vėliau susidomėjau Bernardo Brazdžionio poezija, sunku buvo atsitraukti nuo B. Daunoro ir J. Petruičio knygų, kuriose jie aprašė savo išgyvenimus, patirtus pirmosios bolševikų okupacijos metais. Žavėjo V. Hugo, H. Sinkevičiaus, V. Reimonto, L. Tolstojaus ir kitų talentingų autorių kūryba. 1947 metų paskutinėmis lapkričio dienomis aplankiau tėviškę, pasiėmiau maisto. Išeinantį iš namų mane peržengnojo ir palaimino motina. Daugiau jos nebemačiau. Gruodžio 6-ąją mane suėmė. Man tuomet buvo šešiolika, mokiausi septintoje gimnazijos klasėje. Apie suėmimą brolis tuojau pranešė tėvui. Nenorėdami jaudinti motinos, jie apie tai jai nieko nesakė. Tik per Kūčias ji su nerimu paklausė: ,,Kur Napaliukas? Po mėnesio mama mirė. Tėvą su broliu netrukus (1948 m. gegužės 22 d.) išvežė į Sibirą. Ilgai apie juos nieko nežinojau. Kaip praleidote tuos septynerius nelaisvės metus? Iš Utenos gimnazijos mus suėmė septynis. Žiauriai tardė, mušė, penkias paras vertė stovėti, neleido užmigti, vertė prisipažinti nebūtus dalykus. Kankinimus išlaikėme mudu su Baliu Grušecku, buvome ūkininkų vaikai. Manau, kad mums padėjo nuo vaikystės įprastas fizinis darbas, ugdęs valią ir kantrybę. Tikėjomės, kad bus teismas, kad mus paleis. Tačiau išgirdome tik nuosprendį. Man buvo atseikėta dešimt metų lagerio. Atsidūriau Mordovijos griežtojo režimo lageriuose. Dešimt valandų per parą tekdavo dirbti sunkius fizinius darbus. Kankino alkis. Lagerio balanda buvo skysta, nesoti. Ir siuntinių nebuvo kam atsiųsti. Tėvas su broliu ir kiti giminaičiai ištremti, mama mirusi. Tačiau aplinkui buvo už mane vyresnių, daugiau gyvenimo mačiusių, daugiau mokslo ragavusių žmonių, kurie neleido pražūti. Jie formavo nuostatą: neturim pasiduoti, mūsų galvų dar prireiks tėvynei. Iš Vilniaus kunigų seminarijos suimtas subdiakonas Bronius Strazdas noriai skleidė filosofijos žinias. Gavęs siuntinėlį iš Lietuvos, išvirdavo kruopų košės; susėsdavome aplink garuojantį katiliuką ir stiprindavomės. Ligoninėje felčeriu dirbęs kunigas Zigmas Neciunskas, gavęs maisto iš tėvynės, viską išdalydavo, taip pat stiprino mus moraliai. Niekas neabejojo: tai šventas žmogus. Pedagogas Juozas Mičiulis, rašytojos Bronės Buivydaitės vyras, mokė Lietuvos istorijos, logikos. Austras Francas Jozefas Grobaueris trimis kalbomis parašė lyginamąją gramatiką. Hansas Šmidtas mokė anglų kalbos. Į tas pamokas žiūrėjau rimtai, norėjosi tęsti Utenos gimnazijoje taip netikėtai nutrauktą mokslą. Likimo draugai mane praminė ,,Pavasarėliu. Mordovijos lageriuose tuo metu kalėjo poetas Antanas Miškinis, operos dainininkas Antanas Kučingis, smuikininkas Albinas Ciplijauskas. Lagerio kalinių paštu gavome A. Miškinio psalmių (buvo įsiūtos po šimtasiūlės vatinukės pamušalu). Dalį jų išmokome mintinai. Nuo 1950 metų mums leido naudotis lagerio bibliotekoje sukauptomis knygomis rusų kalba. Skaičiau Bielinskio, Gerceno, Černyševskio, Turgenevo, Gončarovo, Ostrovskio raštus. Kalint kitame lageryje, pavykdavo pasikeisti laiškeliais su moterų zonos kalinėmis. Man rašė gydytoja, labai išsilavinusi moteris, suimta už dalyvavimą Rericho draugijos veikloje. Daug naudos mano dvasiniam brendimui teikė jos parašytos mintys. Iš duonos nusilipdžiau rožinį, melsdavausi. Taigi lageryje tartum susidarė sąlygos tęsti Utenos gimnazijoje pradėtą formuoti pasaulėžiūrą. Tvirtėjo nuostata, kad žmogus neturi ieškoti vien sau naudos, jog reikia stengtis, kad kitiems visuomenės nariams niekada nebūtum našta, kad būtina pačiam pateisinti buvimą žemėje. Po Stalino mirties, 1954 metų liepą, buvau paleistas į laisvę. Po lagerio ,,universitetų nesunkiai baigėte Kauno 2-osios darbo jaunimo mokyklos 11-ąją klasę sidabro medaliu, kuris tuomet be stojamųjų egzaminų atverdavo duris į aukštąsias mokyklas. Tų pačių metų rudenį tapote Kauno politechnikos instituto Statybos fakulteto studentu. Praktiška inžinieriaus specialybė atrodė esanti toliau nuo komunistinės idealogijos. Tuo tarpu nuo ankstyvos jaunystės rašėte eilėraščius, branginote grožinę kūrybą. Ar negaila, kad bolševikų okupacija sutrukdė aukštojoje mokykloje puoselėti literato talentą? Sunku dabar pasakyti, kas būtų, jeigu... Manau, kad reikia pateisinti savo buvimą, nesvarbu, kad ir kur dirbtum. Esu laimingas galėjęs prisiliesti prie mūsų istorijai brangių vietų; vien ko verti Vilniaus Arkikatedros tyrinėjimai, lobyno suradimas! Pavyko aptikti pirmosios Katedros pamatų kontūrus, nustatyti visos Arkikatedros architektūros raidą. Pirmosios mūsų šventyklos Vilniaus Katedros rasti pamatai buvo tarsi dovana krikščionybės įvedimo Lietuvoje 600 metų proga. 1987 metų birželio pabaigoje Romoje, Vatikane, buvo surengta konferencija Lietuvos krikšto sukakčiai paminėti. Dvasininkai buvo pasiūlę ten nuvykti ir perskaityti pranešimą apie Arkikatedros radinius. Tačiau tuomet dar buvo sovietmetis, valdžia manęs neišleido. Kadangi Vilniaus Katedroje rasta daug užmirštų praeities reliktų, tai kilo minčių, kad jų gali būti ir į rytus nuo Arkikatedros, ten, kur yra buvę Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai mūsų valstybingumo pagrindinis simbolis. Po Antrojo pasaulinio karo Pilies kalno papėdėje, buvusiame Abraomo Šliosbergo name, buvo įkurdinti vadinamieji pionerių ir moksleivių rūmai. Jau 1976 metais preliminariais tyrimais nustatyta, kad ten, po tuo namu, yra išlikę Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų rytų korpuso rūsiai: pietinė jų dalis mūryta XV a., o rytinė XVI a. pirmojoje pusėje. Devintajame dešimtmetyje sovietinė valdžia pasiūlė buvusį A.Šliosbergo namą pritaikyti Tautų draugystės muziejui. Bet pirmiausia reikėjo atlikti architektūrinius ir archeologinius tyrimus, kurie buvo pradėti 1987 metais. Įsitikinome, kad po šiuo namu išsaugoti Žemutinės pilies rūmų rytų korpuso rūsiai ir net pirmojo aukšto sienų fragmentai. Buvo Atgimimo metas, netrukus atsisakyta vadinamojo Tautų draugystės muziejaus projektavimo. Priartėjome prie Valdovų rūmų temos. Prie pat Vilniaus Arkikatedros kylantys mūrai susilaukia nevienareikšmio visuomenės įvertinimo. ,,Jie sumenkins ir užgoš Arkikatedros klasicizmą, sako vieni. ,, Tai nebus autentiškas objektas, teigia kiti. Daug metų kartu su archeologais tyrėte Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų liekanas. Įdomu būtų žinoti jūsų nuomonę dėl atstatomų Valdovų rūmų. Šie rūmai tai Sąjūdžio dėmesio objektas. Visuomenė siūlė toliau tęsti prieš 190 metų nugriautų Žemutinės pilies rūmų liekanų tyrimus. Žmonės mielai rinkosi į talkas. Jie norėjo matyti atstatytus rūmus, pradėjo rinkti pinigus. JAV lietuvių bendruomenė išspausdino Adolfo Šapokos redaguotos ,,Lietuvos istorijos šimtą tūkstančių egzempliorių; už šią knygą gautas lėšas paskyrė rūmams atstatyti. Visi norėjo rūmų atstatymą pradėti tuoj pat. Tačiau tuo metu dar neturėjome visų tyrimų medžiagos. Paminklotvarkos metodika įsakmiai reikalauja, prieš pradedant istorinėje aplinkoje bet kokius statybos (šiuo atveju atkūrimo) darbus, atlikti nuodugnius kompleksinius tyrimus. Todėl visos buvusių rūmų teritorijos tolesnius tyrimus vykdyti buvo pakviestas Mokslų akademijos Istorijos institutas, talkino Paminklų projektavimo institutas. Tirtas apie 1,5 ha plotas; tyrimai vyko nuo 1987 iki 2005 metų. Radinių studijoms, apibendrinimui prireiks daugelio metų. Griuvėsiuose pririnkome daug detalių. Kai architektas Laurynas Gucevičius darė Katedros rekonstrukciją, rūmai tebestovėjo. Tuomet niekas nepriekaištavo, kad jie užgožia Katedros klasicizmą. Apie 90 proc. Valdovų rūmų išorės fasadų atstatomi tokie, kokie buvo. Aukščio paklaida nebent 2030 cm. Dėl langų formų autentiškumo abejonių nekyla. Taigi atstatoma tai, kas buvo. Pabėgti nuo Sąjūdžio dėmesio objekto nebegalima. Esate daug kur kviečiamas ir laukiamas. Jūs K. Donelaičio draugijos pirmininkas, Valstybinės paminklosaugos komisijos narys, Tautos fondo Lietuvoje atstovybės pirmininkas, Restauratorių sąjungos narys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narys, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys ir Vilniaus skyriaus pirmininkas. Visų šių nevyriausybinių organizacijų viename straipsnyje nespėsime aptarti. Prašytume pasakyti savo nuomonę apie LKMA veiklos prasmę. Į Lietuvių katalikų mokslo akademiją kartu su žmona Laimute įstojome tuojau pat, kai ji atsikūrė Lietuvoje. Jaučiamės savi. Krikščioniškos orientacijos žmonės gali ten save surasti, spausdinti darbus ,,Suvažiavimo darbuose ir ,,Metraštyje. Šių leidinių tomai vis auga. Vilniaus skyriaus mokslininkai renkasi kas mėnesį. Padalyvavę šv. Mišių aukoje, prisiminę gyvus ir mirusius mėnesio jubiliatus, renkasi į LKMA patalpas, pasiklauso paskaitos, aptaria reikalus. Ko norėtumėte palinkėti Lietuvai ir jos žmonėms? Norėčiau, kad ateityje lemtis mūsų tėvynei būtų palankesnė, kad mūsų tauta išlaikytų savastį, kad neišnyktų, pasidavusi svetimoms įtakoms, kosmopolitizmui. Kad žmonės įgytų didesnį pasitikėjimą savo jėgomis, netaptų vien materialinės naudos ieškojimo, pinigų kaupimo bet kokiomis priemonėmis vergais. Kad turėtų daugiau kantrybės ir valios ištverti įvairius sunkumus. Pavyzdys gali būti pokario sunkumus, kalėjimus ir tremtį iškentę žmonės. Kad šeima, mokykla, Bažnyčia pajėgtų išugdyti darbščius, dorus, valingus, tautiškai susipratusius žmones. Dėkojame už pokalbį. Linkime stiprios sveikatos, Dievo palaimos ir suspėti atlikti kuo daugiau Lietuvai naudingų darbų.
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |