Atnaujintas 2006 gegužės 26 d.
Nr.40
(1440)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Labiausiai gailėjosi per vėlai tapęs kunigu

Bronius VERTELKA

Minėjime kalbėjo
kun. Kęstutis Kazimieras Brilius

Iš kairės: Mindaugas, Kęstutis
Ramanauskai ir jų sūnėnas Žilvinas

Šv. Mišiomis, kurias aukojo kun. Kęstutis Kazimieras Brilius, Panevėžio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčioje buvo paminėta kun. Kastyčio Ramanausko mirties 10 metų sukaktis. Į šventovę atėjo tikintieji, kuriems liko brangi šio dvasininko skiepyta meilė, tikėjimo liudijimai, jo tikras pašaukimas tarnauti Dievui.

Po šv. Mišių minėjimas toliau vyko Panevėžio vyskupijos Sielovados centro salėje, į kurią susirinko didokas būrys žmonių. Kalbėjęs kun. K.K.Brilius prisiminė sovietiniais laikais pogrindyje veikusią neakivaizdinę kunigų seminariją. Ji sugebėjo parengti per 20 kunigų, kurių dauguma buvo ne iš Lietuvos. Seminarijoje teologijos žinių sėmėsi ir jaunuolis, kurio tėvas buvo tolimojo plaukiojimo laivo kapitonas. Baigęs ją, dirbo kunigu Ukrainoje. Kitas jaunas žmogus, irgi ėjęs panašiu keliu, paskui darbavosi Charkove. Novosibirsko vyskupas taip pat buvo neakivaizdinės kunigų seminarijos auklėtinis.

Šios seminarijos klieriku buvo ir K.Ramanauskas. Jis pasiryžo tapti kunigu, kai jau turėjo aukštojo mokslo diplomą. Kęstutis, kun. K. Ramanausko brolis, prisiminė, jog namiškius perspėdavo svetimi žmonės, kad jiems reikia saugotis saugumo. Pats Kastytis irgi jautė, kad yra sekamas. Kai 1988 metais kardinolo Vincento Sladkevičiaus buvo įšventintas į kunigus, K.Ramanauskas metė turėtą darbą. Tokį apsisprendimą jis motyvavo tuo, kad negalįs sėdėti ant dviejų kėdžių. Kunigo laukė darbas su jaunimu.

Kun. K.Ramanauskas, jau sunkiai sirgdamas, apsidžiaugė sužinojęs, jog Onkologijos ligoninėje yra koplytėlė. Dar neturėdamas savo lovos, jau rūpinosi, kur yra jos durų raktas. Kastytis nelaukė savo mirties. Į koplytėlę ateidavo melstis vilkėdamas ligonio drabužiais, kaip ir kiti. Kunigas sugebėjo užmegzti nuoširdžius ryšius su kitų palatų sunkiai sergančiais žmonėmis. Paskutinį kartą Kęstutis, lankydamas brolį, iš jo išgirdo: „Labiausiai gailiuosi, kad per vėlai tapau kunigu”.

Kitas Kastyčio brolis Mindaugas teigė žinojęs, jog šis ketina tapti kunigu. Teko jam skaityti tuo metu draudžiamos literatūros. Kalbėti apie ją buvo pavojinga, slėptis tekdavo ir nuo giminių. Po operacijos Kastytis, apsilankęs pas Mindaugą, teisinosi: „Negaliu pabūti ilgiau, nes manęs laukia Panevėžio jaunimas“. Mindaugui viešint Panevėžyje, Kastytis jį irgi perspėdavo, kad negalįs ilgai bendrauti. Kartais broliui tai atrodydavo keistoka. Mat jis, norėdamas aplankyti Kastytį, turėdavo sukarti šimtą kilometrų. Minėjime dalyvavęs Žilvinas Ramanauskas savo dėdę apibūdino taip: „Jis niekada nepykdavo, būdavo kaip šventasis“.

Panevėžietė Janina Inčiūrienė teigė, jog kun. K.Ramanauskas ne vieną šeimą išgelbėjo nuo bado. Ji kartą pati mačiusi, kaip atėjusi moteris su savo keturiais vaikais puolė bučiuoti jo rankas. Jis rėmė šeimą visą pusmetį. Atėjusių prašyti išmaldos kunigas klausdavo, kas verčia tai daryti. Vienas vyriškis tikino, jog bendraudamas su kunigu sutiko būsimą savo gyvenimo draugę. „Aš su ja šiandien esu laimingas“,- džiaugėsi jis.

Kitas vyriškis prisipažino, jog kunigui buvo suteikęs skausmo. Ankstyvoje jaunystėje jis ketino priimti skaistybės įžadus. Kun. K.Ramanauskas tarpininkavo, kad vyskupas tai leistų. Paskui jaunuolis pradėjo visai kitaip mąstyti. Dabar jis norėtų sukurti filmą apie kun. K.Ramanauską, todėl prašė atėjusių į minėjimą žmonių, gal kas turi vertingesnės medžiagos apie šį taurų žmogų. Kūdikio besilaukianti moteris pasakojo, jog kun. K.Ramanauskas buvo labai stiprus dvasiškai. Atėjus jo lankyti po ligoninės, šis šypsojosi: „Daktarai kas nereikalinga pašalino, gyvensim“. Iki savo mirties jis nesiskundė, jog nepagydomai sergąs. Sunkiai bepaeidamas, kun. K.Ramanauskas vis tiek eidavo aukoti šv. Mišių į koplyčią.

„Turėjom užtarėją“, – taip išėjusį į Amžinybę dvasininką`įvertino Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Gražina Urbonavičiūtė. Renginio metu buvo parodytas trumpas filmukas apie jo veiklą, skambėjo kun. K.Ramanausko kalbos įrašas.

Panevėžys

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija