Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Kunigas kankinys

Kun. Jonas Burneika

Kai kurie žmonės savo gyvenimu palieka neišdildomus pėdsakus. Toks buvo 1940 metais į Lyduokių parapiją paskirtas administratorius klebonas kun. Jonas Burneika. Pirmutinis naujojo dvasininko darbas šioje parapijoje buvo sutvarkyti kaimo kapines. Iki tol ten buvo daug netvarkos: kas kur norėjo, ten ir laidojo, kapinėse nebuvo nei eilių, nei takų. Tvarkyti jas klebonas pasitelkė mokinius, parapijiečius, o ir pats daug dirbo. Buvo skobiami mediniai kryžiai, užrašomos mirusiųjų pavardės ir vardai.

Klebonas buvo nepaprastai dosnios širdies, rūpinosi neturtingomis šeimomis, kalėdodamas ne tik neimdavo iš jų jokio užmokesčio, bet dar atiduodavo tai, ką būdavo turtingesniuose kiemuose surinkęs. Nukentėjusias nuo karo šeimas apgyvendindavo parapijos namuose (vadinamojoje špitolėje, nes karo metu sudegė senelių namai), kol jos prasigyvendavo. Ir pats padėdavo kiek galėdamas atsistoti vargšams ant kojų. Minykių kaimo gyventojas Juozas Baniulis (g. 1910) pasakojo: Liduokias būva pravarni žmones. Liduokių parapija – o! Liduokes būva ir kunigy bajavi. Burneika dave šliūbu – 25 lity. Atidare visas klebonijas duris – aikit, svoty! Būdava, Pauliukus (taip pat Lyduokių klebonas) – tik par virtuvi. A čia – ainam – šliūbų duosiu, pa šliūbą užeikit, klarnetu ir armoniku pagrokit, aš paklusysiu, a jūs pašokit. Burneika buva kunigus. Atiduore geruji gonku, inluoide ne per virtuvi. Zdarovus buva. A biednus, ar bagotus, ar kuprotus – aikit kožnus. Biednu pakavodava be pinigų, neturi – neraikia. Buvo aistringas vainikų pynimo meistras. Jo iniciatyva bažnyčioje netrūko vainikų. Kaspinų tiesti jo laikais nebuvo mados – juos atstodavo vainikai. Jis pats rudenį rinkdavo įvairių spalvų lapų, daugiausia klevo, ir iš jų pindavo vainikus, puošdavo bažnyčią. Labai įspūdingai ji atrodydavo prieš atvykstant į parapiją vyskupui arba atlaidų metu, kada reikėdavo pripinti daug vainikų. Žinoma, šiam darbui talkininkų netrūkdavo. Klebonas kun. J.Burneika buvo linksmas, mėgo pokštauti ir bendrauti su parapijiečiais. Pro jaunimo pasilinksminimo vietas – gegužines – niekada nepravažiuodavo. Užsukęs griebdavo iš būrio pirmą pasitaikiusią merginą, apsukęs ratą, paleisdavo ją ir nuvažiuodavo savo keliu.

Kun. J.Burneikos gyvenimas Lyduokiuose buvo glaudžiai susijęs su Šaulių sąjungos veikla. 1940 metais Šaulių sąjungos vadovo pulkininko Saladžiaus nurodymu buvo renkami atleistieji nuo karo prievolės ir jauni šauliai. Prasidėjus karui, visas būrys jaunų vyrų – Vladas, Kazys ir Ambraziejus Ališauskai, Jonas ir Petras Čepkauskai bei Medinų miško eigulys Vladas Liukamas su sūnumi Petru slapstėsi Medinų miške. Nuėjęs į sutartą vietą pasiimti maisto, rado raštelį, kad rinktųsi pas V.Liukamą. Iš čia visi patraukė į Lyduokius pas šaulius, kuriems vadovavo 1919-ųjų metų savanoris šaulys Karolis Zadlauskas. Po jo šaulių štabo vadu buvo išrinktas parapijos klebonas kun. J.Burneika, būrio vadu – Vladas Kartanas. Jie visi kontroliavo apylinkes ir gynė jas nuo rusų armijos išpuolių. Vokiečių okupacijos metais klebonas, gerai mokėdamas vokiečių kalbą, galėjo nemažai padėti vietiniams gyventojams.

Artėjo 1944 metai, kūrėsi pirmieji partizanų būriai. Jų vadas Alfonsas Morkūnas-Plienas suformavo 12-os asmenų būrį, o pats kol kas slapstėsi Minykiuose pas Gaižutį. Šis būrys, gavęs iš vado atlikti užduotį, Daraplio miške patyrė didžiulę nesėkmę. Žuvo keturi butkūniečiai: Juozas Baniulis, Rapolas Jakutis, Serapinas Leiga ir Mykolas Sarulis. Tai buvo bene pirmosios okupacinei valdžiai pasipriešinusios aukos. Jie žuvo 1944 m. spalio 1 d., nepraėjus net dviem mėnesiams nuo šio būrio sukūrimo dienos.

Visi keturi žuvusieji buvo nulydėti į Lyduokių kapines. Tąkart jų garbei buvęs parapijos administratorius, klebonas kun. J.Burneika kapinėse pasakė jaudinančią kalbą ir išsakė mintį, kad visi žuvę partizanai turės būti laidojami vienoje eilėje. Budri komunistų akis įdėmiai sekė kiekvieną kunigo judesį ir fiksavo. Galbūt šis įvykis, žinoma, ir daugelis kitų buvo geras pretekstas okupacinei valdžiai atsikratyti klebonu. Patys aršiausi jo persekiotojai buvo lyduokiečiai Skamarauskas ir Poviliūnas. Anot žmonių, jie ir „suėdė“ kunigą.

Jam gresiantį pavojų kun. J.Burneika bematant pajuto. Todėl ėmė slapstytis. Pasirinko savanorio Petro Gečio sodybą, buvusią ant kalniuko, netoli miško. Čia jis slapstėsi visą mėnesį. Į šią sodybą jį atlydėjo senelių namuose besiglaudžianti Pranė Morkūnaitė, nešina didžiuliu krepšiu. Vokiečiai siūlė kunigui su jais bėgti, bet jis nesutiko, nes labai gailėjo palikti bažnyčią. Nuolat kartodavo: „Kad tik išliktų bažnyčia“. Į ją iš klebonijos į zakristiją buvo sunešta daug daiktų, tačiau visi pražuvo. Artinantis rusams, klebonas J.Burneika nerimavo, ypač paskutinę naktį. Iš apkaso, kur slėpėsi klebonas, kaip ant delno matėsi bažnyčia. Tik staiga ėmė svyruoti ugninės virvės apjuosti bokštai. Sprogo mina, kurią padėjo traukdamiesi vokiečiai, sugriuvo abu bažnyčios bokštai, sudužo varpai. Nukentėjo ir vidus.

Po karo J.Burneika aukojo šv. Mišias klebonijoje, pradėjo remontuoti bažnyčią, bet jau ėmė slapstytis, nes buvo sekamas. Iš pradžių slapstėsi miestelyje, nesugriautoje Gedimino pilaitėje, kur valgyti jam atnešdavo Ona Vagonienė, o vėliau pas Vagonius ir apsigyveno. Iš ten pasitraukė pas Marijoną Giedraitį, o galiausiai prie Siesarties, pas Joną Dapkevičių. Iš Lyduokių klebonas kun. J.Burneika dingo, kai buvo sužeistas 1941 metais sukilėlis Mykolas Baškauskas. 1949 metais klebonas buvo suimtas.

Tuo laiku Kaune dirbo klebonas kun. Rapolas Pukys. Norėdamas pagelbėti suimtajam, jis paprašė lyduokietės Marijonos Šerelienės, kad ji surinktų parapijiečių parašus, nuvežtų juos į Vilnių, į kalėjimą, ir prašytų paleisti kleboną. Tačiau tai nepadėjo. Jis buvo ištremtas į Irkutską, Bratsko rajoną, Utchorevkos stoties apylinkę. Čia dirbo miškų darbus su kitais tremtiniais. 1956 m. balandžio 16 d. 11 val. Irkutsko laiku kun. J.Burneika mirė. Kartu su juo tremtyje buvęs butkiškietis Gediminas 1956 metais artimiesiems rašė: „Mirė kaip pridera kiekvienam ramios sąžinės lietuviui, kuris pakeitė vargų ir kančių gyvenimą į Ano pasaulio gyvenimą, lygų visiems“.

1999 m. rugsėjo 25 d. Lyduokiuose per Šv.arkangelo Mykolo atlaidus buvo įamžintas kadaise šios parapijos klebonu dirbusio kun. Jono Burneikos atminimas – bažnyčioje atidengtas ir pašventintas jo bareljefas. Šių metų balandį paminėtos kun. J.Burneikos mirties 50-osios metinės. Jis paskelbtas kankiniu.

Albina NAVICKIENĖ,

Lyduokiai,

Ukmergės rajonas

© 2006 „XXI amžius“