Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Šeimininko indulgencijos

Petras KATINAS

Tikriausiai daugelis Lietuvos žmonių matė garsųjį filmą „Krikštatėvis“ arba skaitė knygą tokiu pat pavadinimu. Tai pasakojimas apie mafijos bosus ir eilinius, jų nepaprastą žiaurumą, klastingumą, susidorojimus su mafijos „kodekso“ pažeidėjais. Visus reikalus mafijos klane tvarko vadinamasis krikštatėvis, arba donas. Prisiminiau šį filmą todėl, jog ir Lietuvos valdančioji grupuotė, pasivadinusi koalicija, tvarkosi panašiais metodais. Štai išvyko donas mažumėlę pailsėti ir atsipūsti saulėtoje Elados žemėje, kai „šeimoje“ kilo bruzdesys. Mat Generalinės prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento pareigūnai pagaliau susidomėjo V.Uspaskicho politinio UAB’o, pavadinto Darbo partija, veikla, jos finansavimo šaltiniais, kurie jau seniai buvo labai neaiškūs. Į žiniasklaidą prasiskverbė žinios, kad tie šaltiniai galėjo būti ir iš Rusijos specialiųjų tarnybų ar jų valdomų energetinių koncernų kasos. Dėl tokių įtarimų netgi vienas iš A.Brazausko partijos šulų G.Kirkilas prašneko apie tai, jog gal ir neverta būti koalicijoje su tokiais neaiškiais partneriais. Bet štai grįžo iš Graikijos Premjeras, sušaukė vadinamąją Politinę tarybą ir pasakė „ša“. Pasirodo, kas gi čia tokio, jeigu kai kurios teisėsaugos institucijos krėtė kai kurių „darbiečių“ butus, netgi centrinę jų kontorą. „Argi pirmas kartas?“, – nuramino Premjeras. Patriukšmavo, pasikarščiavo vaikinai, nutrūko nuo pavadžio, kai abiejų krikštatėvių – donų nebuvo namie. Tam pritarė ir vidaus reikalų ministras „darbietis“ G.Furmanavičius, pareiškęs, jog pasidomėsiąs jam pavaldžių teisėsaugos struktūrų veiksmais. Paprastai kalbant, prispausiąs jiems uodegas. Taigi Premjeras visiškai teisus, sakydamas, jog tai – ne pirmas kartas. O čia dar bičiulis Viktoras iš Rusijos riktelėjo, jog liautųsi kvailioję. Ir reikšmingai priminė donui, kad tas nepamirštų, kas gi palaikė jį skandale dėl garsiojo „Draugystės“ viešbučio. Dabar Premjeras privalo atsilyginti tuo pačiu. Tas net nedvejodamas taip ir padarė.

Bet juk kitaip ir būti negalėjo. Ir visai nesvarbu, kad net tokiu atveju, jeigu prokurorai ar saugumiečiai ką nors apčiuopiama ir aptiktų, bus iškviesti ant kilimo į pačius aukščiausius kabinetus ir išeis iš jų nuleidę galvas, pasibarstę jas pelenais. Mat visos šios kompanijos uodegos įmerktos. Pirmiausia į tą pačią Rusijos kūdrą. Kaip sakė savo komentaruose per „Žinių radiją“ publicistas Vladimiras Laučius , „užtenka atkreipti dėmesį vien į tai, kad Vyriausybę ir Seimą tvarko politinės jėgos, kurioms vadovauja buvęs kompartijos sekretorius, Leningrado aukštosios partinės mokyklos auklėtinis, Rusijos tituluota kunigaikštienė ir susikompromitavęs naujasis rusas“. V.Laučius dar pažymėjo, kad Lietuva blaškosi tarp sovietinės praeities užprogramuotų blogybių, iš kurių vis mėginame rinktis mažesnę, ir vis neišbrendame iš to užburto blogybių rato.

Taigi Lietuvos šeimininkas ir jo draugeliai apsimetė, jog nieko neįvyko. Iškart suteikė indulgenciją V.Uspaskicho, L.Graužinienės, A.Boso politinio biznio institucijai. Tai indulgencijai karštai pritarė ne tik socdemai, bet ir „valstiečiai“. Juk kas žino, gal atsitiks ir taip, kad prokurorai pasidomės ir Rusijos kunigaikštienės reikalais. Na, o vienam iš šeimininko pavaduotojų G.Kirkilui, neatsargiai prabilusiam, jog tiesiog nepadoru broliautis su labai įtartina ruso suvirintojo kompanija, dar teks atlikti atgailą už liežuvio nevaldymą. Prisiminkime, kaip teko muštis į krūtinę kitam partijos bičiuliui, dabartiniam Seimo Socialdemokratų frakcijos seniūnui J.Olekui, kai tas prasitarė apie savo boso vienvaldystę ir net drįso prabilti apie naujo vado paieškas. Dabar J.Olekas kiekvieną dieną net po kelis kartus šlovina tą vienintelį ir nepakeičiamą, pasaulyje dar neregėtą ir nepaprastai išmintingą valdovą, be kurio Lietuva bemat pražūtų. Be abejo, taip padarys ir G.Kirkilas. Kaip neseniai „Klaipėdos“ dienraštyje rašė filosofas Leonidas Donskis, Lietuva per šešiolika savarankiško gyvenimo metų taip ir neišsivadavo iš mentalinės baudžiavos sindromo, kuris pirmiausia pasireiškia neapykanta tiems, kurie sukyla prieš šeimininką. Tiktai dabar vis labiau darosi neaišku, kas gi yra tas tikrasis šeimininkas. Ar tas, kuris dalija indulgencijas į bjauriausių nuodėmių liūną puolusiems bičiuliams, ar tas, kuris sėdi už tūkstančio kilometrų nuo Vilniaus. Greičiausiai šis. Juk nespėjo prokurorai mažumėlę paklibinti jo tėvynainį, kai visas tarsi į kokį gaisrą sukviestas valdantysis politbiuras puolė ginti skriaudžiamojo gerojo ruso. Premjeras, pareiškęs, jog vadinamoji koalicija gali sėkmingai darbuotis toliau, rodo vieną labai bjaurų dalyką: esant valdžioje gali daryti ką tiktai nori, piktnaudžiauti, imti duokles iš ES paramos gavėjų, dalyti tą paramą draugams ir partiniams bičiuliams, pagaliau už uždarų durų suokalbiauti su neaiškiais Maskvos emisarais ir laikyti visa tai normaliu reiškiniu. Kaip normaliu laikoma ir tai, kad Lietuvos pilietybė buvo suteikta „už investicijas“ vienam garsiam Rusijos verslininkui, glaudžiai susijusiam su Rusijos saugumo struktūromis, Dmitrijui Buriakui. Įdomu tai, kad dėl Lietuvos pilietybės suteikimo šiam gana įtartinos reputacijos verslininkui tarpininkavo ne tik vien savo verslo reikalais užsiėmęs buvęs garsus krepšininkas Š.Marčiulionis, bet ir vienas iš neokomunistų partijos vadų J.Karosas. Negana to, D.Buriakas yra ir Švenčionių rajono garbės pilietis. Tarp šio rajono garbės piliečių yra dar trys D.Buriako bičiuliai – A.Brazauskas, K.Prunskienė ir Č.Juršėnas. Puiki kompanija! Bet juk vienas iš šio rajono vadovų yra rusų „kunigaikštis“ Vaidotas Prunskus – K.Prunskienės sūnus. Bet didžiausia nesąmonė yra tai, jog 2003 metais prezidentas V.Adamkus apdovanojo D.Buriaką valstybiniu apdovanojimu „Už asmeninį indėlį plėtojant Lietuvos transatlantinius ryšius bei Lietuvos Respublikos pakvietimo į NATO proga“! Argi dar gali būti didesnis absurdas – Rusijos saugumietis rūpinasi Lietuvos naryste NATO! Kita vertus, jeigu atidžiau pasižiūrėtume į asmenis, ypač iš Rusijos, kuriems buvo suteikta Lietuvos pilietybė, tai, ir be D.Buriako, rastume tame sąraše ir kitų „įdomių“ asmenybių. Kad ir tą patį Šabtajų fon Kalmanovičių, kurį Izraelio teismas buvo patupdęs į kalėjimą už šnipinėjimą KGB naudai. Reikia manyti, jog Prezidentas ir jo patarėjų korpusas, prieš suteikdami Lietuvos pilietybę tam ar kitam asmeniui, konsultuojasi su Valstybės saugumo departamentu. Jeigu taip yra iš tiesų, tai minėtais atvejais VSD darbas ir sudilusio skatiko nevertas. Juk pakanka pasiskaityti netgi Rusijos spaudą ir kitas publikacijas – ten apie visokius buriakus ir kalmanovičius, jų darbus prirašyta gausybė faktų.

Kur nukeliausime toliau su tokia Vyriau- sybe ir Seimu, o ypač su tokiu ministrų kabineto vadu, kuris pareiškia, jog teisėsaugininkų veiksmai tiriant „darbiečių“ finansavimo šaltinius yra vos ne niekiniai? „Tie tyrimai, kaip rodo praktika, trunka ilgai. Turime tokių korupcijos bylų tyrimo praktikos. Beveik visos triukšmingai prasidėjusios bylos po kurio laiko baigdavosi niekuo“, – šaipėsi Premjeras, demonstruodamas olimpinę ramybę. Visai nesvarbu, kad pralošta euro byla, baigiama pralošti ir „Mažeikių nafta“, o štai dabar pademonstruota veidmainystės ir cinizmo viršūnė.

© 2006 „XXI amžius“