|
Apie kiniškąjį sindromą Lietuvoje
Tai, kas vyksta šiomis dienomis Lietuvoje, tenestebina mūsų tautiečių tai tėra paprasčiausia pokomunistinių gaivalų kova tiek dėl valdžios, tiek dėl postų pasidalijimo, tiek dėl ES pinigų pasiskirstymo. Neįvykus naujiems rinkimams, nepriėmus naujų tautos sprendimų, prie valdžios lovio pripuolusios politinės jėgos, pasigalandusios liežuvius viena kitą perrėkdamos kalba apie tautos skirtą joms atsakomybę ir pasirengimą dirbti Lietuvos žmonių labui (tai kai kurių komunistinių veikėjų jau net kelis kartus per dieną kartojamos frazės) taip jos tik parodo savo godulingą prigimtį dar vienose peštynėse dėl valdžios ir pinigų. Svarbiausias tų grupuočių požymis yra tai, kad jos atėjusios iš okupacijos metų, visos susikūrė anais, tautą engusiais laikais, o nepriklausomybės metais, pasislėpusios po patraukliais pavadinimais, ir toliau tvarko mūsų visų likimą. Gal kai kam atrodo, kad viską lemia demokratiniai rinkimai. Negalvokime taip tokių nėra. Jeigu jie buvo, tai tik pirmaisiais nepriklausomybės metais ir, mūsų nuoskaudai, kažkiek ir paskutiniaisiais okupacijos metais, kai jau pasirodė pirmieji demokratijos daigai. Tada okupantų pagalbininkai buvo išsigandę tautos ir pritilę (nutilę jie niekada nebuvo), bet netrukus, sukėlę sumaištį tautoje, įvarę tautai baimės apie tariamą kažkieno diktatūrą, atsigavo, išdrąsėjo ir, sukūrę jiems palankią melo, apgaulės ir intrigų atmosferą, pamažu, šliaužiančiu perversmu, užgrobė visus valdžios lygius. Ir tai jau tęsiasi beveik penkiolika metų.
Politologams ir politikams besidžiaugiant, kad Brazausko era jau baigėsi, ir besvarstant, kokios valdančios koalicijos bus sudarytos, aiškėja viena: valdančioji devyngalvė grupuotė jokios valdžios iš savo rankų nė negalvoja išleisti. Iš Vyriausybės vadovo posto priverstas atsistatydinti vienas svarbiausių ir gudriausių komunistinės praeities veikėjų Vyriausiasis Dirigentas AMB iškart nurodė Prezidentui, kas turi perimti jo neribotą valdžią tik jo žmogus, kuris Vyriausiąjį Dirigentą iškart pamalonino, pavadindamas (ir nesigėdydamas tą daryti ir toliau) jį istorine asmenybe. Dar net nespėjus įteikti savo pareiškimo apie AMB atsistatydinimą, jau iškart buvo sulipdytas būsimosios koalicijos pagrindas. Iš tiesų tai buvo paprasčiausiai dviejų senųjų nomenklatūrinių grupuočių planas vėl perimti visą valdžią. Koalicijos pagrindas tai vadinamoji LSDP, priglaudusi visus komunistų vadus po savo sparnu, ir vadinamieji valstiečiai liaudininkai. Tiek jų vadovai, tiek jų pagrindiniai varomieji šulai okupacijos metais užėmę svarbiausius arba vienus svarbiausių kolaborantų valdžios postus. 50 metų okupantų valią vykdžiusi komunistų partijos viršūnė imasi drastiškų būdų ir toliau išlaikyti tautą savo purvinose rankose. Visi jie, kažkada skelbę rūpinimosi tarybine liaudimi lozungus (bet paslapčiomis kaupę didžiulius turtus savo rankose), staiga tapo įsitikinusiais kapitalistais (iš kur atsirado šimtai milijonų pas keletą Lietuvos asmenų, dar neseniai buvusių idėjiniais komunistais?), o kartu ir socialdemokratais, kuriuos kažkada jie patys nuožmiai naikino kaip ir krikščionis demokratus, tautininkus ar kitas neproletarines partijas. (Apskritai net negalima įsivaizduoti, kad padorus tautietis eitų kartu su komunistais į vadinamuosius dabartinius socialdemokratus, nes kartu yra pripažįstama, jog okupantų valią vykdę komunistai elgėsi teisingai.) Tyčiodamiesi iš tautos ir iš tų pačių anksčiau jų naikinamų tikrųjų socialdemokratų, tariamieji socialdemokratai surengė didžiulę savo šventę socialdemokratų įkūrimo 110 metų sukaktį. Visuose laikraščiuose, net ir tuose, kurie nepraleidžia progos pasityčioti iš jų tariamo rūpesčio žmonių gerove, už didelius pinigus išspausdino liaupses sau, kad jie jau 110 metų dirba liaudžiai ir, dar daugiau, visąlaik vedė tautą į nepriklausomybę (tą esą patvirtina faktas, kad jų vadas S.Kairys netgi aktyviai dalyvavo VLIKo darbe). Ar galima dar labiau tyčiotis iš tautos, iš skurstančių žmonių? Panašiai ir kita grupuotė, kurios vadovė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pripažinta dirbusi KGB informatore (beje, ji teisėtai piktinasi, kodėl tik ji vienintelė buvo paskelbta KGB bendradarbe juk tokių buvo tūkstančiai), pasivadino prieškario valstiečių liaudininkų vardu ir vaizduoja esanti atėjusi iš tų laikų ir su didžiausia pompa atšventė 100-ąjį partijos jubiliejų. Bet juk tai irgi tik blefas! Buvusiai okupantų talkininkei, skundusiai emigracijoje gyvenusius tautiečius, rinkusiai ekonominę informaciją, t.y. paprasčiausiai vykdžiusiai svetimųjų šnipinėjimo užduotis tikrai ne vieta nepriklausomos Lietuvos valdžioje. Jeigu jų įkvėpėjai ir vadai nors truputį turėtų sąžinės, seniai būtų atsisakę bet kokių užmačių į nepriklausomos Lietuvos valdžią. Juk tiek kančių dėl okupantų ir jų talkininkų sudėjo tauta, tiek netekčių patyrė, net neteko vilties atstatyti savo nepriklausomybę, kad joks kolaborantas neturėtų jokios moralinės ir juridinės teisės patekti į valdžią. Deja, pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais buvo padaryta daug klaidų (tiesa, nuolat jaučiant dar neišėjusios okupacinės kariuomenės grėsmę, kuri ir pasitraukė tik tada, kai visuose valdžios lygiuose jau buvo įsitvirtinę kolaborantai) ir, tautai praradus kovingumą, buvusieji kolaborantai įsitvirtino nepriklausomybę iškovojusios valstybės valdžioje.
Ko galima tikėtis iš susidariusios padėties? Kai kas džiaugiasi, kad nuo scenos nuėjo Vyriausiasis Dirigentas, dar prieš nepilnus dešimt metų, 1997-aisiais, virkdinęs tautą apie savo nepakeičiamumą, apie savo charizmą, kad net ir mūsų nepriklausomybės architektas, nuolat jo ir jo bendraminčių puolamas ir juodinamas, pavadino AMB prognozuojamu ir todėl priimtinu politiku, kuris kai kada gali ir gera padaryti. O juk tai AMB susodino visą komunistinį klaną į aukščiausius valdžios postus, juk tai jis (aišku, su kitais savo parankiniais) įslaptino ir nuo visuomenės uždarė KGB archyvus, kad niekas nesužinotų apie okupantų ir jų talkininkų piktadarybes (ir, kaip aiškėja, uždarinės dar sandariau). Juk tai jis savo būsimai žmonai nupirko didžiulį viešbutį (už kieno pinigus?). Juk tai jis per okupantų vykdytą blokadą pasistatė sau ir savo giminaičiams daugybę namų. Juk tai jis blokados metu gąsdino tautą, taip ragindamas atsisakyti nepriklausomybės. Juk tai jis, išvarydamas į nuolatinę emigraciją šimtus tūkstančių tautiečių, gyrėsi sumažinęs iki minimumo nedarbą. Ir neapsigaukime patys, ir neapgaudinėkime kitų: ne Vyriausiasis Dirigentas atvedė Lietuvą į NATO ir ES, ne jis išvedė rusų kariuomenę iš Lietuvos tai buvo mūsų tautos valios ir mūsų nepriklausomybės išraiška. Todėl kai Brazauską pakeitęs (kol kas laikinai) Vyriausybės vadovo poste Z.Balčytis pavadina jį istorine asmenybe, reikia tik stebėtis komunistų apgaudinėjimo ir įžūlumo viršūne. Pats Brazauskas ir kiti jo gyrėjai giriasi esą daug padarę valstybei. Bet koks gi vyko valstybės valdymo darbas tai biudžeto surinkimas įvairiausių mokesčių pavidalu (apie 20 mlrd. litų per metus) ir to paties biudžeto (irgi 20 mlrd.) išdalijimas visokiems nusipelnusiems UAB'ams įvairiausių valdiškų departamentų, komisijų, autonomiškų universitetų, valdiškų viešųjų įstaigų (kurių vadovai pasiima dešimttūkstantinius atlyginimus) ir panašiais pavidalais.
Taip ir vystysis įvykiai: esant gelbėtojiškam koalicijos pagrindui (LSDP ir valstiečiams liaudininkams), prie jo jungtis bus pasiūlyta Darbo partijai (ar į kitas partijas perbėgusiems jos nariams juk perbėgimas tapo tokiu įprastu reiškiniu mūsų politikoje), nuo jos atsipumpuravusiai Pilietinės demokratijos partijai, ir viskas bus vėl atstatyta į savo vietas. Aišku, rodant tautai, kaip mes stengiamės dirbti liaudžiai, kokie mes protingi, sumanūs ir geranoriški. Gal dar bus pakviesta kokia nors tinkama opozicinė partija, pavyzdžiui, Zuoko centristai ar Masiulio liberalai, o gal net ir konservatoriai, jei taps sukalbamesni. Tokie koalicijų pavyzdžiai komunistams labai gerai žinomi. Pavyzdžiui, panašiai kažkada buvo komunistinėje Lenkijoje, kur, be kompartijos (beje, pasivadinusios jungtine darbo partija), egzistavo ir kelios kitos neproletarinės partijėlės. Arba Mao Czeduno Kinijoje - šalia visą valdžią turėjusios kompartijos buvo įkurtos ir jai pritariančios partijos. Sukūrus tokį variantą, beideologiniai komunistai, kaip vėl nauji gelbėtojai, paskelbtų apie naują išeitį iš sunkios padėties (ta išeitis visų politinių grupuočių tariama vienybė ir realus tylėjimas, komunistams ir jų padėjėjams dalijantis ES pinigus) ir galėtų vėl apsiskelbti naujaisiais gelbėtojais. Taip kiniškasis sindromas Lietuvoje gautų realų pagrindą.
© 2006 XXI amžius
|