Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir pasaulis
Likimai
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

„Negalėjau čia neatvykti“

Popiežiaus Benedikto XVI apsilankymas buvusiame Aušvico mirties lageryje

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas tyloje peržengė konclagerio vartus su žinomu užrašu „Arbeit macht frei“ („Darbas išlaisvina“)

Gėlės Aušvico mirties stovyklos aukoms

Benedikto XVI žingsnius stebi buvusieji lagerio kaliniai

Šventasis Tėvas susikaupė maldai prie „Mirties sienos“

Popiežius prie marmurinių plokščių, kuriose įvairiomis kalbomis yra iškaltos žuvusių aukų pavardės

Lenkijos vyriausiasis rabinas Michaelis Šudričius

Susikaupimas maldai ir jaudinantis susitikimas su buvusiais kaliniais

Popiežiui Benediktui XVI neseniai su apaštaliniu vizitu lankantis Lenkijoje didžiausio tarptautinės bendruomenės ir žiniasklaidos dėmesio nusipelnė jo atvykimas į buvusią Aušvico-Birkenau nacių koncentracijos stovyklą, kur Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu (1939-1945 metais) buvo sunaikinta pusantro milijono žmonių, kurių didžioji dauguma buvo žydai. Tas apsilankymas minėtame mirties lageryje gegužės 28 dieną vokiečių kilmės Benediktui XVI buvo tuo labiau reikšmingas ir simboliškas, nes už holokaustą yra atsakingas tuo metu Vokietiją valdęs nacionalsocialistų režimas. „Aš čia negalėjau neatvykti kaip Popiežius“, – pabrėžė jis Aušvice pasakytoje kalboje.

Atvykęs į buvusį konclagerį gegužės 28-osios popietę, Šventasis Tėvas tyloje peržengė jo vartus su žinomu užrašu „Arbeit macht frei“ („Darbas išlaisvina“) ir pėsčiomis nuėjo į bloką Nr. 11, kuris vadintas „Mirties bloku“. Kartu su juo ėjo Benediktą XVI pirmasis pasitikęs Lenkijos prezidentas Lechas Kačynskis. Prie bloko atėjusius Popiežių ir prezidentą pasveikino vietos vyskupas Tadeušas Rakočis, Lenkijos vyskupų konferencijos Dialogo su judaizmu komisijos pirmininkas arkivyskupas Stanislavas Gadeckis, kultūros ir nacionalinio paveldo ministras Kazimiežas Ujazdovskis, kiti oficialūs asmenys.

Bloko kieme Benediktas XVI priėjo prie vadinamosios „Mirties sienos“, kur buvo vykdomos egzekucijos, ir susikaupė maldai. Keli buvusieji konclagerio kaliniai Šventajam Tėvui perdavė uždegtą memorialinę žvakę, kurią jis padėjo prie naikinimo sienos. Kieme buvo daugiau Aušvico lagerio kalinių, su kuriais visais Popiežius asmeniškai pasisveikino ir trumpai pabendravo. Tarptautiniams televizijos žinių kanalams tiesiogiai transliuojant beveik tris valandas trukusį Šventojo Tėvo apsilankymą Aušvice, televizorių ekranuose galima buvo stebėti, koks nuoširdus buvo Benedikto XVI šis susitikimas su buvusiais kaliniais, kurių kai kurie dėvėjo lagerio dryžuotas kepures, buvo persirišę atitinkamomis juostomis.

Daugelis jų bučiavo Popiežiaus „žvejo žiedą“, kai kurie įteikė savo fotografijas, moterys, kurias Šventasis Tėvas bučiavo į skruostus, neslėpė savo ašarų. Jaudinantis buvo Benedikto XVI įžengimas į Aušvice nužudyto kunigo kankinio šv. Maksimiljono Kolbės mirties kamerą, kurioje jis pasimeldė prie dar Jono Pauliaus II čia paliktos uždegtos žvakės. Pasirašęs „Mirties bloko“ atminimo knygoje, Šventasis Tėvas nuvyko į Aušvico „Dialogo ir maldos centrą“, kur nuoširdžiai pabendravo su jo darbuotojais savanoriais, ypač seserimis vienuolėmis kapucinėmis bei Centro vadovais – lenkų kunigu Janu Novaku ir vokiečių kunigu Manfredu Dezelaersu.

Iš „Dialogo ir maldos centro“ popiežius Benediktas XVI nuvažiavo prie Birkenau lagerio prieigose stovinčio „Tautų kankinystės“ memorialo. Tyloje medituodamas jis apėjo prie paminklo esančias 22 marmurines plokštes, kuriose įvairiomis kalbomis yra iškaltos Aušvice žuvusių aukų pavardės. Prie kai kurių įrašų Šventasis Tėvas sustodavo ilgėliau ir susikaupdavo maldai. Po to jis dalyvavo 22-osios psalmės giedojimu prasidėjusiose ekumeninėse pamaldose.

Prie mikrofono prieidavo ir kalbėjo bei melsdavosi dvasininkai Aušvice nužudytų aukų kalbomis. Tarp jų buvo Europos romų (čigonų) atstovas, rusiškai kalbėjęs Lodzės stačiatikių arkivyskupas Simonas, Gdansko arkivyskupas S.Gadeckis, angliškai maldą perskaitęs Varšuvos liuteronų vyskupas Miečislavas Čieslaris. Paskutinis vokiškai meldėsi pats popiežius Benediktas XVI, kuris prašė Dievo taikaus ir darnaus žmonių ir tautų sambūvio. Įspūdinga buvo Kadiš malda už mirusius, išsakyta hebrajų kalba, kuriai Aušvice vadovavo Lenkijos vyriausiasis rabinas Michaelis Šudričius. Vėliau rabinas kalbėjo ir lenkiškai, padėkodamas šalies teisuoliams, kad jie stengėsi gelbėti ir slėpti žydus, nepaisydami didelės grėsmės savo laisvei ir gyvybei.

Klausimai dėl Dievo tikėjimo skatina meilę tiesai ir gėriui

Šio nepaprasto renginio kulminacija buvo popiežiaus Benedikto XVI kalba, kurioje jis nurodė savojo apsilankymo buvusiame nacių mirties lageryje motyvus, pabrėždamas, jog tvirtas tikėjimas į Dievą yra pagrindinė sąlyga, kad toks su niekuo nepalyginamas siaubas daugiau nepasikartotų. „Beveik neįmanoma kalbėti šioje siaubo vietoje, kurioje buvo įvykdyta neturinti precedento gausa nusikaltimų prieš Dievą ir žmogų, – pripažino Šventasis Tėvas. – Ypač tai sunku krikščioniui ir Popiežiui, kuris kilęs iš Vokietijos“.

Jis priminė žodžius savo pirmtako Jono Pauliaus II, kuris Aušvice lankėsi prieš 27 metus, 1979-ųjų birželio 7 d.: „Atvykstu čia kaip piligrimas. Jūs žinote, aš čia esu jau buvęs daugelį kartų... Daug kartų buvau nusileidęs į M.Kolbės mirties celę, sustojęs prie egzekucijų sienos ir vaikščiojau tarp Birkenau krematoriumų griuvėsių. Tačiau negalėjau neatvykti į šią vietą kaip Popiežius“, – kalbėjo tuomet iš Lenkijos kilęs Jonas Paulius II. Popiežius Benediktas XVI priminė, kad jo pirmtakas buvo sūnus lenkų tautos, kuri Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, kaip ir žydai, labai nukentėjo, prarasdama šeštadalį savo žmonių.

Popiežius Jonas Paulius II čia atvyko kaip lenkų tautos sūnus. Aš čia šiandien atvykstu kaip vokiečių tautos sūnus ir galiu bei privalau pakartoti jo žodžius: negalėjau čia neatvykti“, – tvirtino Benediktas XVI. Jis pabrėžė, jog tai yra pareiga prieš Dievą ir tuos, kurie toje mirties stovykloje patyrė didžiausias kančias, ypač vokiečių tautos atstovui, tautos, kurioje grupė nusikaltėlių buvo paėmusi valdžią apgaulingais pažadais dėl gerovės perspektyvų, bet taip pat terorizavimu ir bauginimu, dėl ko vokiečių tauta buvo išnaudojama kaip naikinimo ir galios siekimo įrankis. Šventasis Tėvas priminė, kad jis jau buvo toje siaubo vietoje kartu su Jonu Pauliumi II 1979 metais, kaip tuometinis Miuncheno arkivyskupas su Vokietijos vyskupų delegacija vėl čia buvo atvykęs 1980-aisiais. Kiekvieno apsilankymo tikslas yra tas pats: susikaupti maldoje ir prašyti iš Dievo ir čia kančias patyrusių žmonių susitaikinimo malonės.

„Kiek daug klausimų kyla šioje vietoje! Vienas klausimas nuolat sugrįžta: kur buvo Dievas tomis dienomis? Kodėl Jis tylėjo? Kaip galėjo Jis leisti šias begalines skerdynes, šį blogio triumfą?“ – kalbėjo popiežius Benediktas XVI, priminęs 44-ąją psalmę, kurioje Izraelio tauta skundžiasi Viešpačiui dėl apleidimo. Anuometinis žydų šauksmas ir malda, Šventojo Tėvo įsitikinimu, turi sujaudinti ir šių dienų žmonių širdis, pažadinti sielose slypinčią meilę tiesai ir gėriui, kad šių Dievo suteiktų galių nepalaidotų egoizmo dumblas, baimė, abejingumas ir prisitaikėliškumas.

Šventasis Tėvas kvietė šauktis Viešpaties paramos ypač šiais kupinais prieštaravimo ir cinizmo laikais, kai, viena vertus, Dievo vardu piktnaudžiaujama teisinant juo bejausmį smurtą prieš nekaltus žmones (terorizmo siautėjimas) ir, antra vertus, atsisakoma Dievą pripažinti ir pajuokiamas pats tikėjimas su jo vertybėmis (perdėtai sekuliarizuotoje Vakarų visuomenėje). Popiežius Benediktas XVI meldė, kad proto ir išminties Dievas padėtų šių dienų vyrams ir moterims atsipeikėti ir suvokti, jog „smurtas neneša taikos, bet tik gausina smurtą“ ir šio blogio pasekmėje visi galutinai pralaimi. Jis kvietė šauktis Viešpaties paramos, kad įsivyrautų „meilės logika“ ir kad susitaikinimo galia įveiktų racionalumo bei bedieviškumo nešančią grėsmę.

Priminęs apžiūrėtas memorialines plokštes su įvairių kalbų įrašais, Šventasis Tėvas sakė, jog jos liudija apie buvusią tautų kankinystę. Įrašas hebrajų kalba primena apie nacių siekį visiškai išnaikinti šią tautą, lenkų – apie norą eliminuoti tautos kultūrinį elitą ir ją pačią nustumti į vergystę. Rusiškasis įrašas patvirtina tos tautos daugybės karių auką, kad pasaulis būtų išvaduotas iš teroro karalijos. Bet rusų karių misija turėjo tragišką dviprasmiškumą, nes, vaduodami iš vienos diktatūros, jie stengėsi primesti kitą totalitarinę stalinistinio komunizmo sistemą. Pagaliau vokiškas įrašas kalba apie tai, jog tarp Aušvico aukų buvo ir vokiečių, kurie čia buvo gabenami kaip nereikalingos tautos atmatos. „Šiandien mes juos dėkingai šloviname kaip tiesos ir gėrio liudytojus“, kurie patvirtino, kad ir vokiečių tautoje buvo žmonių, kurių sąžinė neliko užtemdyta, aiškino popiežius Benediktas XVI.

Nuolat aktualus žmonijos „tamsybių slėnio“ priminimas

Jis taip pat priminė Aušvice nužudytos šv. Editos Štein, taip pat žinomos savo vienuoliniu sesers Kryžiaus Teresės Benediktos vardu, „moters, žydės ir vokietės“ auką. „Kaip krikščionė ir žydė, ji priėmė mirtį kartu su savo tauta ir už ją“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė ir dabar Aušvice įsikūrusių seserų karmeličių kilnią tarnystę triūsiant Dialogo ir maldos centre. Ypatingu būdu susietos su Kristaus Kryžiaus slėpiniu, jos „nuolat primena mums krikščionių tikėjimą, kuris skelbia, kad Dievas pats buvo nužengęs į pragarą, kad Jis kentėjo ir kenčia su mumis“. Toks gražus vienuolių karmeličių paminėjimas tapo savotišku jų reabilitavimu po visos daugybės buvusių nesusipratimų ir kontroversijų dėl jų bendruomenės įsikūrimo šalia buvusio Aušvico konclagerio.

Baigdamas savo kalbą popiežius Benediktas XVI pažymėjo, jog Aušvice-Birkenau žmonija perėjo per tamsybių slėnį, tačiau čia žuvusių prisiminimas skatina priešinimąsi blogiui, viltį dėl meilės triumfo ir pasitikėjimą Dievu. Apie tai, Šventojo Tėvo įsitikinimu, prasmingai kalbama 23-ioje psalmėje: „Viešpats yra mano Ganytojas, man nieko netrūksta. Žaliose pievose jis mane guldo, prie ramių tvenkinių gano. Jis atgaivina mano gyvastį, veda teisumo takais, kaip dera jo vardui. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas jie mane apgins. Tik gerumas ir ištikima meilė lydės mane per visas mano gyvenimo dienas, ir aš visados gyvensiu Viešpaties Namuose“ (Ps 23, 1-4,6).

Komentuodamas popiežiaus Benedikto XVI giliaprasmę kalbą buvusiame Aušvico-Birkenau konclageryje, Italijos rabinų pirmininkas Džiuzepė Laras interviu Vatikano radijui sakė, jog tai buvo „perspėjimas žmonijai ir vilties bei paguodos žodis visiems, patyrusiems kentėjimus“. Jo įsitikinimu, Šventojo Tėvo žodžiuose buvo galima pajusti skausmą dėl to, kas atsitiko, „dėl nacizmo bei iš dalies visos vokiečių tautos atsakomybės“. Rabinas D.Laras, kartu atkreipdamas dėmesį į Popiežiaus svarstytą klausimą, kodėl Dievas tylėjo holokausto akivaizdoje, pastebėjo, jog taip pat „yra būtina kelti klausimą, kodėl žmogus tylėjo, tai yra, kur žmogus buvo Aušvice“.

Šis klausimas natūraliai kyla žinant, kad žmogus neša įspaustą Dievo atvaizdą, „jis yra laisve apdovanotas kūrinys“. Iš to galima daryti išvadą, kad tuo metu žmogus neišpildė iki galo Dievo jam duotą laisvės galią. Taigi „prieš keliant teologinį klausimą, galbūt pirmiausia būtina kelti etinį arba socialinį klausimą“, aiškino D.Laras. Pagal jį, Aušvico tragedijos atminimas turi vesti į didesnį „suvokimą to, kas atsitiko, ir įsipareigojimą, kad taip daugiau niekada neatsitiktų“.

Popiežių Benediktą XVI lydėjęs žydų kilmės Paryžiaus arkivyskupas emeritas kardinolas Žanas Mari Liustižė, kurio motina žuvo Aušvice, šį vizitą apibūdino „kaip vieną svarbiausių momentų“ jo gyvenime. Duodamas interviu Lenkijos televizijai kardinolas Ž.Liustižė kalbėjo: „Kaip kunigas, krikščionis, žydas ir netekęs motinos sūnus, aš galvoju, kad Popiežiaus žodžiai buvo gilūs, teisingi ir nuoširdūs“. Jo įsitikinimu, būtent tokie žodžiai turėjo būti pasakyti toje vietoje, kur mes paliudijame šių laikų istoriją.

Žymusis Izraelio politikas, buvęs vyriausybės premjeras Šimonas Peresas dar prieš popiežiaus Benedikto XVI vizitą Lenkijoje buvo pabrėžęs, kad jo apsilankymas Auišvice yra aktualus ir šiandienai, nes atsiranda radikalių jėgų, netgi valstybių vadovų islamo pasaulyje, kurios bando neigti holokausto tikrumą. (Pirmiausia tai pasakytina apie Irano prezidentą Ahmadinedžadą, kuris holokaustą vadino „mitu“ ir ragino Izraelį „nušluoti nuo žemėlapio“.) Š.Peresas priminė, jog „buvo laikai, kai į Hitlerį nebuvo rimtai žiūrima ir dėl to teko vėliau gailėtis“. Š.Peresas yra gimęs Lenkijoje ir į Palestiną su šeima išvyko dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Likę Lenkijoje jo seneliai buvo sunaikinti Aušvico dujų kamerose. Š.Peresas gavo 1995 metų Nobelio taikos premiją už pastangas taikiai išspręsti žydų ir arabų konfliktą Šventojoje Žemėje.

© 2006 „XXI amžius“