Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir pasaulis
Likimai
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Senus albumus bevartant

Alvydas Semaška

Mano senelis – caro gvardijos karininkas štabskapitonas Pranas Dambrauskas

Rusijos-Japonijos ir Pirmojo pasaulinio karų dalyvis Pranas Dambrauskas

Straipsnio autorius Alvydas Semaška

Pranas Dambrauskas – sovietų Rusijos susisiekimo Liaudies komisariato aukštas pareigūnas

Pradedame spausdinti Alvydo Semaškos prisiminimus apie savo giminę ir su ja susijusius įvykius. Pristatydami šį rašinį sveikiname autorių, surinkusį daug įdomių faktų apie savo giminaičių istoriją, ir kartu kviečiame kitus žmones nepamiršti savo šaknų bei fiksuoti savo giminių ir artimųjų gyvenimo svarbiausius įvykius. Juk tai – mūsų tautos istorija, mūsų žmonių rūpesčiai, vargai ir džiaugsmai. Tai – mūsų gyvenimas. Jeigu mes, gyvieji, branginsime ir rinksime visa tai, mūsų gyvenimas taps prasmingesnis ir kilnesnis.

Daug minčių kyla žiūrint į senas fotonuotraukas, iš kurių žvelgia artimi žmonės, kurie, nepaisydami pergyventų XX amžiaus revoliucijų, karų, bolševikų represijų, ne kartą žvelgę mirčiai į akis, iki gyvenimo pabaigos liko dori, sąžiningi, tvirtai laikėsi duoto žodžio, buvo ir liko savo Tėvynės patriotai.

Esu karininko sūnus ir pats buvęs kariškis, o dabar šaulys. Mano artimųjų likimas buvo susietas su kario tarnyba ir Šaulių sąjunga. Jau vaikystėje patyriau tremtinio dalią, kuri nebuvo lengva. Tačiau tėvo, Lietuvos karininko, partizanų vado, atminimas padėjo iškęsti pažeminimus tremtyje ir... nusivylimą sugrįžus į Tėvynę. Šeimos karių dinastijos atmintis ir išgyvenimai, likę giliai širdyje, išugdė pagarbą Lietuvos kariui. Man būna skaudu ir pikta, kai spaudoje randu įvairiausių pakraipų šmeižikų rašliavas, jų niekinančius pareiškimus apie Lietuvos karius, šaulius, sukilėlius ir partizanus, žuvusius už Tėvynės laisvę. Paprastai tokią panieką tenka išgirsti iš žmonių, kurie nežino ir nenori žinoti, ką teko patirti per karų ir okupacijų metus Lietuvos kariams bei šauliams. Sunku būna, netgi neįmanoma ramiai ir argumentuotai pasikalbėti su tokiais pagiežos kupinais žmonėmis. Pasinaudojant vadinama spaudos laisve, yra lengva iškraipyti istoriją arba savo šmeižtą parduoti už pinigus, žinant, kad jokios atsakomybės už tai nebus.

Pabandysiu, vartydamas senus šeimos albumus, papasakoti apie mano artimųjų ir giminaičių likimus. Visi jie gimė lietuviais (arba tapo ir norėjo jais būti). Visi jie ištikimai tarnavo Lietuvai ir net nublokšti į svetimus kraštus neišsižadėjo savo Tėvynės.

Štai žvelgia į mane mano senelis, mamos tėtis, šaunus caro gvardijos, o vėliau Lietuvos kariuomenės karininkas ir šaulys Pranas Dambrauskas. Arba štai mamos brolis Petras Dambrauskas, taip pat šaulys. Kitose nuotraukose matau dailų vyrą, mano senelių augintinį, kilusį iš kazokų, sulietuvinusį savo vardą ir pavardę. Tai šaulys ir Lietuvos karininkas Vladas Dūda. Daug gražių ir įdomių prisiminimų apie juos kažkada man teko girdėti iš mamos ir kitų artimų žmonių. Bet laikas daro savo, prisiminimai po truputį išblėsta, ypač vietovių pavadinimai, žmonių pavardės ir vardai. Dažnai iškyla skaudus klausimas: kodėl anksčiau, kai dar buvo galima paklausti ir patikslinti datas, vietoves ir visa kitą, nesusipratau to padaryti? O rašyti reikia, nes anksčiau ar vėliau mūsų vaikai ir vaikaičiai ims domėtis savo šeimos praeitimi, jos geneologija. Pagaliau tai ir mūsų tautos istorija.

Mano senelis Pranas Dambrauskas savo karinę tarnybą pradėjo carinės Rusijos kariuomenėje, Izmailovo pulke, su kuriuo dalyvavo Rusijos – Japonijos kare 1904 metais. Už drąsą ir sumanumą jis buvo apdovanotas aukso medaliu „Za chrabrostj“ („Už drąsą“).

Pirmojo pasaulinio karo metais seneliui teko kovoti įvairiuose Rusijos – Vokietijos bei Rusijos – Austrijos frontuose. Jo koviniai nuopelnai buvo įvertinti daugybe ordinų, kryžių ir medalių. Mūšiuose buvo du kartus sužeistas, vieną kartą kontūzytas. O vieną kartą jis nukentėjo nuo kare panaudotų nuodingųjų dujų ir tik per stebuklingą atsitiktinumą liko gyvas.

O buvo taip. Pulkas, kuriame tarnavo P.Dambrauskas, vienu metu buvo dislokuotas antrame apkasų ešelone. Kaip tik vokiečiai nutarė panaudoti dujosvaidžius prieš rusų armiją. Rusai nuodingųjų dujų atakai nebuvo pasiruošę, nesitikėjo tokio smūgio, todėl tame fronto ruože pirmojo ešelono kariai apsinuodiję iškart krito negyvi. Oro srovė atnešė dujas ir iki antro ešelono. Tuo metu vieni kariai ilsėjosi, kiti budėjo, karininkai blindažuose miegojo ar lošė kortomis bei šachmatais. P.Dambrauskui prireikė išeiti iš blindažo į lauką. Kaip tik pasikeitė vėjo kryptis, bet jis spėjo įkvėpti dujų ir, netekęs sąmonės, parkrito šalia blindažo. Vėliau sanitarai, suradę be sąmonės gulintį, jį atgaivino ir pristatė į ligoninę. Bet P. Dambrausko bendražygiai, buvę blindažuose, žuvo visi. O dujų banga, grįžusį į vokiečių pozicijas, negailestingai šlavė jų karius. Vokiečiai to visai nesitikėjo ir dėl to taip žiauriai nukentėjo.

Senelis buvęs stiprus žmogus, ilgai gydėsi nuo apsinuodijimo dujomis, bet iš kariuomenės nebuvo paleistas. Atsigavęs vėl buvo išsiųstas į frontą. Tačiau vėliau tai nepraėjo be pėdsakų ir metams bėgant apsinuodijimo pasekmes senelis pajuto: pradėjo kankinti skausmai krūtinėje, dusulys, plaučių ligos.

1917 metais prasidėjo neramumai kariaujančiose šalyse, ypač Vokietijoje ir Rusijoje. Rusijos imperija suskilo į priešiškas stovyklas, pavergtos tautos siekė išsilaisvinimo bei nepriklausomybės, ir Rusijoje kilo pilietinis karas. P.Dambrauskas pateko į admirolo Denikino vadovaujamą baltąją gvardiją, kovojusią su bolševikais. Bet, vos gavęs žinią, jog Lietuva paskelbė nepriklausomybę, jis pasitraukė iš baltagvardiečių ir išvyko į Petrogradą, kur gyveno jo šeima: žmona, dvi dukros ir sūnus. Senelis troško kuo greičiau su šeima vykti į Lietuvą ir kovoti už jos nepriklausomybę, tačiau Petrograde buvo čekistų suimtas ir galėjo būti net sušaudytas. Laimė, atsitiktinumo dėka jis buvo atvestas į ČK skyrių, kuriam vadovavo buvęs jo pasiuntinys Ivanas (pavardės nežinau), mėgęs išgerti ir kortom palošti. Dalydamasis prisiminimais apie tarnybą rusų armijoje ir pažintį su Ivanu, senelis sakydavo, jog likimas ne visada yra palankus žmogui, tačiau bet kuriomis aplinkybėmis dera išlikti žmogumi: reikia atjausti, suprasti, jeigu gali, padėti kitam žmogui. Jo buvęs pasiuntinys, pavargęs nuo karo baisybių ir utėlėtos kasdienybės, poilsio tarp kautynių metu gerokai išgėręs pralošė nemažą pinigų sumą. O kortomis pralošti pinigai buvo mirtina garbės skola. Neturi pinigų, gali žaisti „rusišką ruletę“ – sumokėsi gyvybe. Neturėdamas kuo padengti skolos, Ivanas įsigudrino nugvelbti nemažai pinigų iš savo dalinio kasos. Karo metu už tokį nusikaltimą karo lauko teismas nuteistų mirties bausme. Apie tai sužinojęs štabskapitonas P.Dambrauskas iš savo santaupų padengė trūkumą kasoje, po to, iškaršęs Ivanui kailį, prisaikdino, kad šis niekada nebeloštų kortomis ir atsiprašytų savo motinos. Ivanas buvo išgelbėtas nuo gėdingos mirties, o senelis gavo laišką iš Ivano motinos: moteris iš visos širdies dėkojo už sūnaus palaidūno išgelbėjimą ir pažadėjo už jo vadą melstis iki gyvenimo pabaigos. Tikriausiai vargšė rusė žodį išlaikė ir karštai meldėsi, o Dievas jos maldas išklausė, nes ... P.Dambrauskas, pakliuvęs į ČK nagus, buvo atvestas tardyti kaip tik pas Ivaną. Ir štai atsirado proga atsidėkoti: Ivanas ne tik paleido senelį į laisvę, bet dargi sukombinavo jo šeimai maisto. Tai buvo didelė dovana ir padėka seneliui, nes Petrograde jau buvo badas: maisto parduotuvės tuščios, žmonės gaudė balandžius, varnas, maistui užmušdavo net šunis ir kates. Senelio sūnus, mano dėdė Petras, irgi buvo išmokęs gaudyti balandžius, tačiau be Ivano pagalbos kažin ar šeima būtų išgyvenusi. Dambrauskų šeimai kiekvienas Ivano apsilankymas būdavo šventė, nes tomis dienomis visi sočiau gaudavo pavalgyti. Kai jis su kukliomis maisto dovanomis ateidavo į svečius, tuojau pat būdavo užkaičiamas rusiškas virdulys-samovaras, ir visi ilgai vakarodavo, šnekėdavosi. Mano močiutė Leontina Dambrauskienė mėgo dainuoti, turėjo gražų balsą, skambino pianinu, griežė smuiku ir iš mažens visapusiškai lavino vaikus. Mažajai Elenutei (būsimai mano mamytei) labai patikdavo dainuoti ir šokti ir būdavo laiminga, kuomet jos paprašydavo padainuoti.

Mama pasakojo, kad vieną kartą ji Ivanui iškrėtė piktą pokštą. Vyresnis brolis Petras ją pamokė padainuoti paties sukurtus kupletus pagal rusų liaudies dainą: „Vo sadu li, v ogorodie vyrosla morkovka, a Vaniuša duračiok, dumal – sorokovka“ (sorokovka – rusų kalbos žargonas, reiškia degtinės butelį). Ivanas, išgirdęs kupletą, supyko, nusispjovė ir išėjo, o Petras už šitokias pamokas sesei gavo į kailį. Ivanas su maisto daviniu daugiau nesirodė, vėl prasidėjo sunkios dienos. Bet vieną dieną šeimą aplankė čekistai ir išsivedė P.Dambrauską. Močiutė nervinosi, vaikai verkė, nes nesitikėjo tėvelį gyvą pamatyti. Netikėtai dideliam šeimos džiaugsmui jis sugrįžo ir pasakė, jog gavo darbą bei pasiūlymą užimti labai atsakingas pareigas susisiekimo liaudies komisariate (t.y. ministerijoje – taip tuomet ji vadinosi). Tuo metu Rusijai labai trūko kvalifikuotų specialistų, tiesiog raštingų žmonių. Pasibaigus pilietiniam karui, bolševikai jau beveik neturėjo ko plėšti, atimti ir pasidalyti pagal V. Lenino šūkį, mestą revoliucijos metu : „Grabj nagrablennoje“ (Grobk pagrobtą). Šalis milžiniška, visos gėrybės išgrobstytos, o atstatyti ir valdyti liaudies ūkį, sugriautą pramonę, transporto sistemą nebuvo kam. Daugelis Rusijos inteligentų, įvairių sričių specialistų pabėgo į užsienį, o kas nespėjo išbėgti, buvo bolševikų nužudyti ar įkalinti kalėjimuose. Kai kurie dar slapstėsi. Atsidūrę beviltiškoje situacijoje, bolševikai sugalvojo gudrų planą: ėmė į aukštus postus kviesti raštingus žmones, nepaisydami jų politinių pažiūrų. Tačiau šalia pašauktų į darbą specialistų visuomet būdavo paskiriami čekistai, kurie akylai sekdavo kiekvieną jų žingsnį ir žodį. Čekistai niekuo nepasitikėjo, net vienas kitą sekdavo. Tikriausiai Ivanas jau buvo atleidęs ir užmiršęs tą įžeidžiantį kupletą, nes pasirūpino, kad jo buvęs vadas gautų gerą darbą ir būtų paskirtas atsakingoms pareigoms Rusijos susisiekimo liaudies komisariate. Taip mano seneliui, troškusiam kuo greičiau išvykti Lietuvon ir užsivilkti lietuvišką uniformą, teko dėvėti bolševikinę kariško kirpimo aprangą ir dar kepurę su penkiakampe žvaigžde. Vėliau, jau sugrįžęs į Lietuvą, prisiminęs savo tarnybą pas bolševikus susisiekimo komisariate, jis pasakodavo apie porevoliucinės Rusijos aukščiausių bolševikinių pareigūnų kalbą, prisodrintą keiksmažodžiais, grubų elgesį ir bendravimą su žmonėmis. Kai kartą dukra Elena paklausė tėvo, kas toksai ir kaip atrodė Leninas, P.Dambrauskas, kuriam ne kartą teko susitikti ir matyti tą revoliucijos vadą, trumpai atsakė: „Tai buvo žemo ūgio, rudas, nuplikęs, piktas žmogelis, sergantis negera liga“. Į klausimą, kokia gi ta negera liga, senelis, susižvalgęs su močiute, šyptelėjo ir pasakė: „Sunku išaiškinti. Kai užaugsi, sužinosi“. Susisiekimo liaudies komisariate P. Dambrauskas dirbo iki 1921 metų vasaros, kol Lietuva su Rusija 1920 m. liepos 12 d. pasirašė sutartį. Tik po metų atsirado galimybė lietuviams legaliai sugrįžti į Tėvynę. Tačiau seneliui artimi žmonės patarė geriau nekalbėti apie grįžimą į Lietuvą, kad anksčiau, nei suspės išvažiuoti, neatsidurtų Solovkuose ar dar toliau. Buvusiame Solovkų vienuolyne bolševikai įkūrė pirmąjį konclagerį, kur buvo kalinami likę gyvi carinės armijos karininkai. Kaip teigė rusų rašytojas Aleksandras Solženicynas, konclageriai – bolševikų išradimas. Vėliau tuo „ išradimu“ pasinaudojo ir vokiečių naciai, tik neturėdami plačių žemių nei teritorijų už Poliarinio rato, konclagerius „patobulino“ - įrengė dujų kameras.

Oficialaus leidimo išvykti į Lietuvą P.Dambrauskas taip ir negavo. Per didžiausius vargus jis su savo šeima pateko į traukinį kartu su kitais lietuviais, per Permę ir Orenburgą vykstantį Lietuvon. Traukinys važiavo sukdamas didelius lankus, sustodamas daugelyje europinės dalies Rusijos miestų, kad pakeliui surinktų visus lietuvius, norinčius grįžti į Tėvynę.

(Bus daugiau)

© 2006 „XXI amžius“