|
Kodėl tik tada, kai krikščionybė iškraipoma, ji tampa populiari?
Veikiausiai sunkiai rastume žmogų, kuris nieko nebūtų girdėjęs apie Deno Brauno bestselerį Da Vinčio kodas. Penkiasdešimties milijonų tiražą visame pasaulyje viršijęs kūrinys sukėlė tikrą audrą ne tik literatūros, bet ir meno, religijos bei istorijos vandenyse.
Neverta ginčytis, ar knyga vertinga, reikalinga ir įdomi. Tai kiekvieno skaitytojo subjektyvūs vertinimai, kurie negali būti pripažinti visuotinai.
Kur kas svarbesnis vaidmuo čia tenka tam, kas padėjo vidutiniškam detektyvui tapti sensacija ir kodėl nė vienas kitas šio autoriaus kūrinys, nors jie beveik identiški, iki pasirodant ketvirtajai knygai nesulaukė tiek dėmesio.
Pirmiausia romane Da Vinčio kodas skaitytojus patraukė pateikta kitokia, neva kažkieno nuslėpta Jėzaus Kristaus tikroji istorija, Jo meilės ryšiai su Marija Magdaliete.
Tačiau labiausiai visus suintrigavo faktas, kad pats autorius paskelbė, jog tai tiesa. Ne be reikalo filosofas Frydrichas Nyčė sakė, kad tiesos nėra. D.Braunui atrodo kitaip. Dabar bandančiųjų įrodyti tikrąją tiesą gerokai padaugėjo. Nuolat pasirodo įvairiausios knygos, kuriose šifruojamas, koduojamas ir įveikinėjamas Da Vinčio kodas.
Tačiau šiame nesibaigiančių debatų ir diskusijų fronte svarbiausia ne tai, kokia yra tiesa. Kaip juokavo Lietuvoje viešėjęs garsus ispanų rašytojas Chavjeras Siera, Leonardas da Vinčis nepaliko testamento, kuriame būtų parašęs, ką iš tiesų reiškia jo paveikslai. Čia kyla kitas esminis klausimas kodėl tik tada, kai krikščionybė iškraipoma, ji tampa populiari? Keisčiausia yra tai, kad visi istorikai ir religijotyrininkai vieningai nuvainikavo D.Brauno spėliones, kurias jau anksčiau pasauliui buvo pateikę Šventojo kraujo, Šventojo Gralio knygos autoriai Michaelas Baigentas, Richardas Leighas ir Henris Linkolnas. Tiesa, įtampos ir veiksmo kupinas romanas visada mielesnis plačiajai visuomenei nei istorikų darbai, tačiau nepastebimai Da Vinčio kodas tapo uždraustu vaisiumi, kurio paragauti nori kiekvienas mirtingasis. Su pasimėgavimu žarstomasi komentarais, kad Jėzus irgi buvo kaip visi žmonės, kad Jis turėjo silpnybių, kurios yra slepiamos.
Blogiausia, kad žmonėms ėmė patikti išgalvota tiesa ir istorija. Neatsižvelgiant į jokius logiškus argumentus trimituojama apie tai, kas daugeliui absoliučiai nepažįstama. Visai kaip tada, kai Mesijas buvo nukryžiuotas, džiaugiamasi dar vienu Jo sumenkinimu. Galbūt toks yra visų nuodėmių atpirkėjų likimas nuolatos regėti patyčias ir panieką?
Nepaisant to, kiek prie visos reklaminės kampanijos prisidėjo tai, kad Katalikų Bažnyčia kaip įmanydama stengėsi kritikuoti garsųjį romaną, pagrindinė sėkmės priežastis buvo gražia, detektyvine istorija įpakuotas ir labai aiškiai iškraipantis visą krikščionybę, pačią jos esmę pateiktas produktas.
Da Vinčio kodas tapo rakto skylute, pro kurią žiūrima stengiantis pamatyti kažką slapta, intriguojančio ir galiausiai nedoro, kažką, kas paprastai yra slepiama ir neiškeliama į dienos šviesą.
Meilė ir šviesa, kurią skleidė Kristus, čia nustumiama į šalį kaip visiškai nereikalingas komponentas brauniškam kokteiliui, kurio sudėtyje yra patys geriausi ingredientai, pradedant Kristaus istorija, Leonardu da Vinčiu ir baigiant Opus Dei. Būtent šių sudedamųjų dalių neturėjo Šventojo kraujo, Šventojo Gralio kūrėjai, pamiršę parašyti, kad jų darbas atskleidžia tiesą ir didžiausią žmonijos paslaptį.
Žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos, akivaizdu, kad Da Vinčio kodas nėra tas kūrinys, kuriame galėtumei rasti šios religijos dvasios. Romanas lengvai skaitomas, jo siužetas meistriškai suregztas, bet tai ir viskas, jei neminėsime visų spekuliacijų religijos ir meno istorija.
Ne vienas kritikas jau pastebėjo, kad toks pompastiškas ir išpūstas šios knygos ažiotažas puikiai parodo šiandieninės visuomenės tendencijas. Nūdienos žmogus aukštesnį prioritetą teikia tam, kas pirmiausia kažką dergia. Tačiau blogiausia yra tai, kad, visus aptaškius purvais, akmenys pradedami mėtyti į tuos, kurie suteikia viltį, skleidžia šviesą ir meilę, kad iš tų, kurie rodė deramą pavyzdį kiekvienam, bandoma pasityčioti.
Dažniausiai žmonės yra linkę džiaugtis kito nelaimėmis. Ir nepaisant to, kad krikščionybė moko visai priešingų dalykų, pasitaikius nors menkiausiai progai stengiamasi griauti šios religijos pamatus.
Niekas nepuola skaityti knygų, kuriose aprašoma Evangelija paremta Jėzaus istorija, nors tokių knygų yra nemažai. Belieka tik konstatuoti liūdną faktą mes dažniausiai patys renkamės, kuo tikėti. D.Braunas geriausiai suprato, kuo nori tikėti šiandieninis žmogus.
Vilius Normantas
© 2006 XXI amžius
|