Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir pasaulis
Likimai
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Pavargęs pasaulis

Julė KILČIAUSKIENĖ

Gyvūnas ir Proserpinas. Neapolio archeologijos muziejus

Paukštis skrenda,
O gal mano mintis?
– Kokia ji tyli.

Žmogus su šautuvu

Kai atvėrė senukas spintą, pirmiausia išvydau ilgavamzdį medžioklinį šautuvą. Jis stovėjo kampe, kur ir man, pastūmęs kitas pakabas su savo drabužiais, padarė vietos. Gal jis medžiotojas – šmėstelėjo mintis ir nuklydo nepasitikėdama, nes čia visko buvo per akis naujo ir svetimo.

Andželas – toks mano naujo šeimininko vardas ir tik tuo vardu liepė vadinti, nors jam 85-eri, – pasiūlė savo chalatą, dar kažkokį, beveik naują savo žmonos ar nežinau kieno puspaltį. Visko atsargiai atsisakiau, nes dar šilta – nereikia.

Mažutėlis, man iki pečių, plikas, rudai įdegusia galva ir grubiu, išsprogusiomis akimis veidu, atgal atsikišusiu užpakaliu ir į priekį išsimetusiu pilvuku bei krūtine, jis kėlė pasišlykštėjimą. Paskui sužinojau, kad vadina žmogumi-varle. Nejau teks su juo leisti ištisus mėnesius? Alga maža. Bet žmogus nekaltas dėl išvaizdos, turiu prisitaikyti. Deja, piktinti ėmė jau ne tai... Senukas geidė valgyti vos ne susiglaudus, laukė ryte pasisveikinant „bacio“... Vaje! Ką daryti?!

Pirmą vakarą, vos atvažiavus iš kelionės, valgyt nedavė, nes juk dieną nedirbau, o be to, jis pats vakarienės nevalgo. Naktis buvo baisi. Po vargingos kelionės autobusu iš Kauno man turbūt pakilo temperatūra, kad vis buvo šalta, klejojau. O ta šilkinė antklodė be jokio įvalkalo visai nešildė, priešingai, ėmė mausti sąnarius. Senukas – jo lova buvo šalia ir jis gulėjo mano pusėje – vis kėlėsi ir vis stengėsi mane apkamšyti, kad nesušalčiau (hm, jis tai po šilta antklode miegojo). Bijojau ką pasakyti – pasipriešinsiu tam rūpesčiui, galiu gatvėje atsidurti. Tiesa, jau žinojau, kad, dar man neišvažiavus iš Lietuvos, tą dieną jo vaikaitis su motociklu pateko į baisą avariją, dabar yra prie mirties. Tad nuo pirmų akimirkų prisiėmiau ir guodėjos vaidmenį.

Kitą dieną pusryčių Andželas paruošė kavos ir „biskočių“ (džiovintos duonos). Šeimininkavo pats, manęs dar beveik neįsileido virtuvėn, nors ten nelabai tvarka blizgėjo. Pietų į stalą buvo patiektas vienas patiekalas (kaip ir paskui likusį laiką) – makaronai su pomidorų padažu ir kartu virtomis kalakutų šlaunelėmis. Kai jis rankomis griebė iš lėkštės mėsą ir godžiai ją žiaumojo, man darėsi negera. Ant stalo stovėjo ir vyno butelis. Man buvo įpilta artipilnė stiklinaitė, o Andželas išmaukė tris sklidinas. Dar suvalgėme po skanų didžiulį abrikosą – kaip nemažas obuolys. Na, vynas ne pats stipriausias, aštuonių laipsnių, bet veikia ne tik „peristaltiką“, sakyčiau, ir „smurgią“ nuotaiką pakelia. Po pietų – kiekvienas savo lovoje. Senis užvirto kažkaip keistai – skersai lovos – į mano pusę, kojos su batais, o galva – kitame kampe. Aš iš namų atsivežiau daug laikraščių ir knygų, tai mintimis buvau ne čia, ne su juo. Kadangi vakare jis nevalgo, tai ir aš tik kažko sauso užkrimtau. Vakarus leisdavome prie televizoriaus ir kortų (beje, žaidėme beveik lygiosiomis). Tą pirmą, jau čia išgyventos dienos vakarą ėmiau klausinėti apie šeimą, čia dirbusias moteris.

Devyni Andželai, devynios Luizos, dvi gražios ponios ir aš – devintas vaikas

Štai ir pradėjo Andželas pasakoti. Jo šeimą sudaro keturi ar šeši provaikaičiai, trisdešimt vaikaičių, aštuoni vaikai ir jis pats. Žmona Luiza mirė prieš aštuonerius metus. Šeima ruošėsi jų auksiniam vestuvių jubiliejui, giminės sukviesti, stalai tiesiami – kaip ryt prasidės šventė. Ir priėjo jis, Andželas, prie savo brangios žmonelės Luizos ir labai gražiai paprašė: „Brangioji, pabučiuok mane, tokia didelė šventė atėjo“. Kaip stovėjo žmona prieš jį, taip ir atsilošė, ir krito ant grindų negyva... Visuose kambariuose – po kelias jos nuotraukas. Iš jų žvelgia graži, protinga moteris, žinoma, gerokai viršesnė ūgiu ir pločiu. Toliau Andželas pasidžiaugia, kad šeimoje, be jo, dar yra aštuoni Andželai – visi vaikai vienai iš atžalų davė tėvo vardą, taip pat yra ir aštuonios Luizos – motinos garbei. Taigi šeimoje yra devyni Andželai (vienas guli be sąmonės ligoninėje) ir devynios Luizos.

Mirus žmonai, Andželui vienam buvo labai sunku, nors už sienos gyvena sūnus Frankas, o dar už kitos – dukros Roza ir Džozefina su šeimomis. (Mat visą gyvenimą dirbęs statybininku, Andželas savo šeimai sumūrijo vos ne visą kvartalą.), Taigi ėmė kviestis „kompaniją“. Nepasakojo žmogelis, kiek moterėlių pas jį kankinosi, tik atnešė iš garbingo savo seifo dvi nuotraukas. Vienoje jis buvo su vaikaite ir gerokai jaunesne ukrainiete. Taip, tai jo geroji globėja, dirbusi dvejus metus. Labai gražiai sutarė. O iš kitos nuotraukos žvelgė kita „kankinė“. Irgi ukrainietė. Jos ir vardą pasakė – Marija. Kai pradėjau detaliau klausinėti, kaip jos jam padėdavo, senis sakė, kad abi atlikdavo žmonos rolę. Lyg patikindamas, kad ir aš to likimo neišvengsiu. Tik Marija „katyva“ (bjauri), nebuvo ištikima, tai ir išvijo ją. Norėjo grįžti, maldavo, rankas bučiavo, bet nebepriėmė „putanos“. Taigi ir man dabar reikės būti labai gerai ir nebandyti su kitais vyrais kalbėti, nes tuoj išvys į gatvę. Ir išeiginėmis liepė grįžti anksti, kol nesutemę – 18 val. Nors visos kitos grįžta pusę aštuonių, aštuntą vakaro.

Pradėjau sukti galvą, kaip jį pergudrauti ( o juk gudrauti tikrai nemoku). Laimė, tą vakarą užsuko dukra Nikolė su vyru. Jie ėjo iš ligoninės, aplankę sesers Anos sūnų, tą patį Andželą, kuris motociklu važiuodamas susižalojo, ir atnešė tėvui paskutines naujienas. Jos buvo liūdnos, labai liūdnos. Maldydama juos sugalvojau lyg ir žaidimą, tai yra senis pasiūlė. Mat juokais buvau išdėliojusi kortas (žinoma, aš jomis netikiu ir nemoku..., bet maža ką padarome gyvenime). Jam irgi dėliojau dėl vaikaičio ir sakiau, kad vaikinui dabar sunkiausia, o paskui bus geriau. Senis paprašė, kad ir prie dukros kortas išdėliočiau. Ką gi – taip ir padariau, bet... prie vaikino kortos stojosi pati blogiausia – juoda. Ji reiškė mirtį. Pasakiau, kad kortomis nereikia tikėti, jam labai blogai dabar, bet vėliau bus geriau. Taip apšilę,suartėję mintimis, lyg ir savi jautėmės. Ir aš išdrįsau pasilenkti prie Nikolės ausies ir sušnabždėjau, kad jos tėvui žmona nebūsiu. Dukros veidas apsiniaukė. Ji sutiko, bet išdrįso tai pakartoti garsiai. Jos vyras Frankas prunkštelėjo nesuvaldydamas juoko ir valiūkiškai dėbtelėjo į mane, o tėvas visas pasišiaušė, išsipūtė, rodos, ims ir sprogs kaip ta varlė. Bet ne, tai buvo jo pasiruošimas kautynėms.

Ataką pradėjau pati. Labai gailiu balsu paaiškinau, kad iš visų sienų į mane žvelgia jo brangios žmonos Luizos, aštuonių vaikų mamos, trisdešimties vaikaičių močiutės, nuotraukos. Aš esu katalikė ir negaliu jos lovos išniekinti. Kaip paskui pažvelgsiu vaikams į akis? Be to, esu ištekėjusi. Senis pakilo iš vietos. Tada padėjo Nikolė. Nebežinau, ką ji sakė, buvau labai išsigandusi, kad vėlų vakarą neatsidurčiau gatvėje, todėl ir pati netylėjau. Sakau, kad net dukra už mane vyresnė, aš galiu būti kaip dukra, o ne kaip žmona (taip, senis ne kartą pabrėžė, kad dirbanti pas jį užima žmonos vietą). Taip ir įsikabinome su Nikole dukters įvaizdžio. O jos vyras linksmai iš mūsų visų šaipėsi.

Tik per anksti maniau peršokusi šią upę. Senis ėmė globoti mane kaip mylimiausią dukterį, gal net dar vaiką. Taip irgi nieko gero. Pareikalavau, kad gultųsi savo lovoje, kuo toliau nuo manęs. Kodėl? Ogi todėl, sakau, kad sapnavau jo žmoną Luizą, ji žiūrėjo į mane ir piktai grasė pirštu. Gal ir nebūtų senis paklusęs, bet vaikaitis gulėjo mirties patale, o jis savo bendravardį dvimetrinį šešiolikmetį gražuolį labai mylėjo. Tad atstumas tarp mūsų kiek padidėjo. Bet kitą dieną, laimingai išsišiepęs, ėmė mane už rankos ir vedė į balkoną. Taip, ryte buvau išsiplovusi drabužius ir juos padžiovusi, o kad visi giminės „siūlių neardytų“, pridengiau rankšluosčiu. Dabar senio viskas buvo perdžiauta taip, kad kuo geriau visiems matytųsi. Kaip įsiutau! Išrėkiau, kad nekištų rankų prie mano skalbinių ir kad mūsų krašte nieks drabužių visai gatvei nedemonstruoja! Senis tylėjo, Bet kitą dieną vėl nešė mano palaidinę į kitą balkoną, mat ten dar švietė saulė. Numojau ranka.

Jis pats ėjo apsipirkti, pats šeimininkavo virtuvėje, drabužius skalbė vaikaitė, o aš tik palaikiau „kompaniją“ prie stalo, valiau kambarius, koridorius, laiptus ir balkonus. Darbo nedaug. Draugės kraipė pečiais: „Ar tu supranti, kad gali negauti algos? Juk nedarai to, kam priimta“. Ir mane ėmė imti abejonės. O tas „padrė“ (tėvas) toliau išsidirbinėjo, nors ir nemiegojo arti. Rodos, smulkmenos, o ėmė mane erzinti. Tiesa, kiek atpratinau nuo prieraišumo prie „mylimiausios dukters“, bet pati vaikščiojau išsitempusi, nervinga. Taip baigės pirma savaitė. Vaikaitis mirė, ir šeimai buvo gedulas.

Išsigandau

Kaip tik sekmadienį parke ukrainietės pasiūlė darbą. Ir mano lietuvė draugė, suradusi šį senį, pataria kuo greičiau mesti jį ir eiti į normalų darbą.

Ukrainietės nuveda į vietą. Dideliame bute randame lovoje gulintį senuką. Jo žmona ligoninėje, susilaužė koją. Tai reikės ir jai padėti. Darbas šeimoje, pagalba apsirengiant, valgio virimas, kambarių tvarkymas. Ukrainietės kalbėjo, kalbėjo, nesupratau apie ką, bet ne apie mano darbą. O kai jų paklausiau, kur man miegoti, vedė mane, vedė per kambarius ir parodė pro durų plyšį plačią lovą. Nusijuokiau: „Tokia plati!“ Bet atskirame kambaryje – tai gerai. Taip, einu. Tik kaip tam padrei pasakyti, dabar toks liūdesys namuose. Ir sugalvojau, jog serga mano vyras (gal negerai, kad prasimaniau, bet ir aš daug širdgėlos patyriau).

Taigi kasdien dūsavau, kad namuose negerai, manęs labai trūksta, vyrui reikia gultis į ligoninę. O kai man ukrainietės pranešė, jog turiu jau kraustytis į naują darbą, pareiškiau, kad važiuoju namo slaugyti vyro. Tiesa, iš pradžių padrė mane stengėsi guosti žvilgsniu, dėmesiu, tačiau kai pareiškiau, kad išvažiuoju, nustebo: „O kaipgi aš?“ Atsakiau, kad man svarbiau šeima ir nieko negaliu padėti. Senis ėmė lakstyti po butą panikuodamas ir nulėkė pas marčią Aną. Ši tuoj suvokė padėtį. Andželas grįžo įsiutęs: „Tu radai kitą darbą“. Prašiau už savaitę užmokėti – nusikvatojo: „Gausi pinigus, kai grįši ir dar du tūkstančius pridėsiu“. Buvo piktas kaip velnias. Išėjau rimstančia širdimi – pagaliau ištrūkau iš pragaro.

Bet kai nuėjau su didele kelionine rankine į naują vietą, šeimininko dukra ir sūnus nustebo. Pasirodo, jie šiandien manęs nelaukė, ukrainietėms sakė, kad vėliau, ne dabar, kai grįš iš ligoninės motina. Štai ir naujas darbas! Pravirkau nesulaikomai – kur dabar dėtis? Dukra sutiko, kad likčiau tik kol motina ligoninėje, ir aš ten turėsiu nakvoti ant kėdės, juk neguldys manęs namuose viename miegamajame su tėvu. Štai ir paaiškėjo dar viena ukrainiečių apgaulė: aš turėsiu miegoti viename kambaryje su abiem šeimininkais. Jau buvo nebe ašaros, gal nuostaba ir pasipiktinimas – nesitikėjau miegoti šeimos miegamajame. Dukra patikslina, tai ne visos šeimos miegamasis, o tik tėčio ir mamos lova, o manoji greta.

Pasiprašiau išleidžiama į miestą dar porai valandų. Per jas sugrįžau pas Andželą ir pasakiau, kad autobuso į Lietuvą nebuvo, tiksliau, nebebuvo bilietų ir vietų, todėl lieku, be to, vyrui geriau. Ar grįžti pas jį, ar eiti kitur? Senis nori, kad grįžčiau. Prieš tai jis kelis kartus buvo nulėkęs pas mano draugę ir prašė, kad perkalbėtų mane grįžti, žadėjo tūkstantį eurų jai už tai – vaje, koks geraširdis, juk ir man du žadėjo. Ar nenusiskriaus savęs? Dardu autobusu pas aną šeimą, pasakau, kad neliksiu pas juos, pasiimu daiktus ir grįžtu pas padrę.

Na, ir prasidėjo jo neurozės. Tą vakarą buvo kaip pasiutęs. Ir kitomis dienomis taip pat daug įžūlesnis, o vakarais vis grasindavo, kad rytą išvarys į gatvę...

Dar apie jo vaikaitį Andželą. Laidojant vaikaitį, pamokslą bažnyčioje sakė kunigas, po to kalbėjo atstovas iš instituto (dėstytojas ar vadovas), taip pat jo kurso draugė. Karstas buvo uždengtas ir padėtas prieš altorių ant žemės. Prieš šv. Mišias ir po jų draugai ir pažįstami ėjo pro jį atsisveikinti, vis paliesdami ranka dangtį. Nors nemačiau net nuotraukos, praėjau ir aš ir nežymiai peržegnojau. Nežinau, ar taip reikėjo, bet tuo metu netyčia šitaip pakilo ranka ir ašaros nusirito netyčia, žvelgiant į šį didžiulės minios liūdesį. Prieš išnešant karstą viena jauna mergaitė sukniubo prie jo ant grindų ir labai graudžiai klykė. Ją beveik nunešė nuo karsto ir globojo vyresnis vyras, gal tėvas. Į kapines nebėjau, nes niekas ir nekvietė, o rodytis kaip senio globėja negeidžiau. Po to jis norėjo su manimi pasirodyti mieste, kad palydėčiau prie vaikaičio kapo. Jau tvirtai buvau nusprendusi pasitaikius bet kokiai progai sprukti, todėl visko atsisakiau surasdama pasiteisinimų.

Baigėsi antra savaitė. Ir vėl gavau pasiūlymą. Šį kartą negrįžtamai atsisveikinau su žmogumi, vadinamu varle. Jis man už dvi savaites nė vieno euro nesumokėjo, o tik draskėsi, rėkė, klykė, kai draugė padėjo išsinešti iš antro aukšto ir per kiemą kelioninę rankinę, spardė ją, aplink mus lakstydamas kaip gaidys. Buvo vakaras, jau tamsu. Šeima, išgirdusi triukšmą susirinko kieme, bandė jį tildyti. Senis, jau mums išėjus, nulėkė pas mano draugę ir visame kvartale sukėlė „festą“ („šventę“), šaukė, kalbėjo, rėkė.

Po kiek laiko sutikau netoliese dirbančias ukrainietes, įsikalbėjome. Jos žinojo, kad Andželas surado, kas dirbtų pas jį (mane), bet netikėjo, jog ilgam liksiu. O Marijai buvo visai ne taip, kaip jis pasakojo. Ji irgi du sykius spruko nuo jo. Kita per balkoną po pirmos paros išsigarbino brolio padedama, o dar vieną padrė vaikėsi po kiemą su šautuvu. Tai gerai, kad suspėjau ištrūkti. Manau, tokia istorija nepasikartos.

P.S. Jau praėjo pusė metų, ruošiaus namo ir turguje sutikau Andželo marčią Aną. Ji sustabdė mane ir, matydama, kad nenoriu kalbėti, tiesiai išpylė: „Ar žinai, mūsų senelis mirė. Po jūsų išėjimo pasiligojo, ilgai blaškėsi po ligonines, prieš savaitę palaidojom“. O toks stiprus ir atkaklus buvo... Išėjo su mano dviem šimtais eurų. Tiek to. Atleidžiu.

Autorės nuotrauka

© 2006 „XXI amžius“